Nors nuo dailininko, skulptoriaus Stasio Petrausko mirties praėjo daugiau nei penkmetis, jo atminimas gyvas bendražygių bei bičiulių širdyse, o istorijos apie jo išraiškingą gyvenimą tampa legendomis.
Knygos apie Stasį Petrauską autorė Ramutė Rachlevičiūtė (antroji iš dešinės) džiaugiasi turėjusi visišką laisvę rašyti apie menininką tokį, kokį jį prisimena artimieji ir draugai – talentingą, įkvepiantį, sudėtingą. U. Mikaliūno nuotr.
Šiemet išėjusios knygos „Stasys Petrauskas (1950–2010): Panevėžio bitlas“ autorė Ramutė Rachlevičiūtė tvirtina, jog šis dailininko talentą įtvirtinantis rašto paminklas pasirodė laiku ir vietoj.
Knygoje galima rasti 22 žmonių prisiminimų istorijas, tarp kurių ir vienų svarbiausių jo gyvenimo palydovų – žmonos Romualdos bei sūnų Luko bei Mato.
R. Rachlevičiūtė juokiasi, kad, išėjus knygai apie S. Petrauską, iki šiol netyla telefonas: vieni į ją kreipiasi kaip gerai pažinojusieji dailininką ir tikina apie jį galėję parašyti savus prisiminimus, kiti didžiuojasi turį reikšmingų jo gyvenimo kelią žyminčių archyvinių nuotraukų.
„Džiugu, kad susibūrė būrys žmonių, kurie nepamiršo savo pareigos, kad S. Petrausko atminimas būtų įamžintas bei atskleidė savo tikėjimą jo talentu“, – sako menotyrininkė.
Vienas reikšmingiausių S. Petrausko svarbą Panevėžio miestui įrodančių argumentų yra paminklo jam pastatymas miesto centre. Paminklą impozantiškajam dailininkui draugai įkurdino Ukmergės gatvės pradžioje, o jo autorius – vienas geriausių S. Petrausko gyvenimo pakeleivių Rimantas Idzelis. Kūrinys vaizduoja tris akis turintį elgetą, nešantį maišą, kuris kėsinasi įkąsti jam į petį, o jo vyriškumas sumegztas mazgu.
„Tikrai neprisiminsite nė vieno šiuolaikinio menininko, kuriam draugai paminklą būtų norėję pastatyti ne kapinėse, o miesto centre. Toks yra tik Stasys Petrauskas“, – tvirtino R. Rachlevičiūtė.
Netikėtas pasiūlymas
Autorė prisipažįsta, kad pasiūlymas parašyti knygą apie S. Petrauską užklupo tuomet, kai ji išgyveno ne pačias smagiausias dienas – kankinosi po nepavykusio darbo apie vieną iš šiuolaikinės Lietuvos dailės įžymybių, tapytoją Raimundą Sližį. Tuomet ji dėl knygos iš menininko draugų sulaukė nemažai kritikos.
„Kritikos dėl R. Sližio knygos sulaukiau dėl to, jog ji buvo išleista per anksti, nes žmogus ką tik buvo išėjęs į anapilį ir visiems labai skaudėjo. Tai, kad ji buvo išleista taip greitai, buvo jos trūkumas, – sutinka R. Rachlevičiūtė. – Visa laimė, jog knygos apie S. Petrauską nepavyko išleisti labai greitai, viskas per laiką susigulėjo.“
Knygos iniciatorės dailininko žmona R. Petrauskienė ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūros renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė buvusios sužavėtos R. Rachlevičiūtės kūriniu apie R. Sližį.
„Tai mane išmušė iš vėžių, ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš sutikau su šia avantiūra, – šypsosi autorė. – Jos man paskambino būtent tą dieną, kai buvau nepatenkinta ir nusivylusi savimi.“
Ji džiaugiasi, jog rašydama knygą turėjo visišką laisvę: nebuvo kritikuojama ar kvočiama apie vykstantį procesą, idėjos iniciatorės ja visiškai pasitikėjo.
Pasak menotyrininkės, rašant knygą niekas dorai negalėjo jai paaiškinti, kodėl dailininkas aplinkinių buvo vadinamas bitlu arba bitliaku. Ilgametis S. Petrausko draugas aktorius Algirdas Paulavičius sakė, jog dailininką pažinojo kiekviename Lietuvos kampelyje ir į jį kreipdavosi kaip į bitlą, galbūt net ne visi žinojo jo tikrąją pavardę.
Pasklidęs kūrybinis palikimas
Išgirdusi apie knygos idėją, R. Rachlevičiūtė pirmiausia nuvyko į tuo metu dar veikusią S. Petrausko kūrybos parodą Panevėžyje. Paroda buvo surengta praėjus metams po ekstravagantiškojo kūrėjo mirties, joje buvo galima pamatyti beveik visą S. Petrausko kūrybinį palikimą.
„Atvažiavau apžiūrėti parodos ir supratau, jog tai unikali galimybė dokumentuoti po privačias kolekcijas pasklidusius dailininko kūrybinius darbus. Tuomet iš Vilniaus pasikviečiau fotografą Arūną Baltėną, kad jis nufotografuotų parodą“, – pasakojo menotyrininkė, neslepianti, jog dar nebuvo susidūrusi su tokiu menininku kaip S. Petrauskas, kad meno kūriniai būtų taip po visur pasklidę. R. Rachlevičiūtė sako neradusi net jokio juodraštinio sąrašo, kuriame būtų nusakyta, ką ir kiek jis yra nutapęs ar nupiešęs.
„Tai reiškia, kad S. Petrauskui, kaip menininkui, tai visai nerūpėjo. Jis savo darbus nuolat kam nors dovanodavo, į žmonių rankas jie patekdavo ir kitais keliais“, – pabrėžė autorė.
Pradėjusi rinkti prisiminimus apie garsųjį dailininką, R. Rachlevičiūtė laikėsi nuomonės, kad svarbu, jog jį prisimintų ne tik geri draugai, bet ir tie, kurie meno pasaulio hierarchijoje užima svarbią vietą. Tarp autoritetingųjų pateko fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius ir rašytojas Kazys Saja.
„Man atrodo, jog tai tie S. Petrausko draugai menininkai, kurie jo neapleido ir džiugią, ir sunkią valandą. Jie buvo svarbi knygos atspirtis“, – tikino R. Rachlevičiūtė.
Dailininko kūryba – paraštėje
Menotyrininkė pabrėžia, jog S. Petrauskas visuomet buvo tarsi įstrigęs tarp profesionalios dailės ir tautodailės. Tautodailininku jo vadinti negalime, nes, būdamas savamokslis, visą gyvenimą siekė būti profesionaliu dailininku ir į juos lygiavosi. Meno taryba S. Petrausko darbų neleisdavo eksponuoti parodose, nes jis neturėjo diplomo. Tačiau, kaip tikina R. Rachlevičiūtė, nors ir baigusio vos septynias aštuonias klases, menininko pasiekimus kompensavo gyvenimo universitetai.
„Ši gyvenimiška ir kūrybos drama kelia sunkumų kiekvienam dailėtyrininkui ar bet kuriam besiruošiančiajam rašyti apie S. Petrausko kūrybą. Šis menininkas tarsi gyveno ne savo laiku ir ne savo vietoj“, – mano menotyrininkė.
Aktorius A. Paulavičius savo bendražygį vadina Dievo pateptuoju ir pritaria knygos autorei: žmogaus vertę nusako ne diplomai ar apdovanojimai. Nes svarbiausia, koks jis yra ir kokį poveikį daro kitiems.
R. Rachlevičiūtė teigia, kad savamokslių mėgėjų areale galima aptikti vos tris išskirtines asmenybes, kurios visuomet siekė būti kitokios nei dauguma: Stasys Petrauskas, Edvardas Kokanauskis ir Rimas Idzelis.
Knygos autorė atskleidžia, jog jos puslapiuose galima patirti S. Petrausko dar 1969 metais drebančios ir nedrąsios rankos potėpius teptuku, kai buvo nutapyti pirmieji jo portretai, pajusti, kaip palaipsniui augo jo meistrystė.
„Šis kūrėjas visiškai nekreipė dėmesio į jokias konjunktūras ar vyraujančias meno madas. Jis niekuomet neatsisakydavo padėti draugui, bet nė piršto nepajudino, kad įtvirtintų savo kūrybinį palikimą ar pasipuoštų laurų vainiku“, – asmenybės išskirtinumą pabrėžė menotyrininkė.
Ryškiu dailininko kūrybos bruožu R. Rachlevičiūtė laiko jo erotinius piešinius, kuriais jis išreiškia laisvės ilgesį. Pats dailininkas jų ne itin vertino ir laikė juos tam tikru kūrybiniu žaidimu, daugumą jų dovanodavo, todėl kai kurie žmonės yra sukaupę dideles tokių piešinių kolekcijas.
„Šie piešiniai yra svarbi meninės kūrybos dalis, nes menas ir erotika labai retai susipina. Dažnai nutinka taip, jog jei mene yra erotika, tai nėra meno, ir atvirkščiai“, – savo mintis dėstė knygos autorė.
Kaip iš skaistyklos
Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius teigia, jog pirmojo susitikimo su dailininku neprisimenantis, tačiau į atmintį įsirėžė metai, kai su juo bendravo diena iš dienos.
A. Aleksandravičius kūrėją nuolat fotografavo, todėl šiandien S. Petrausko gyvenimą galime pamatyti ir fotografijų cikle.
Jis taip pat organizavo pirmąją retrospektyvinę S. Petrausko kūrybos parodą tuometėje savo galerijoje Panevėžyje.
Fotografas iki šiol prisimena įvykį, nutikusį S. Petrausko dirbtuvėse Laisvės aikštėje.
„Esu fatališkas žmogus, bet stebuklais netikiu, išskyrus Kristaus. Bet vieną mačiau apsilankęs pas S. Petrauską. Nors buvome apsibarę, jis mane prisikvietė į svečius. Žiūriu, pro atidarytą langą pradėjo mėtyti duonos trupinius ir priskrido pilnas kiemas kirų. Nesu matęs toje vietoje kirų – tik balandžius… Be to, čia ne jūros kraštas. Iki dabar šio įvykio negaliu paaiškinti, nors daug kam šią istoriją pasakoju. Jis sakydavo, kad jo gyvenime nutikdavo daug stebuklų“, – savo prisiminimais dalijosi A. Aleksandravičius.
Fotomenininkas pridūrė, jog dailininkas svečius priimdavo ir dieną, ir naktį, kiekvieną mokėdavo nurengti iš vidaus. Iš jo išėjęs A. Aleksandravičius pasijusdavo pametęs visą išdidumą, miesčioniškumą bei puikybę, kurios ypač nemėgo didis menininkas.
Aktorius A. Paulavičius savo prisiminimais piešia ne tik šmaikščias gyvenimo miniatiūras kūrusio bičiulio paveikslą, bet ir pabrėžia menininko intelektualumą. S. Petrauskas ypač gerbė režisierių Juozą Miltinį, mėgo Sergejų Jeseniną, kurio kūrybą aktorius jam skaitydavo originalo kalba, bei Vladimirą Vysockį. Pastarojo dainas traukdavo pats, nes turėjo gražų balsą, kuris skambėdavo iš už dailininko dirbtuvių durų.
„Su Stasiu būdavo labai gera, – sako A. Paulavičius. – Iš jo išėjęs jausdavaisi kaip apsilankęs skaistykloje: pakylėtas, švaresnėmis mintimis ir kupinas naujų norų. Labai liūdna, kad jo nebėra tarp mūsų, bet jis bus gyvas tol, kol jį prisiminsime.“
Audinga SATKŪNAITĖ
