Unikaliose varžytuvėse laimėjusi geriausios armonikininkės titulą, atlapaširdė dzūkė delnais užsidengė veidą, o daugiausia titulų surinkusi jauna muzikantė nepaslėpė sutrikimo – moterys labai jaudinosi sulaukusios įvertinimų už gebėjimus, kuriuos įpratusios demonstruoti tiesiog savo malonumui.
Į šiųmetį renginį iš Panevėžio, Ukmergės, Šiaulių, Pakruojo, Radviliškio miestų ir rajonų suvažiavusios muzikantės pelnė daugybės nominacijų laurus.
„Miežiškiuose kitaip, nei visoje Lietuvoje – čia pavasarį pranašauja ne tik saulėgrįža ir parskridę paukščiai, bet ir iš visų šalies kraštų sulekiančios moterys su armonikomis“, – juokavo tradicinės, šiemet jau tryliktą kartą vykusios šalies moterų armonikininkių šventės-varžytuvių „Petronės armonika 2016“ sumanytojos Valerija Bartulienė ir Aldona Petrulaitienė.
Be šių ilgamečių kultūros darbuotojų, nors dabar ir pensininkių, neįsivaizduojama nei „Petronės armonika“, nei kas antrus metus ją keičiantis kitas renginys – pasakotojų varžytuvės „Pilimutės šposai“. Viena muzikantė, kita pasakotoja, renginių vedėja, jiedvi šaiposi Miežiškiuose gyvenančios kaip šalies kaimynės vadovai: vieną kadenciją viena svarbesnė, kitą – antra koleges susikviečia.
Su miežiškiečių tradicijomis susigyvenusios, didžiulėmis jų gerbėjomis tapusios tikina ir nuolatinės armonikininkių sambūrio dalyvės. Keletas moterų į renginį važiuoja su šeimomis, dėl jo atsisako kitų planų, net nepaiso negalavimų.
„Maniau, išeisiu į pensiją, niekur kojos iš namų nekelsiu. Bet čia taip traukia, taip susigiminiavom, kad nebeišeina nevažiuoti“, – sako devintą kartą „Petronės armonikoje“ dalyvavusi pakruojietė Zina Andrejevienė.
Moterų muzika – jausmingesnė
Tradicijų laikymasis – vienas svarbiausių armonikininkių šventės išskirtinumų. Ji ir sumanyta siekiant išsaugoti ir populiarinti etninės kultūros tradicijas, moterų ir merginų atliekamą instrumentinį folklorą. Anksčiau Lietuvoje daugelis muzikantų buvo vyrai, moterys į šią sritį ėmė veržtis palyginti neseniai, o armonikomis ir dabar groja tik viena kita. Todėl šių muzikančių veiklą specialistai laiko įdomiu, vertu puoselėti reiškiniu.
„Moterys armonikomis groja ne taip, kaip vyrai – jos romantiškesnės, jausmingesnės, tad ir muzika skamba visai kitaip. Ne geriau, ne blogiau, tiesiog kitaip. Labai įdomu stebėti tą kitoniškumą, nustebti, kaip skirtingai sudėti muzikavimo akcentai“, – sako nuolatinis „Petronės armonikos“ vertinimo komisijos narys dr. Gvidas Vilys.
„Matyti, kad grodamos armonikininkės patiria daug malonių emocijų. Konkursas yra konkursas: širdyje gal kiekviena tikisi laimėti. Tačiau spėju, kad bene pagrindinė priežastis atvažiuoti ir groti – tai, kad tiesiog smagu“, – teigia kitas vertintojas, Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausiasis specialistas Arūnas Lunys.
Pasak jo, varžytuvės – puikus būdas parodyti, kad visi gali viską, supažindinti publiką su liaudiško muzikavimo įvairove. O kad varžosi vien moterys, juokiasi A. Lunys, – geras sumanymas, mat vyrams konkuruoti su damomis būtų per sunku.
Publiką išjudino dainos
S. Novikienė iš Ukmergės rajono, Sližių, pelnė didįjį prizą – miežiškiečio tautodailininko Eduardo Tito specialiai sukurtą skulptūrą.
Tai, kad grojančias moteris vertina garbūs vyrai, – Miežiškiuose įprasta. Organizatoriai juokauja, neva taip vertinimas tampa objektyvesnis. Kartu su G. Viliu ir A. Luniu šiemet komisijoje dirbo žinomas armonikininkas Valentinas Rapšys ir muzikos mokytojas ekspertas Vidas Klišys, šventėje pasirodyti atvežęs savo suburtą Panevėžio muzikos mokyklos etnokultūrinių mokymų dalyvių kolektyvą, kuriame armonikomis griežia net trys moterys.
Vyrams patikėta įvertinti moterų grojimo meistriškumą, techniką, pasirinktą repertuarą, sceninę kultūrą ir išdalyti gausius titulus. Kiekvienai varžytuvių dalyvei įteikiami apdovanojimai už išskirtinius talentus – dar viena „Petronės armonikos“ tradicija.
Ir dėl prizų, ir tiesiog norėdamos pasidalyti sau mielos veiklos rezultatais, moterys scenoje demonstravo ne vien grojimą, bet ir iškalbos meną. Ne viena polkas, valsus palydėjo tarmiškais pasakojimais apie save, savo atliekamus kūrinius, pajuokavimais, kelios armonikininkės grodamos uždainavo, pritarti kvietė publiką.
Ne visos jautėsi drąsiai – kai kurioms ir balsai drebėjo, ir pirštai ne visada reikiamus instrumentų mygtukus nuspaudė. Varžytuvių dalyvių muzikavimo patirtis nevienoda: vienos yra liaudiškos muzikos kolektyvų dalyvės, armonikų dumples nuolat traukia įvairiose scenose, kitoms kone vienintelė vieta parodyti savo gebėjimus – Miežiškiuose kas antrus metus vykstanti šventė.
Malonumas groti įamžintas skulptūroje
Į šiųmetį renginį iš Panevėžio, Ukmergės, Šiaulių, Pakruojo, Radviliškio miestų ir rajonų suvažiavusios muzikantės pelnė daugybės nominacijų laurus. Žaviausios armonikininkės prizą vertintojai skyrė šiaulietei Virginijai Užienei, dainingiausios – šilagalietei Zitai Petronienei, brandžiausios – pakruojiškei Zinai Andrejevienei, stilingiausios – Vidai Jonušienei iš Tiltagalių, romantiškiausios – Kristinai Juškienei iš Raguvos.
Iš netoli Miežiškių esančio Kulbių kaimo kilusiai, dabar Panevėžyje gyvenančiai jauniausiai varžytuvių dalyvei Viktorijai Sereikaitei atiteko ne tik perspektyviausios muzikantės titulas ir antroji vieta, bet ir žiūrovų prizas – būtent ši mergina sulaukė didžiausių žiūrovų ovacijų.
Trečiąją vietą komisija skyrė šeduvei Evelinai Stalgienei, pirmąją – Danutei Maižiuvienei iš Pašvitinio. Stasė Novikienė iš Ukmergės rajono, Sližių, pelnė didįjį prizą – miežiškiečio tautodailininko Eduardo Tito specialiai sukurtą skulptūrą. Joje įamžinta armonikos dumples traukianti, iš smagumo net prisimerkusi ir galvą užvertusi moteriškė. Iš Dzūkijos kilusi, kitame Lietuvos krašte gyvenanti, bet savąja tarme tebekalbanti S. Novikienė neslėpė – smagumo grojant armonika nestinga ir jai. Ypač, kai griežia iš tėčio išmoktas melodijas ir kai randa laiko prisėsti ir pagroti tik sau, tik „dūšiai“.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
