Palangoje užaugęs Tomas Dirgėla kaip rašytojas debiutavo 2012 metų „Filologijos rudenyje“. Šiuo metu jis jau yra išleidęs dvi knygas bei džiaugiasi vis gausėjančiomis skaitytojų gretomis.
T. Dirgėla tvirtina, jog rašančiajam vaikams tenka didesnė atsakomybė, nes jis suvokia kiekvieno žodžio svarbą.
T. Dirgėlos kūrybiniai polinkiai pradėjo ryškėti dar vaikystėje. Vyras juokiasi, kad iki šiol prisimena pirmuosius savo eilėraščius, kuriuos vėliau pakeitė paaugliškų meilės dramų kupini tekstai.
„Pradinėse klasėse eiliavau apie saulytę, zuikutį ir žolytę. Vėliau pradėjau rašyti apie meilės kančias. O, kaip sakoma, kančia duoda peno tobulėti, tad taip ir atkančiavau iki pirmųjų savo knygų“, – juokavo T. Dirgėla.
Pirmoji rašytojo trumpųjų dramų ir pasakėčių knyga „O tempora!“ pasirodė prieš trejus metus. Iki tol T. Dirgėla savo kūrinius aktyviai publikavo kultūrinėje spaudoje. Vyras pabrėžia, jog tuomet, kai tekstų prisikaupė pakankamai, Lietuvos edukologijos universiteto leidykla jam pasiūlė visus juos sudėti į vieną vietą ir išleisti knygą.
„Tekstai redaktorei pasirodė įdomūs, tai ir nusprendė juos išleisti. Tačiau dabar į šią knygą iš turinio kokybės pusės žvelgiu su šypsniu, bet tai pirmo literatūrinio blyno sindromas ir būtų keista jo išsižadėti“, – savo pirmąją knygą vertino rašytojas.
Antroji T. Dirgėlos knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ skirta vaikams. Ji pateko į geriausių 2015 metų vaikų metų knygos penketuką ir dalyvauja rinkimuose. Pasak autoriaus, paėmęs šią knygą į rankas, jis tiesiog netvėrė savo kailyje ir džiaugėsi įžengęs į vaikų rašytojų gretas. Jį ypač sužavėjo dailininkės Dalios Karpavičiūtės knygos apipavidalinimas.
„Gal dėl įdėto darbo pasirodė, kad šis kūrinys yra vertesnis pasiekti skaitytojus nei pirmoji knyga. Vis pagalvoju, jog knygoje esančios iliustracijos ypač prisidėjo prie to, kad ji man itin artima“, – šypsojosi knygos autorius.
T. Dirgėla tvirtina, jog rašymas vaikams autoriui uždeda didesnę atsakomybę, nes jis suvokia kiekvieno žodžio svarbą. Rašytojas savo mažųjų skaitytojų niekada nepamiršta, su jais bendrauja ir per susitikimus, iš kurių energijos pasikrauna savaitei.
„Vaikų rašytojai tarsi augina skaitytoją: jei prirašysi visiškų nesąmonių, tai iš skaitytojo užaugs ištikimas televizoriaus ar kompiuterio draugas“, – „Sekundei“ teigė jis.
Įkvėpimo nelaukia
Rašytojas pasakoja, kad kūrinių siužetai dažniausiai gimsta netikėtai. Tai gali nutikti ir laukiant troleibuso stotelėje, vairuojant automobilį ar tiesiog vaikštinėjant. Tačiau jis į rašymą stengiasi žiūrėti kaip į darbą, todėl dažniausiai mintys gimsta sėdint ir rašant.
„Įkvėpimo galima laukti mėnesį, metus ar dešimtmečius… Sakoma, kad geriau nuo rašomos knygos pasitraukti, kai žinai, ką rašysi rytoj. O man taip neišeina – turiu užrašyti viską čia ir dabar, o kitą kartą atsisėsti rašyti švaria galva. Į tokią paskui ir mintys lengviau suplaukia“, – kalbėjo T. Dirgėla.
Vyras tvirtina, jog pradėjęs rašyti vaikams savo tekstams dėmesio skiria daug daugiau. Nuolat juos skaito iš naujo, taiso, netgi grįžta prie jų po kurio laiko ir vėl koreguoja.
„Anksčiau daug dėmesio kokybei neskirdavau – rašai, parašai ir turi kūrinį. Dabar išaugo atsakomybės jausmas jaunajam skaitytojui, tad tekstui skiriu daugiau laiko“, – teigė menininkas.
Parašęs tekstą rašytojas visuomet jį patiki savo žmonai Skaistei vertinti. Moteris pati nerašo, tačiau pro akis nepraleidžia nė vienos vyro paliktos klaidos.
„Mano žmona nėra rašytoja, bet domisi kitais menais: tautiniais šiaudiniais sodais, karpiniais. Didelis darbas – užsiimti sūnaus ir manęs auklėjimu“, – juokavo rašytojas.
T. Dirgėla džiaugiasi, kad šeima jam sukuria ne tik buitinį, bet ir dvasinį pagrindą kurti. Kai šeimoje tvyro darna ir ramybė, galima be pašalinių minčių susitelkti į kūrybą ir tarškinti kompiuterio klavišais.
Pakeitė gyvenimo būdą
T. Dirgėla jau keletą metų nevartoja alkoholio, propaguoja sveiką gyvenseną, nepraleidžia ir maratono bėgimų. Tačiau vyras prisipažįsta, jog jo gyvenime būta ir kitokios patirties. Vieną dieną jis nejučia susimąstė: kas jam gyvenime svarbiausia. Supratęs, kad plevėsos menininko įvaizdis griauna kūrybą, vyras ėmėsi jį keisti.
„Viską atsijoji ir lieka tokios gėrybės kaip šeima, kūryba, arbata su draugais… Ar savęs nuodijimas ir laikinas kūrybiškumo užmušimas padės parašyti knygą, būti geresniu tėčiu, žmogumi? Man – tikrai ne. Štai tada ir pasirenki, kaip gyventi toliau: kiekvieną minutę būti sąmoningu ir siekti ilgalaikės laimės arba atvirkščiai – džiaugtis laikinais malonumais sveikatos sąskaita“, – kalbėjo kūrėjas.
Rašytojas nesmerkia tų, kurie renkasi kitokį gyvenimo kelią, nes žmonės skirtingai randa įkvėpimą. Vieni šedevrus sukuria po kelių vyno taurių, o kitiems tereikia puodelio arbatos ar atsidarius langą įkvėpti gryno oro.
T. Dirgėla tikina kritikos nevengiantis ir išklausyti aštrių žodžių nebijantis, ypač jei juos išsako kompetentingas žmogus. Menininkas pro ausis nepraleidžia ir mažųjų skaitytojų komentarų, juos visada prisimena rašydamas kitus savo kūrinius.
„Jei kritika tikra, būtų kvaila nesugerti tokių pastabų ir įžvalgų. Bet visai kas kita, kai kritikuojama vien dėl to, kad kritikuotum. Su laiku išmoksti atskirti kritiką“, – tvirtino rašytojas.
Pastaruoju metu T. Dirgėla daro viską, kad kūryba ateityje taptų pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu. Menininkas rašyti skiria kiekvieną laisvą minutę, dažniausiai tai nutinka savaitgaliais, tačiau tik tuomet, kai suminga namiškiai. Rašytojas niekada negaili laiko savo skaitytojams, juk jie yra didžiausias jo kūrybos variklis.
„Susitikimuose su skaitytojais stengiuosi būti kuo nuoširdesnis, kad ir su kitomis knygomis būčiau kviečiamas. Ką parašysi, kaip bendrausi su žmonėmis, nuo to, manau, ir priklauso, ar vėliau rašymas galės tapti pagrindine veikla, ar liks laisvalaikio užsiėmimu“, – atviravo vyras.
Audinga SATKŪNAITĖ
