Tęsiame Panevėžio kraštotyros muziejaus straipsnių ciklą „Muziejaus paslaptys“. „Sekundės“ skaitytojams pristatome Panevėžio muziejuje saugomus unikalius XIX a. II pusės–XX a. pr. Aleksandrijos koklių fabriko dirbinius, per archeologinius tyrinėjimus rastus Respublikos g. 3 sklype. Vienas iš koklių – pažymėtas grafo Nikolajaus Zubovo inicialais – ypač retas egzempliorius.
Prisimenant unikalius archeologinius atradimus Panevėžio mieste vertėtų nusikelti į išskirtinės giminės praeitį. Kaip vienos iškiliausių bajorų giminės – Zubovų – vardą galima susieti su Panevėžio miestu?
Manoma, kad Zubovų giminė kilusi iš Rusijos. Zubovų giminės ištakos siekia XIII a. antrąją pusę. Seniausias giminės pradininkas – Abrahamas – buvo Aukso ordos chano vietininkas. Vienas jo palikuonių turėjo pavardę Zub, ji ir davė pradžią Zubovų pavardei. XVII a. Zubovai tapo Rusijos valdančiojo elito nariais. XVIII a. antrojoje pusėje Aleksandras Nikolajevičius Zubovas (1727–1795) buvo paskirtas Rusijos Senato nariu.
Jam ir jo sūnums Jekaterina II 1793 m. suteikė grafo titulus. Platonas Zubovas tapo imperatorienės favoritu, o 1791 m. jam suteiktas aukščiausias to meto Rusijos generolo laipsnis. Platonas daug prisidėjo prie antrojo ir trečiojo Abiejų Tautų Respublikų padalijimo. Už šiuos nuopelnus Jekaterina II Platonui suteikė kunigaikščio titulą. Negana to, jis gavo didžiulius turtus Lietuvoje – Šiaulių ekonomiją, Plungės, Kretingos, Joniškio miestus ir dvarus. Tai ir buvo pirmasis garbingos ir įtakingos Zubovų giminės žingsnis į Lietuvą.
Zubovų giminės kartos ne tik stengėsi išlaikyti paveldėtas valdas, bet jas ir plėtė. Aleksandrijoje (Šiaulių r.) 1832 m. Platono brolio Dimitrijaus sūnus grafas Nikolajus Zubovas (1801–1871) pradėjo statyti dvarą ir jį pavadino savo žmonos Aleksandros garbei. 1886 m. Aleksandrijoje pastatyta plytinė, koklių fabrikas. Naudojant šiose įmonėse pagamintas plytas ir koklius buvo pastatyta nemažai pastatų Šiauliuose, aplinkiniuose dvaruose. Šio fabriko aukštos kokybės produkcija pasiekdavo ir kitas Kauno gubernijos vietoves. Ne išimtis buvo ir Panevėžio miestas.
Viena ilgiausių ir labai pasikeitusių gatvių Panevėžio miesto centre yra Respublikos. Ji susiformavo pirmaisiais miesto kūrimosi šimtmečiais. Neatsitiktinai ši gatvė turi sąsajų su Zubovais. Seniausias šios gatvės ruožas nuo dabartinės Klaipėdos g. iki Vasario 16-osios g. vadintas Kepėjų, o 1872 m. pavadintas Bajorų gatve. Joje stovėjo vienaukščiai mediniai namai šiaudiniais stogais. Respublikos g. 3-iajame sklype stovėjo XIX a. pabaigoje statytas mūrinis pastatas. Jame XX a. pradžioje gyveno Panevėžio miesto dūmos galva Jonas Kasparavičius.
Nuo 1925 m. čia veikė Panevėžio apygardos teismas. 1947–1984 m. šiame pastate buvo įkurtas Panevėžio kraštotyros muziejus. Rekonstravus pastatą ir nugriovus šalia esančius priestatus, suformuotas didelis, erdvus 1990 m. įkurtos Dailės galerijos kiemas. Kieme buvo eksponuojami šiuolaikiniai keramikos dirbiniai. Prieš statant Dailės galerijos paviljoną buvo būtina atlikti archeologinius tyrimus. Archeologiniai kasinėjimai vyko 2013 m. vasarą. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu projektuojamo pastato teritorijoje buvo ištirti du šurfai – iš viso 4,50 kv. m dydžio plotas.
Archeologiniams tyrimams vadovavo archeologė Alfreda Petrulienė, jai talkino archeologas Dovilas Petrulis ir kiti kasėjai. Buvo kasinėjama siekiant nustatyti kultūrinio sluoksnio išlikimo laipsnį, atrasti naujų archeologinių radinių, susijusių su Panevėžio miesto praeitimi.
Ši vieta nebeturėjo išsaugojusi XIX a. vaizdinės atminties ženklų. Žemės plote, šalia betoninių laiptų ir dirbtinai suformuoto žemės kauburio, žvyruoto tako pakraštyje, buvo pažymėtos tyrimų vietos. Pirmame šurfe rasta nemažai keraminių puodų šukių su koklių fragmentais ir duženomis. Kasant gyliau, šurfo vakarinėje dalyje netikėtai išryškėjo stačiakampio formos keramikos dirbinys. XIX a. kultūrinio sluoksnio horizonte, 0,75 m gylyje, buvo rastas sveikas, puikiai išsilaikęs keraminis, ornamentuotas augaliniu ornamentu koklis. Tai – plokštinis, kampinis koklis, stačiakampio formos, iškiliu apvadu, puoštas bareljefiniu augaliniu ornamentu. Koklio piešinį sudaro 3 dekoruotos bareljefinės arkos. Jose pavaizduotos stilizuotos lelijos su lapeliais: dvi priekinėje dalyje, viena šone. Jo išorinė pusė dažyta melsvai. Dažai atsilupę, be glazūros žymių. Koklis šviesiai rausvos molio masės. Koklio dydis 250x160x130 mm.
Skaitant atidžiau buvo nustatyta, kad koklio vidinėje pusėje yra įspaustas Aleksandrijos koklių fabriko firminis ženklas su grafo N. Zubovo inicialais ,,ГрафA Н. Н. Зубова“. Virš užrašo įspausta karūna. Toks visas išlikęs XIX a. II pusės koklis yra retas egzempliorius ne tik Panevėžio miesto žemėse, bet ir visoje Lietuvos teritorijoje. Šioje tyrimų vietoje buvo rasti dar du unikalūs grafo N. Zubovo fabriko kokliai. Vienas jų – karnyzinis, 210x110x120 mm dydžio, puoštas geometriniu ornamentu, neglazūruotas. Jis buvo suskilęs į tris dalis. Šalia jo, 0,90 m gylyje, atidengtas kitas masyvus karnyzinis koklis. Tai – 360x110x95 mm dydžio kampinis koklis, trapecijos formos, puoštas geometriniu ornamentu ir apvadais. Jis neglazūruotas. Šie kokliai – labai kokybiškas ir gražus to meto Aleksandrijos koklių fabriko meistrų darbas.
Tikėtina, kad šie kokliai puošė Respublikos g. 3 buvusio pastato krosnis ar židinius. Šie dekoro elementai buvo išskirtiniai, naudoti kaip prabangios puošybos elementai. Apibendrinant tyrimus, nustatyta, kad šurfuose atidengti XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės kultūrinio sluoksnio horizontai. Aptikta glazūruotų ir neglazūruotų unikalių koklių ir jų fragmentų, keramikos šukių.
2013 m. Panevėžio dailės galerijos kiemo teritorijoje rasti Aleksandrijos koklių fabriko dirbiniai ir unikalus ornamentuotas koklis su grafo N. Zubovo inicialais patvirtina šios iškilios giminės veiklos ryšį su Panevėžiu. Tiesiogiai miestas ar jo apylinkės niekada nebuvo Zubovų valdomis, bet šios giminės vardiniai dirbiniai atkeliavo į Panevėžį. XIX a. II pusėje–XX a. pr. vardiniai kokliai galėjo puošti pasiturinčio miestiečio vidaus interjerą.
Radiniai patvirtina, kad archeologijos moksliniai tyrimai gali pateikti netikėtų atradimų Panevėžio istorijai nušviesti. Per pastarąjį šimtą metų Panevėžio miesto kraštovaizdis gerokai pasikeitė. Jo buvusį užstatymą, buvusių pastatų vietas galima atrasti tik pasitelkus senus žemėlapius, nuotraukas, aprašus, o siekiant identifikuoti kultūrinius sluoksnius tenka panaudoti ir archeologinę mentelę. Rasti archeologiniai radiniai yra konservuoti ir saugomi Panevėžio kraštotyros muziejaus saugykloje.
Dovilas Petrulis
Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologas
