Aleksandras Ostašenkovas yra žinomas menininkas. Fotografas jau surengė 75 autorines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo daugiau kaip 150 nacionalinių ir tarptautinių parodų, jo darbai įvertinti 70 apdovanojimų. Dabar jis didžiuojasi laisvo menininko statusu, tačiau ilgai dirbo fotokorespondentu.
A. Ostašenkovas ilgai dirbo fotokorespondentu, tačiau dabar didžiuojasi laisvo menininko statusu. Jis pabrėžia, kad kūrėjas niekada negali būti ramus ir patenkintas, jis turi nuolat analizuoti pasaulį. U. Mikaliūno nuotr.
A. Ostašenkovas, baigęs tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Filologijos fakultetą, iš gimtojo miesto neišvažiavo. Iš pradžių darbavosi Jaunųjų technikų centre, vėliau gavo pasiūlymą dirbti tuo metu leidžiamame Šiaulių laikraštyje „Raudonoji vėliava“.
Darbas žiniasklaidoje fotografui atvėrė daug kelių – jis nuolat bendradarbiavo su įvairiais šalies laikraščiais, žurnalais ir leidyklomis. Kaip tvirtino menininkas, jis savo archyvą neretai peržiūri, kai kurias fotografijas panaudoja, neatsisako planų jas viešinti ir vėliau, nes tos nuotraukos po kelių dešimčių metų įgavo visai kitą prasmę.
„Tai buvo labai intensyvus metas. Dabar, kai peržiūriu savo nuotraukų archyvus, stebiuosi: kokioje spaudoje tik nespausdinau savo fotografijų. Kai kurių leidinių jau seniai nebėra, – sakė fotomenininkas. – Ta patirtis buvo įdomi.“
Dėkingas broliui
A. Ostašenkovo pasirinkimui daug įtakos turėjo aštuoneriais metais vyresnis brolis Viktoras, jam fotografas dėkingas už daugybę patirčių. Neseniai išleistą fotoalbumą „Būsenos“ fotomenininkas ir skyrė prieš trejus metus pasaulį palikusiam broliui. Jo netektis sukrėtė A. Ostašenkovą, ir tas išgyvenimas pakeitė pasaulio suvokimą.
A. Ostašenkovas vaikystėje žavėjosi kinu, nes vyresnėlis brolis, gavęs dovanų kamerą, pradėjo filmuoti. Fotografas teigia, kad dar mokydamasis mokykloje svajojo studijuoti režisūrą Maskvoje: manė, kad kinas bus jo profesija ir gyvenimo būdas.
A. Ostašenkovas yra sukūręs penkis vaidybinius ir šešis dokumentinius filmus. Daugiausia dėmesio sulaukė jo vaidybinis filmas „Lapams krintant“. Respublikiniame kino filmų festivalyje Vilniuje ši juosta buvo apdovanota pagrindiniu, o Baltijos šalių kino festivalyje Kaune – žiūrovų simpatijų prizu.
Kaip pasakojo A. Ostašenkovas, fotografija jį lydi labai seniai, jau nuo mokyklos laikų. Pirmiausia susidomėjo portretais. Per nuotraukas siekė atskleisti žmogaus psichologines būsenas – iš kur jos ateina, kaip keičiasi. Fotomenininkas Antanas Sutkus, vienoje iš pirmųjų jaunojo menininko parodų pamatęs jo kūrinius, autoriui pranašavo portretisto kelią.
„Man buvo įdomu suvokti žmogaus būseną per jo veidą. Paskui nuo to nutolau, nes pajutau, kad tos fotografijos tarsi užgožia mano vidinį pasaulį. Dabar kuriu autobiografinį portretą, – atvirai kalbėjo vyras. – Fotografuoju tai, ką aš jaučiu, kaip matau pasaulį. Aš jį analizuoju iš savo dabartinių būsenų.“
Laikas, skirtas savo jausmams
A. Ostašenkovas pabrėžia, kad menininkas negali būti ramus ir patenkintas, jis turi nuolat analizuoti pasaulį ir niekada nesustoti. Jis jauniesiems kūrėjams pataria kuo nors nusivilti, skausmingai nukentėti ir padaryti išvadas. Galbūt tik tada suvoks, kaip galėtų įprasminti savo meną.
Fotomenininkui kalbėti apie savo kūrybą sudėtinga, nes ji – tai nuolatinis virsmas.
Nuotraukos iš ciklo „Būsenos“ atsirado iš to, kad pragyvenęs tam tikrą laiką ir jį išanalizavęs fotografas pajuto, kaip jo būsenas pradėjo veikti sunkiai apibūdinamos jėgos. Visa jo patirtis ir jautrumas įsikūnijo į metafizinius dalykus – raizgalynę ant akmens, žmogaus figūrą jūros fone. Tai ženklai, žymintys trumpą žmogaus gyvenimo blyksnį. A. Ostašenkovas dažniausiai fotografuoja tik vieną kadrą – tokį, kuris geriausiai atskleistų jį valdančią būseną.
Fotoalbumas „Būsenos“ buvo kuriamas dvejus metus, tačiau, kai medžiagą reikėjo atiduoti į spaustuvę, fotografas iki paskutinės minutės dar rinko nuotraukas. Visos A. Ostašenkovo fotografijos pirmiausia būna eksponuojamos parodose, tik vėliau jos sugula į albumus. Tačiau knygos kūrimą fotomenininkas vadina sunkiu darbu.
„Knygų gimdymas yra labai sudėtingas, galima jį palyginti su cezario pjūviu. Net neįsivaizduoju, kiek knygai „Būsenos“ išnaudojau įvairių savo būsenų. Šiame procese buvo daug savianalizės, netgi sadomazochizmo, – aiškino fotografas. – Kartais galvoju, kad lengviau krauti šaldytuvus, nei parengti tokią knygą.“
Pasak A. Ostašenkovo, su pastaruoju fotoalbumu jo ryšys yra visai kitoks nei su buvusiais. Jis negali prie to albumo prisiliesti neplautomis rankomis. Fotomenininkas pabrėžia, kad šioje knygoje yra labai daug asmeninių dalykų, kurie žinomi tik jam arba jo broliui. Tačiau vartydamas šį albumą kiekvienas, pasinaudodamas savo patirtimi, galės pajusti savąjį turinį.
„Žiūriu į knygoje esančias savo fotografijas ir atrandu vis naują prasmę. Atrandu savo būsenas, kurios jau buvo, bet vis pasirodo prisiminimuose, tačiau jau kitokios“, – kalbėjo fotomenininkas.
Audinga SATKŪNAITĖ
