84 metų mokytoja Dainora Urbonienė panevėžiečiams pristatė dar vieną autentišką sovietų okupacijos ir tremties liudijimą. Tai pasakojimas apie skaudžią devynerių metų mergaitės patirtį.
Pedagogė Dainora Urbonienė panevėžiečiams pristatė dar vieną autentišką sovietų okupacijos ir tremties liudijimą. U. Mikaliūno nuotr.
Panevėžietės Dainoros Urbonienės papildyta ir naujai išleista knyga „Sibiras vaiko akimis“ jau įvertinta Lietuvos skaitytojų ir kritikų. Jos ištraukos buvo išverstos į kelias kalbas, spausdintos įvairiuose mūsų šalies ir užsienio žurnaluose. Knyga populiari ne tik tarp lietuvių – leidinys buvo platinamas Norvegijoje, Australijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Stalino režimo nusikaltimus lietuvių tautai liudijanti knyga išversta į norvegų kalbą ir pavadinta „Tur-retur Sibir“ – „Į Sibirą ir atgal“. Mažai apie tremtį į Sibirą girdėję norvegai, perskaitę šią knygą, buvo šokiruoti. Jų teigimu, iki tol Šiaurės šalies žmonės nežinojo, kad sovietai trėmė ir vaikus. Žmonės buvo priversti palikti savo namus vien dėl to, kad mylėjo gimtinę. Tai norvegams sunkiai suvokiama.
Mintis išversti šią prisiminimų knygą kilo Lietuvos garbės konsului Norvegijoje Karlui Tomui Karlstenui. Jis su Norvegijos ir Lietuvos draugijos nariais bei bičiuliais per gana trumpą laiką gerą idėją pavertė realybe.
Nors Lietuva ir Norvegija seniai keičiasi verstine grožine literatūra, tačiau šios knygos pasirodymas norvegų kalba yra ypatingas įvykis.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vykusiame knygos pristatyme K. T. Karlstenas pabrėžė, kad Norvegijoje šia knyga itin domisi pedagogai.
Kaip teigia knygos autorė D. Urbonienė, rengdama knygą versti į norvegų kalbą, ji perrašė tuos skyrius, kuriuose pasakojama apie pokarį – prievartinį kolūkių kūrimą, žmonių persekiojimą, partizaninį karą, naujus trėmimus. Vienus sutrumpino, kitus papildė – norėjo, kad kitos šalies skaitytojams būtų aiškiau, ką teko išgyventi į Lietuvą grįžusiems tremtiniams. Yra įdėtas ir mamos laiškas, rašytas iš Sibiro Lietuvoje likusiems draugams.
Nepaliks abejingų
Knygą redagavusi rašytoja ir literatūros kritikė Renata Šerelytė sako, kad šis kūrinys ypatingas tuo, jog autorei puikiai pavyko išlaikyti skaidrų vaiko žvilgsnį, nors kalbama apie tragiškus dalykus. O tremties baisumą liudijantis vaiko pasakojimas yra sukrečiantis ir palieka įtaigaus tikrumo įspūdį.
„Vienas iš labiausiai jaudinančių epizodų – broliuko Aručio mirtis. Paprastų paprasčiausias pasakojimas, fiksuojantis kasdieniškas detales, kurios mažajai Dainorai įsirėžė į atmintį. Sunkiai sergantis broliukas nebesijuokia, tik dairosi, verkia keistu balseliu, išblyškęs, nebenori valgyti, o jam mirštant Dainora jaučia, kaip apsunksta ir atšąla broliuko rankytė.
Šis epizodas ir kiečiausios širdies nepaliks abejingos. Kita vertus, šiame skausmingame epizode švyti beveik neįmanoma, gelianti viltis, kad toks nusikaltimas žmogiškumui neliks nenubaustas, kad santvarka, sunaikinusi tiek gyvybių, pasmerkta žlugti“, – teigia R. Šerelytė.
Šeimos likimas
Atsiminimų apie tremtį knygoje autorė pasakoja apie savo tėvų, nepriklausomos Lietuvos mokytojų, 1941 m. birželio 14 d. tremtinių, likimą, tėčio ir brolio mirtį, savo ir mamos vargus Sibire, skaudžius išgyvenimus pokario metais grįžus į Lietuvą. Dauguma tų dienų tremtinių atsidūrė Altajaus krašte. Jų trijų savaičių kelionė gyvuliniuose vagonuose baigėsi Barnaulo geležinkelio stotyje.
„Ilgai nesiryžau rašyti apie šeimos tremtį. Kraštotyrininkų paprašyta šiek tiek parašė mama, jos prisiminimai buvo publikuoti spaudoje. Apie gyvenimą Sibire dažnai kalbėjomės namuose. Užsirašinėjau, pati stengiausi prisiminti patirtą siaubą“, – sako D. Urbonienė.
Panevėžietė knygą rašė norėdama įamžinti savo mamos, prieškarinės Lietuvos mokytojos, prisiminimus, tačiau rašydama suprato, kad tokių istorijų buvo tūkstančiai, todėl kalba ne tik apie savo šeimą. Juk toks tragiškas likimas ištiko ne tik jos tėvus, bet ir visą jų kartą.
„Tai ta mokytojų karta, kuri po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo kūrė lietuvišką švietimo sistemą. Baigę gimnazijas ir mokytojų seminarijas, jie išvažiavo į atokiausias vietoves ir uoliai mokė vaikus, artimai bendravo su kaimo žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Būtent juos, tautos šviesulius, kaip ir kitus inteligentus, 1941 m. birželio 14 d. pirmiausia puolė okupantai – moteris ir vaikus ištrėmė, o vyrus įkalino. Tūkstančiai nebegrįžo. Vienus sušaudė, kiti mirė nuo išsekimo“, – pasakojo D. Urbonienė.
Moterį labai paveikė ir archyvuose rasti dokumentai.
„Perskaičiusi tėvelio bylą ir radusi Rešotų lagerio prokuroro nuosprendį tėvelį sušaudyti, supratau, kad tikrai rašysiu. Pajutau atsakomybę, suvokiau esanti vienintelė šeimos tragedijos liudininkė, nors tremtį išgyvenau būdama maža. Knygą dedikavau mamai, tėveliui ir broliui Aručiui, bet jau nebegalėjau rašyti tik apie juos. Artimųjų likimą susiejau su ta aplinka, kurioje jie užaugo, mokėsi. Atsirado būtinybė papasakoti, kaip buvo pasikėsinta sunaikinti Lietuvos mokytojus“, – knygos atsiradimo istoriją atskleidė D. Urbonienė.
Prarado artimuosius
Tremtinės prisiminimai ne vienam išspaudė ašarą. Vieni prisiminė savo kančias, kiti – atimtus tėvus, beprasmiškas mirtis. Jas braukė ir ištraukas iš knygos skaitantis aktorius Petras Mendeika. Anot jo, skaitant šį kūrinį neįmanoma likti abejingam.
„1941 metų birželio 13-ąją buvome pasirengę važiuoti arba į tėvelio, arba į mamos tėviškę. Džiaugiausi būsima vasara. O rytą pabudau nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo pamačiau ją sėdinčią ir prie jos stovintį žmogų su šautuvu. Tuo metu tėvelis buvo išvažiavęs į paštą laikraščių. Netrukus pamačiau jį stovintį tarpduryje su į nugarą įbestu šautuvu. Tai buvo man baisiausias momentas. Žmogus su šautuvu mane stumia, tuo metu pabunda ir pradeda verkti pusantrų metų broliukas Arutis. Imu jį ant rankų, norėdama nuraminti, kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį, ir tuo metu kyla baisiai didelis šurmulys. Vienas liepia dėtis daiktus, kitas kažko barasi rusiškai, mama pasimetusi. Susikrovę daiktus buvome išvaryti į kiemą, kur stovėjo sunkvežimis. Į tėvelį visą laiką buvo nukreiptas šautuvas. Mums neleido su juo kalbėtis“, – citavo aktorius.
Nemirštanti istorija
Netrukus šeima buvo atvežta į Panevėžį, kur cukraus fabriko kieme laukiantys kareiviai rusiškai ragino lipti į paruoštus gyvulinius vagonus.
Knygoje D. Urbonienė rašo: „Įlipo kareivis, perskaitė sąrašą, visos moterys sukliko. Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje mama buvo išleista atnešti karšto vandens. Kaip tik tuo metu šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai. Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Ir mama pamatė. Mama pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareivai nuvarė tėvelį nuo lango. Daugiau jo nebemačiau.“
Apie šiurpias šeimos atskyrimo ir kitas tragiškas scenas D. Urbonienė, kaip ir daugelis kitų tremtinių, galėtų pasakoti ištisas valandas. Juk dar ir šiandien trėmimas yra vienas iš skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Tremtis sužlugdė ne vieną tų žmonių svajonę, sugriovė daugelio likimus. Šios istorijos faktai dar gyvi – kaip ir tremtinių emocijos bei prisiminimai.
Faktai
Dainora Urbonienė Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Nuo 1961 m. dirba ir gyvena Panevėžyje, ilgą laiką dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Atkūrus nepriklausomybę aktyviai dalyvavo politinėje, kultūrinėje veikloje, kūrė individualias mokymo programas, skaitė pranešimus įvairiose konferencijose, seminaruose, rašė straipsnius, aktyviai dalyvavo maironiečių veikloje.
Audinga SATKŪNAITĖ
