Keturių mergaičių tėvas režisierius Albertas Vidžiūnas su teatro „Menas“ aktoriais šiandien pristatys ilgai brandintą spektaklį „Blogos mergaitės dienoraštis“. Tai jau ketvirtas Alytaus teatro meno vadovo ir panevėžiečių aktorių bendras kūrinys.
Režisierius A.Vidžiūnas su teatro „Menas“ aktoriais šiandien pristatys ilgai brandintą spektaklį „Blogos mergaitės dienoraštis“.
Nemažą patirtį turintis režisierius sako, kad Panevėžio žiūrovas išsiskiria iš kitų miestų savo išprusimu.
„Mažas miestas turi net keturis teatrus, todėl žiūrovai itin išsilavinę. Teatras sujungia dailę, muziką, aktorinį meistriškumą bei režisūrą, ir tai labai lavina. Žiūrovai čia ateina su ypatingomis mintimis, todėl negalima parodyti bet ko. Spektakliai turi būti ištobulinti iki aukščiausio lygio“, – „Sekundei“ teigė A. Vidžiūnas.
Režisierius neslepia, kad jam keistai skamba nustatytas spektaklių žiūrovų amžiaus cenzas. Anot jo, spektakliai vaikams – suprantamas reiškinys, bet iš tikrųjų riba nuo jaunimo ir suaugusiojo kuo toliau, tuo labiau nyksta. Jis mano, kad paauglystė prasideda nuo dvylikos metų ir trunka iki aštuoniolikos, o kai kam ji tęsiasi visą gyvenimą. Todėl amžius riba yra bevertė.
„Spektaklis „Blogos mergaitės dienoraštis“ skirtas visiems – ir jaunimui, ir tėvams, ir mokytojams“, – sakė režisierius.
Negailestingas paauglės gyvenimas
Nemažą patirtį turintis režisierius A. Vidžiūnas sako, kad Panevėžio žiūrovas išsiskiria iš kitų miestų savo išprusimu.
Kaip dailininkas negali gyventi be spalvų, kompozitorius – be natų, taip režisierius – be aktorių.
Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliekanti aktorė Izabelė Visockaitė, kaip tvirtina A. Vidžiūnas, yra vienas iš didžiausių jo atradimų. Talentinga mergina ne tik pasižymi dideliu smalsumu, bet ir labai greitai suprato spektaklio-sapno žaidimo formą, puikiai dainuoja. Be to, aktorė atlieka savo kūrybos dainą.
„Ryšys tarp mūsų yra esminis dalykas. Kad ir kaip banaliais skambėtų, bet vieni kitus suprantame iš puse žodžio“, – džiaugiasi režisierius.
„Blogos mergaitės dienoraštyje“ aktorė I. Visockaitė penkiolikmetės akimis atskleis, kokie gali būti suaugusieji. Su šmaikščiu humoru ir kandžia ironija Kotryna savo dienoraštyje pasakoja apie jų silpnybes, kurių vaikai, rodos, turėtų nepastebėti, aprašo dažnai nesuprantamus ir iškreiptus suaugusiųjų tarpusavio santykius.
Kotryna nuolat meluoja ir dažnai pasiklysta savo fantazijose, pykstasi su artimaisiais. Norėdama atkreipti draugių dėmesį, ji apsiskelbia esanti nėščia, bandydama prasimanyti pinigų, įsivelia į painią kriminalinę istoriją. Mergaitė pabėga iš namų, vaidina teatre ir netikėtai susiduria su tikra, nesuvaidinta tragedija.
„Tai spektaklis apie paauglę. Jos gyvenimas nėra lengvas – slegia tėvų skyrybos, skolos bendraklasiams ir vienišumas. Todėl mergaitė ryžtasi nusikalsti. Nusikaltimas simbolinis, ir apskritai visi paauglių nusikaltimai tokie yra. Vienam žmogui užtenka vieną kartą nusikalsti ir supranta, kad tai labai blogai, kitas, kad ir daug kartų nusikaltęs, vis tiek nieko nesuvokia. Šita mergaitė padarė vieną nusikaltimą. Tikiuosi, kad ji savo gyvenime daugiau neklys“, – pasakojo A. Vidžiūnas.
Pagal žinomos scenarijų autorės, rašytojos ir režisierės Kristinos Gudonytės romaną pastatytas spektaklis režisieriaus apibūdinamas kaip geros mergaitės blogas sapnas. A. Vidžiūną visuomet jaudina K. Gudonytės tekstai. Ši rašytoja sužavi gebėjimu istorijas užčiuopti gana paprastai, bet giliai.
Vertinimo aspektai
Keturias atžalas auginantis režisierius sako, kad negalvoti apie paauglių problemas būtų didžiulė klaida. Jam ne tik kaip menininkui, bet ir kaip tėvui svarbu kalbėti apie paauglystę. Todėl statydamas spektaklį galvojo, kaip geriau perteikti mintis, kad kūrinys būtų artimas žiūrovams, ieškojo atsakymų, ką daryti, kai paauglys visą dieną būna užsidaręs kambaryje.
Aktoriai spektaklyje atskleis siurrealistinio sapno estetiką.
Pasak A.Vidžiūno, auginant vaikus iškyla ir vertinimo aspektas, o jis dažnai būna susijęs su emociniais dalykais.
„Kartais suaugusieji vaikui pasako kokių nors nesąmonių, pavyzdžiui, kad jis blogas, bet iš esmės vaikas nėra blogas, tiesiog kažką negerai padarė. Šis spektaklis skirtas tėvams, kad jie susilaikytų nuo vertinimų. Netikiu, kad yra blogų žmonių, tai vaikystėje ar jaunystėje sužaloti žmonės, nes jiems trūko ir meilės, ir dėmesio“, – mano režisierius.
A. Vidžiūnui šeimos ir vaikų temos visada buvo aktualios. O auginant keturis vaikus kyla daug klausimų. Režisierius neturi nei seserų, nei brolių, todėl svajojo apie didelę šeimą.
„Man visada kirbėjo klausimas, kaip broliai ir seserys gali nesutarti. Galvoju, kad jei turėčiau brolį, su juo nesipykčiau. Ir savo vaikams sakau: mane labiausiai liūdina ne suverstas kambarys, ne ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, bet jų rietenos.
Kai buvau jaunas, man atrodė, kad konfliktų galima išvengti. Tačiau dabar suprantu, kad tai neįmanoma. Išbandžiau psichologų siūlomą būdą – su kiekvienu vaiku atskirai einu pasivaikščioti. Tada yra galimybė atvirai pasikalbėti. O kai visi konkuruoja dėl dėmesio, sunku bendrauti ir spręsti problemas. Apie tai ir kalbu spektaklyje. Kartais vaikui visai nedaug reikia – paguldyti į lovą, užkloti antklode, dažnai nebereikia ir pasakų skaityti“, – kalbėjo režisierius.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
