Panevėžietė Diana Kurapkienė kūrybinėms fantazijoms pasitelkia pačias įvairiausias medžiagas – augalus, popierių, siūlus, juosteles, dažus.
Tokius papuošalus iš atlasinių juostelių D. Kurapkienė išmoko kurti klube „Kraitė“. U. Mikaliūno nuotr.
Žiedai, kaip ir jaunystė, trumpalaikiai. Vos išsiskleidę visu grožiu, nespėjus iki valiai pasidžiaugti, ima gelsti, nuvysta ir nukrenta. Išsaugoti unikalų augalų grožį, atskleisti užkoduotas paslaptis ir sukurti jiems antrą gyvenimą – tokia su gėlėmis dirbančių menininkų užduotis.
Ne taip seniai į augalų pasaulį visa galva nėrusi Diana Kurapkienė su šia užduotimi jau susidoroja, o jos floristiniai koliažai surado savo vertintojus ir gerbėjus.
Šiuo metu tautodailininkės darbais dar galima pasigėrėti Smėlynės bibliotekoje veikiančioje parodoje, pavadintoje „Iš pievų, iš laukų…“
Iš daugybės džiovintų įvairiaspalvių žiedų, lapų, lapelių, stiebelių ir kitų elementų kurti paveikslai – savotiški pasakojimai apie nesustabdomo laiko tėkmėje išliekančias vertybes, nekintantį žmogaus ir gamtos santykį, amžiną tobulumo siekį, grožio ilgesį.
Kiekvienas supranta, kad tokie paveikslai – floristiniai koliažai, lengvai negimsta. Kad jie atsirastų, gali prireikti ištisų metų – nuo ankstyvo pavasario iki vėlaus rudens renkamų augalų, jų džiovinimo, saugojimo iki ilgų vakarų su dažais, klijais, pincetais ir, žinoma, mintimis, sumanymais, idėjomis.
Autorė sako pirmiausia ant popieriaus lapo liejanti akvarelę, renkanti fono spalvą, o paskui prie minčių ir fantazijos sudėliotų derinių ieškanti tinkančių džiovintų augalų, galinčių suteikti melodingiausią skambesį ir prasmę.
Augalus moteris renka iš visur: pievų, miškų, darželių, paupių. Kartais prie Panevėžio, bet dažniausiai savo gimtinėje – Biržuose.
Stipri gimtinės trauka
Nors Panevėžyje D. Kurapkienė gyvena jau 25 metus – čia ji atvyko ištekėjusi už panevėžiečio, jos ryšys su gimtuoju kraštu išlikęs gana stiprus. Biržuose moteris labai dažnai lankosi, jų apylinkėse renka augalus, neretai gimtinėje ir įkvėpimo ieško, kuria.
Ir į Lietuvos tautodailininkų sąjungos gretas moteris įstojo Biržuose, dalyvauja jos veikloje.
D. Kurapkienė Biržuose lanko rankdarbių mėgėjų klubo „Kraitė“ užsiėmimus. Prieš penkiolika metų įkurto ir iki šiol sėkmingai gyvuojančio klubo veikloje dalyvaujanti panevėžietė sako, kad tai labai svarbi jos gyvenimo ir kūrybos dalis. Kartu su kitomis klubo narėmis moteris dalyvauja parodose, vyksta į susitikimus kituose miestuose ar Latvijoje, pas netolimame krašte gyvenančias auksarankes latves.
Iš daugybės džiovintų įvairiaspalvių žiedų, lapų, stiebelių ir kitų elementų kurti D. Kurapkienės paveikslai – savotiški pasakojimai apie nesustabdomo laiko tėkmėje išliekančias vertybes, nekintantį žmogaus ir gamtos santykį, amžiną tobulumo siekį, grožio ilgesį. U. Mikaliūno nuotr.
„Kraitės“ klubo moterys drauge kuria dovanas onkologiniams ligoniams – mezga kepuraites, gamina angeliukus, kitus suvenyrus. Per klubo užsiėmimus moterys mokosi naujų kūrybos technikų, naujų saviraiškos būdų ir galimybių.
„Man patinka įvairovė. Esu viską išbandžiusi – kūriau dekupažą, vėliau su vilna dirbau, siuvinėjau atvirukus, dabar štai užsiimu floristika, bet visada kartu lieka ir mezgimas. Užsiėmimas, dar močiutės išmokytas, ir visam laikui užkariavęs mano širdį“, – sako D. Kurapkienė.
Vienas naujausių klube „Kraitė“ išmoktų užsiėmimų – iš įvairiaspalvių atlaso juostelių gaminami papuošalai, daugiausia segės. Moteris jau nemažai tokių sukūrė – jos buvo eksponuotos ir parodose.
Klubas bibliotekoje
D. Kurapkienė dalyvauja ne tik biržiečių moterų klubo veikloje. Neseniai ji įsitraukė ir į Panevėžio Smėlynės bibliotekoje veikiančio klubo „Laumė“ veiklą. Bendrauti su kitomis kūrybiškomis, rankdarbius mėgstančiomis moterimis, dalytis su jomis sumanymais D. Kurapkienei patinka – tai tarsi kūrybos paskatinimas.
Rankdarbių mėgėjos bibliotekoje jau surengė ne vieną parodą, organizavo įvairių susitikimų.
Personalinė floristinių koliažų paroda D. Kurapkienės kūrybos biografijoje pirmoji – joje kiek atokiau nuo kitų eksponuojami ir pirmieji nedideli floristikos darbai. Dabar koliažų formatas keičiasi.
„Mano darbai, kuo daugiau jų padarau, tuo darosi didesni, vis daugiau noriu jais pasakyti“, – šypsosi autorė.
Geriau pažinti augalų pasaulį moteris pradėjo baigusi floristikos kursus ir vėliau ėmusi dirbti gėlių parduotuvėje.
Bet neišsemiamų floristikos paslapčių – gausybė, tad ji nutarė Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje įgyti floristo specialybę, kad gautų floristinės technologijos, kompozicijos, dizaino ir kitų žinių.
24 metų sūnaus ir 18 metų dukros mamai vėl sėsti į mokyklos suolą nebuvo drovu – anksčiau ar vėliau įgytos žinios visuomet yra svarbios ir naudingos.
Žinios ir patirtis
Žinoma, vertingos yra ne tik mokymosi įstaigose įgytos žinios, bet ir patirtis, kurios pasisemiama konkrečiai dirbant vieną ar kitą darbą.
Koliažus iš džiovintų augalų kurianti moteris sako, kad jai labai svarbios kiekvieno lapelio spalvos ir atspalviai. Džiovinant žiedai keičia savo spalvą, norimą ne visada pavyksta išgauti.
Ne vieną pavasarį savo kūriniams rinkdama žibuoklių žiedus ponia Diana sako vis negalėdavusi jų sudžiovinti taip, kad išliktų natūraliai mėlynos spalvos. Vienos daugiau, kitos mažiau išblukdavo ir tik retos išlikdavo natūralios. Tik po kurio laiko moteris teigia supratusi, kad spalva džiovinant priklauso nuo to augalo brandos, svarbu tai, kada žiedeliai nuskinti. Atradus tinkamiausią laiką, norimą spalvą pavyksta išgauti dažniau.
Šiltuoju metų laiku kūrėjos surinktos augalų atsargos per žiemą gretai senka – prie darbo stalo ji prisėda dažnai.
Tačiau sako neapleidžianti ir savo mėgstamiausio užsiėmimo – mezgimo.
Suknelės, sijonai, palaidinės, kiti mezginiai, jos virbalai kruta nuolat.
Šiuo metu D. Kurapkienė žengia žingsnį dar vienos patirties link. Ilgus metus ramybės neduodantis noras išmokti austi pagaliau bus įgyvendintas. Jau užsakytos audimo staklės, gautos svarbios audimo pamokos, netrukus turėtų prasidėti ir darbai.
Pokalbis apie audimą paskatino moters prisiminimus apie nepaprastai dailiai ausdavusią ir kitus rankų darbus dirbdavusią jos močiutę. Išmokyta austi ir Dianos mama, negailinti dukrai vertingų patarimų. Iš jos dabar, laisvalaikiu važinėdama į Biržus, tautodailininkė ir mokosi audimo paslapčių.
„Skubu, kad nepavėluočiau, nes, žiūriu, greitai nebebus iš ko senųjų kaimo amatų mokytis“, – sako D. Kurapkienė.
Tačiau ir floristikos apleisti moteris neketina, artimiausi planai – kurti naujas erdvines kompozicijas, tam ypatingu būdu jau pradėti džiovinti žiedai.
Į nenutrūkstamą kūrybos procesą panirusi moteris neretai sulaukia pažįstamų klausimo: „O kam viso to tau reikia?“ Dažnas supranta, kad apčiuopiamos materialinės naudos kūryba vargu ar gali suteikti, o laiko, pastangų, rūpesčio tam reikia daug. „Man gražu“, – paprastai atsako tautodailininkė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
