Kitos vietos nei Juozo Miltinio dramos teatro scena susitikimui su legendiniu aktoriumi Stasiu Petronaičiu nė negalėtume įsivaizduoti. Neseniai pasirodžiusi knyga „Stasys Petraitis ir jo pakeleiviai“ sutraukė daugybę aktoriaus talento gerbėjų. Jie džiaugėsi galimybe dar kartą išvysti iškilų artistą. Panevėžiečiai gerte gėrė kiekvieną aktoriaus žodį ir mėgavosi jo negęstančia vidine ugnimi.
S. Petronaičio talento gerbėjai džiaugėsi galimybe aktorių vėl išvysti J. Miltinio dramos teatro scenoje. Daugelis į naujosios knygos pristatymą atėjo su įspūdingomis puokštėmis. U. Mikaliūno nuotr.
J. Miltinio dramos teatre aktorius dirbo 22 metus ir sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį. Dauguma teatro mėgėjų iki šiol prisimena S. Petronaičio įkūnytus Ivanovo, Makbeto ar Lunino personažus.
„Aš buvau S. Petronaičio pakeleivė. Su juo susitikau prieš 30 metų – tada, kai režisierius Saulius Varnas Šiaulių dramos teatre kūrė spektaklį „Luninas, arba Žako mirtis“. Sužinojusi, kad pagrindinį vaidmenį atliks S. Petronaitis, apmiriau, nes supratau, kokia didelė atsakomybė vienoje scenoje būti su tokiu didžiu aktoriumi“, – knygos pristatymo vakare prisiminimais dalijosi aktorė Olita Dautartaitė.
Aktorius yra prisipažinęs, kad žmonėms visuomet keldavo didelius reikalavimus, todėl jo gyvenimo kely draugai nuolat keisdavosi. Tačiau darbo su J. Miltiniu metai paliko ryškų pėdsaką S. Petronaičio gyvenime. Savo mokinio niekada nepamiršo ir režisierius, jis žavėjosi išskirtiniu aktoriaus talentu.
„Petronaitį galima vadinti asmenybe. Jis pats iš savęs kūrė įvairaus žanro vaidmenis. Gerbiau ir vertinau jį, bet suteikti kažkokių privilegijų, lengvatų jam negalėjau ir nenorėjau. Darbas su Petronaičiu buvo sunkus, bet tas sunkumas teikė intelektualinio pasitenkinimo“, – J. Miltinio žodžius apie aktorių iš naujausios knygos citavo vakaro vedėjas aktorius Albinas Keleris.
Lūžis teatre
Aktoriaus gyvenimas nestokojo spalvingų ir šlovingų epizodų, tačiau neišvengta ir skaudžių akimirkų. Maištingos sielos aktorius vieną dieną nuo teatro scenos pasitraukė. Tokią žinią dauguma jo kolegų sutiko itin skaudžiai. Aktorės jį išlydėjo su ašaromis.
Palikęs Panevėžį, aktorius kelis svarbius vaidmenis sukūrė Šiaulių dramos teatre, vėliau S. Petronaitis aktyviai darbavosi užsienyje. Jis vaidino tuometės Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos kino studijose.
Aktorius S. Petronaitis jau yra išleidęs esė „Mokiausi skraidyti“ ir atsiminimų knygą „Mano aitvarai“, tačiau Nomedos Simėnienės sudaryta knyga skiriasi tuo, kad joje galima rasti unikalios, archyvuose saugotos korespondencijos. Tai kolegų aktorių, režisierių, žymių visuomenės veikėjų laiškai S. Petronaičiui, taip pat jo laiškai žmonai Reginai Zdanavičiūtei, kuriuose nestokojama ironiško žvilgsnio į pasaulį. Knygoje galima rasti ir paties aktoriaus minčių apie vieną ar kitą įvykį.
Sąžinės balsas
S. Petronaitis su salėje susirinkusiaisiais pasidalijo vaikystės išgyvenimais. Jis prisiminė, kaip būdamas šešerių skaitė Jono Biliūno apsakymus ir verkė.
„Vaidindamas ir susidurdamas su įvairiu menu aš pajusdavau poveikį tik tada, kai mane kas nors sukrėsdavo. Tai turėdavo būti kažkas gražaus, kažkas, kam reikia užuojautos. Aš ir dabar esu labai jautrus, – kalbėjo aktorius. – Taip norisi grožio.“
Aktorius Antanas Maciulevičius pabrėžė, kad kiekvienas, kuriam teko susidurti su žymiuoju teatro žmogumi, turi susikūręs savąjį S. Petronaičio įvaizdį. Jis atskleidė, kad aktoriui skaitymas visuomet buvo svarbus dienos ritualas, jis prasidėdavo septintą valandą ryto.
„Mane S. Petronaitis privertė skaityti, bet taip, kad suprastum, ką skaitai. Nebūtina skaityti daug, bet būtina viską suvokti. Būnant šalia šio aktoriaus negalima meluoti ir reikia kuo mažiau kalbėti. Jei kalbi, tai tik tai, kuo esi įsitikinęs“, – atvirai pasakojo A. Maciulevičius.
Šeimos draugė Irena Kačinskienė prisipažino, kad aktorių pažinojo visokį. Buvo laikas, kai jis dažniausiai gyveno paskendęs savo mintyse, o pokalbiai apie buitį jo visiškai nedomindavo.
„Jis yra prisipažinęs, kad tada, kai intensyviai vaidino teatre, su manimi susitikęs gatvėje būtų nė nepasisveikinęs. Nes tuomet buvo paniręs į kūrybinį transą. Supratau, jog su šiuo menininku visuomet turi būti atsargus. Tik po kurio laiko su juo pradėjome bendrauti daug intensyviau“, – pasakojo I. Kačinskienė.
Visi knygos sutiktuvėse dalyvavę bendražygiai tvirtino, kad S. Petronaitis savo žodžiu bei buvimu šalia mokėdavo prabudinti sąžinę, todėl kiekvienas nejučia pradėdavo tikrinti savo vertybes ir gyvenimo tiesas.
Faktai
Stasys Petronaitis gimė 1932 m. rugpjūčio 8 d. Plaučiškių k., Pakruojo r.
1950–1951 m. jis mokėsi Juozo Miltinio teatro studijoje, nuo 1951 m. – Panevėžio dramos teatro aktorius.
Teatre S. Petronaitis sukūrė 50 vaidmenų, 40 vaidmenų – kine.
Yra išleidęs dvi atsiminimų knygas „Mokiausi skraidyti“ (1998) ir „Mano aitvarai“ (1999).
2002 m. buvo pripažintas labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu kultūros srityje.
Audinga SATKŪNAITĖ
