Iš Aukštaitijos krašto kilusio Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Fausto Latėno kūryba praturtino ir pakylėjo ne vieną garsių režisierių spektaklį.
Kompozitorius F. Latėnas panevėžiečiams pasakojo apie gyvenimą ir kūrybą. U. Mikaliūno nuotr.
Knygų apie žymius teatro režisierius ir aktorius parašyta nemažai. Ne vienas leidinys skirtas ir teatro dailininkams, scenografams, choreografams. O štai kompozitoriai – menininkai, kurių sukurta muzika spektaklio visumai teikia toli gražu ne paskutinį, o kartais ir vieną svarbiausių vaidmenų – vis kažkaip likdavo nuošalyje.
O juk neretai žiūrovui įdomu kuo daugiau sužinoti apie žmogų, kurio sukurta muzika po spektaklio daro ne mažesni įspūdį nei režisieriaus ar aktorių darbas.
Laimė, ši klaida jau ištaisyta. Ledus pralaužė vienas svarbiausių Lietuvos teatro kompozitorių Faustas Latėnas, tapęs teatrologių dr. Daivos Šabasevičienės ir dr. Rasos Vasinauskaitės knygos „Muzika kaip teatras“ pagrindiniu herojumi. Knyga apie kompozitorių naujutėlė – pirmasis jos pristatymas, aplenkęs sostinę ir kitus didžiuosius šalies miestus, įvyko ne kur kitur, o Panevėžyje.
Kaip sakė pats F. Latėnas: jo, aukštaičio, sostinėje ir jo, kataliko, vyskupijoje. Gausiai susirinkusiam panevėžiečių būriui knyga pristatyta G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos salėje.
Dusetose gimusiam būsimam kompozitoriui Panevėžys, o ypač jo teatras, sako, visada buvę reikšmingi ir svarbūs. Čia jo ne kartą būta, čia kurta.
Knygos, kurioje išsamiai aprašyta kompozitoriaus biografija, jo kūryba, analizuojami spektakliai, kurioje spausdinami šeimos narių, bičiulių ir kolegų pasakojimai, F. Latėnas sakė dar neperskaitęs – tik pavartė, susipažino, paskaitė keletą ištraukų.
Ir kompozitoriaus talento gerbėjų dar laukia pažintis su įdomia teatro asmenybe, su žmogumi, atsidavusiu muzikai ir teatrui.
Imdamas knygą į rankas kompozitorius svarsto, jog kūrinys kelia ir gana liūdnų minčių.
„Tai tarsi savotiškas praėjusio gyvenimo etapo antkapis. Istorija. Buvo – praėjo ir viskas lyg ir nebegyva“, – samprotauja menininkas ir jau optimistiškai priduria, kad kūryba vis dėlto tęsiasi ir išlieka.
Naujieji romantikai
Kūrybiniame F. Latėno aruode – muzika maždaug trims šimtams įvairiausių spektaklių.
Su kompozitoriumi panevėžiečius supažindindamas muzikologas Viktoras Gerulaitis priminė tuos laikus, kai aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje buvo susibūrusi jaunų talentingų kompozitorių grupė – kūrusi ypatingą, melodingą muzika. Vienas iš tų talentingųjų buvo F. Latėnas.
Šiuos kompozitorius vadino naujaisiais romantikais, jų kūryba žavėjosi, ją transliavo Europos šalių radijo stotys.
„Melancholikai jie buvo. Tačiau nereiškia, kad kūrė liūdną muziką. Melancholija ne liūdesys, greičiau graudžiai linksmas ir linksmai graudus skambėjimas“, – vaizdingai pasakojo vakaro svečias V. Gerulaitis.
Jam, tikino, asmenybės bruožus atskleidžia ir toks F. Latėno pasirinkimas – mėgstamiausi poetai Jonas Strielkūnas ir Juozas Erlickas.
„Štai du tokie ypatingi, bet, regis, visiškai skirtingi poetai mėgstami Latėno. Tad ir gali numanyti, kodėl jo muzika kaip vėjų simbolių nuausta“, – sako muzikologas.
V. Gerulaitis tikina, kad toks kompozitorius kaip F. Latėnas pelnytai tapo Nacionalinės premijos laureatu.
Prisimindamas jam labai svarbų ir įdomų laikotarpį nuo 1970-ųjų iki maždaug 1990 metų, kompozitorius sako: „Buvom jauni, pašėlę, buvo šokiai, diskotekos, lankytos vietos keitėsi, bet šalia to visada buvo kūryba, pasklidusi po pasaulį, atkreipusi į mus, kaip į įdomius menininkus, dėmesį.“
Suteikdavo jėgų
F. Latėnas ne tik spektaklių, bet ir kino filmų „Mano mažytė žmona“, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Ir jis pasakė jums sudie“, „Prokurorai“, „Garbės kuopa“ ir daugelio kitų muzikos autorius.
Spektakliai, kuriems jis kūrė muziką, statyti žymiausių Lietuvos režisierių – Eimunto Nekrošiaus, Rimanto Tumino ir kt.
Apie viename jų – R. Tumino režisuotame A. Čechovo „Vyšnių sodas“, skambėjusią F. Latėno muziką garsioji aktorė Eglė Gabrėnaitė, atlikusi pagrindinį Ranevskajos vaidmenį, sakė, jog skambant tokiai muzikai blogai vaidinti negalima. „Kai reikėjo vaidinti po dešimt penkiolika spektaklių iš eilės ir atrodydavo, kad jau visai nebėra jėgų, – išgirsdavau pirmus Fausto Latėno muzikos akordus ir vėl viską galėdavau pradėti iš naujo“, – sakė aktorė.
Apie „Vyšnių sodą“ kritikas rašė: „Pokalbiai nuolatos nutrūksta, užleisdami vietą užtęstoms pauzėms, užpildytoms tylos ar iš garso takelio sklindančių melancholiškų Fausto Latėno fortepijono stygų, vėjo varpelių ar nuvažiuojančių traukinių garsų.“
„Teatre jo muzika – ne fonas, ne apipavidalinimas, o lygiavertė, kartais net dar reikšmingesnė, pirma suveikianti, žiūrovų sielas paliečianti dalis“, – sakė V. Gerulaitis. Jis atkreipė dėmesį, kad F. Latėnas kuria ne tik teatrui – jo kūrybiniame aruode esama įvairios muzikos. Lietuvos kompozitorių sąjunga yra išleidusi dvi šio kompozitoriaus kompaktines plokšteles – jos buvo vienos perkamiausių.
Gyvenimo spalvos
Kompozitorius prisipažįsta vaikystėje turėjęs dvi svajones – tapti arba gydytoju, arba dvasininku.
„Mamytė dirbo ligoninėje medicinos sesele, pas ją dažnai būdavau, stebėjau gydytojus ir pats norėjau toks būti. Noras tapti dvasininku atėjo vėliau ir lydėjo visą gyvenimą. Norėjosi padėti žmonėms, tapti jų sielų ramintoju. Dvasininku taip ir netapau, bet tikiuosi, kad sielas raminti padeda mano muzika“, – sako kompozitorius.
Kad menas – poezija, muzika – gali labai daug, taip mano ne vienas. Kartais kelių skambių natų, gražių žodžių užtenka, kad žmogus nusiramintų ir galėtų toliau žengti nelengvu kasdienybės keliu.
F. Latėnas – autorius, turintis savo spalvą, jis, kaip kiekvienas talentingas kompozitorius, neretai iš pirmųjų muzikos garsų lengvai atpažįstamas. Nors prisipažįsta nebenorintis kurti taip, kaip anksčiau.
„Įvairūs įvykiai, juodos ir baltos gyvenimo spalvos, taip pat ir amžius koreguoja menininko vidų ir, nors režisieriai pageidauja, kad liktum toks, koks buvai, – liejasi kiti išgyvenimai. Ieškai skambėjimo, kuris visiems būtų reikalingas“, – sako kompozitorius.
Apie F. Latėno muziką puikiai pasakoja V. Gerulaičio pateiktas pavyzdys:
„Viename renginyje Švedijoje F. Latėno kūrinius griežė M. K. Čiurlionio kvartetas iš Lietuvos. Į koncertą atsitiktinai pateko tuo metu Švedijoje buvusi dainininkė Giedrė Kaukaitė. Išklausiusi koncerto susižavėjusi dainininkė pasakė: „Kokia nuostabi muzika… Kodėl Lietuvos kompozitoriais negali tokios sukurti?“
Lietuvos kompozitoriui tai buvo geriausias komplimentas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
