Panevėžio muziejininkai įrodė, kad su kolekcininkais gali būti ne tik konkurentai, bet ir draugai.
Anot Z. Pikelytės, senojo miesto fotografijos ir atvirukai seniai būtų išsibarstę po visą
Kraštotyros muziejaus išleistas albumas, kuriame pristatomas vieno žymiausių Lietuvos kolekcininkų Henriko Grinevičiaus Panevėžio miesto fotografijų ir atvirukų rinkinys, – akivaizdus liudijimas, kokia gali būti graži, turtinga muziejų ir kolekcininkų draugystė.
Solidus vaizdų albumas „Senasis Panevėžys. Henriko Grinevičiaus atvirukų ir fotografijų kolekcija“, kuriame publikuojami beveik pustrečio šimto atvirukų ir fotografijų, pateikia plačią miesto panoramą, supažindina su gatvių ir aikščių kaita, istoriniais pastatais. Čia galima pamatyti ir maldos namus, kapines, Pajuosčio priemiestį bei miesto gyvybinę arteriją – Nevėžio upę. Šiuo prasmingu ir brandžiu leidiniu Kraštotyros muziejus pažymėjo savo veiklos 90-metį.
Panevėžiečiams pristatydamas 500 egzempliorių tiražu išleistą albumą, muziejaus direktorius Arūnas Astramskas pabrėžė, jog jis greitai taps bibliografine retenybe. Fotografijų albumas pateikia išsamiausią vizualų miesto praeities vaizdą iš visų iki šiol išleistų. Be to, jis pasižymi kai kuriomis išskirtinėmis sandaros ypatybėmis.
„Pirmą kartą vienoje vietoje publikuojama tiek daug panoraminių miesto vaizdų. Kartu su pridedamu miesto planu tai suteikia galimybę gerai orientuotis vietovėje, atkuria erdvės tūrius ir perspektyvas. Albumo chronologinė aprėptis nuo XX a. pradžios iki 1940 metų sutampa su labai intensyvia miesto bendruomenės kaita, jos modernėjimu ir vertybiniais pokyčiais. Prarado prasmę luominiai skirtumai, virė ypač intensyvus visuomeninis gyvenimas, susiformavo visiškai naujos viešosios erdvės, keitėsi laisvalaikio formos, nuo trečiojo dešimtmečio lietuviai tapo dominuojančia miesto tauta“, – teigia direktorius.
Anot jo, albume pateikiama daug detalių – nebijant pasikartojimų, vienam objektui skiriama daug dėmesio, tai leidžia pastebėti jo ir aplinkos kaitą, atidesniam stebėtojui suteikia galimybę pamatyti miesto kasdienio gyvenimo ir visuomenės pokyčius.
„Istorinių vaizdų albumai visada yra šiltai sutinkami skaitytojų, kelia praeities tyrinėtojų susidomėjimą. Publikuojant ir tyrinėjant senąsias nuotraukas ir atvirukus, jų autorių biografijas bei kūrybos bruožus paskutiniais dviem dešimtmečiais Lietuvoje padaryta labai daug, ypač žinant, kad tuo šalyje užsiima tik keletas profesionalų, turinčių labai ribotas galimybes. Labai džiugu, kad Panevėžys yra šios geros ir vertingos tendencijos sraute. Pradėjus nuo kuklių, bet vis dar nepasenusių miesto atvirukų komplektų 1993 metais, senosios fotografijos leidyba ir tyrinėjimai koncentruojasi miesto muziejuje“, – sako A. Astramskas.
Smulkios detalės
Pažintį su rinkiniu, senuoju miestu ir jį fotografavusiais žmonėmis praturtino fotografijos istorikės dr. Zitos Pikelytės tekstai.
Knygos autorė pasakojo, kad atvirukuose vaizdai neretai kartojasi, populiariausieji buvo perleisti keliskart, skiriasi tik leidimo metai, apipavidalinimas, spaudos ypatumai. Tad datuojant prie atvirukų albume pateikiama jų leidimo, o prie fotografijų – vaizdo fiksavimo metai.
Knygoje atvirukai bei fotografijos spausdinami originalaus dydžio, stengtasi išlaikyti ir jų spalvingumą. Tačiau mažame paveikslėlyje sunku pastebėti smulkias detales, todėl skaitytojui pateikiama ir nemažai išdidintų fragmentų. Portretų – pavienių asmenų ar grupių – knygoje nerasite, jų H. Grinevičiaus kolekcijoje nėra.
„Didžioji dalis rinkinio atvirukų išleisti iki 1918 metų, fotografijos daugiausia apima tarpukario laikotarpį. Rinkinyje dažniausiai pavaizduota Smėlynė, dar vadinta Mikolajevu, dabar Smėlynės gatvė, Laisvės (buvusi Turgaus) aikštė, Respublikos – buvusi Bajorų ir Vasario 16-osios – buvusi Šeduvos gatvės. Tačiau vaizdai nukelia ir į miesto pakraščius ar paklaidina nežinomose gatvėse ir gatvelėse. Ilgai teko tyrinėti detales, ieškoti kokio nors išskirtinio ženklo – iškabos su krautuvės savininko pavarde, įstaigos lentelės, atpažįstamo pastato silueto, išduodančio vietą, į kurią fotografija ar atvirukas atvedė“, – kalbėjo Z. Pikelytė.
Pasirašydavo ranka
Anot istorikės, žinomas ankstyviausių miesto vaizdų autorius buvo fotografas Leiba Slonimskis. Fotografuoti jis pradėjo dar XIX amžiaus pabaigoje, taip pat leido ir Panevėžio miesto vaizdų atvirukus. Apie 1905 metus fotografuoti Panevėžį ir leisti vaizdų atvirukus pradėjo Jankelis Trakmanas. Pirmojo pasaulinio karo metais Panevėžį, kaip ir kitas okupuotas Lietuvos vietoves, fotografavo ir vaizdų atvirukus leido vokiečiai. Vokiečių leidėjų buvo perleisti ir kai kurie senieji Slonimskio atvirukai.
„Originalios Panevėžio miesto vaizdų fotografijos, darytos iki Pirmojo pasaulinio karo, yra gana retos. Vos kelios Slonimskio ant albumų popieriaus atspausdintos ir ant kartoninės kortelės su fotografo antspaudu kitoje pusėje paklijuotos XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios miesto vaizdų fotografijos saugomos Panevėžio kraštotyros muziejuje. Grinevičiaus kolekcijoje saugoma tik viena tokia Mečislovo Puhačevskio daryta Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios nuotrauka. Per du nepriklausomybės dešimtmečius Panevėžyje suskaičiuotume per 30 fotografų, kurie savo fotografijas pasirašydavo ranka, ženklindavo jas antspaudais ar įspaudais“, – pasakojo pašnekovė.
Z. Pikelytės teigimu, ne visi jų buvo profesionalūs fotografai, turėjo ateljė. Tuo metu jau radosi nemažai mėgėjų – gimnazistų, mokytojų, dailininkų, kitų profesijų atstovų, kurie pamėgo žvalgytis į pasaulį pro fotoaparato objektyvą, fiksuoti kasdienio gyvenimo akimirkas, net kurti meniškus vaizdelius. Vieniems fotografavimas buvo ir liko maloniu laisvalaikio leidimu, kiti tapo žinomais fotografijos meno kūrėjais.
Panevėžį fotografavo ne tik vietos, bet ir kitų miestų fotografai, keliavę po Lietuvą, siekdami ją pažinti, įamžinti kraštovaizdį, paveldo objektus.
Darbas nenuėjo veltui
Z. Pikelytė pažymi, kad daug to laikotarpio nuotraukų nepažymėtos jokiais fotografų antspaudais, įspaudais ar parašais. Dažniausiai jų vardai taip ir lieka nežinomi. Tyrimus apsunkina ir tai, kad ilgą laiką fotografijos istorijai šalies regionuose mažai buvo skiriama dėmesio.
„Net ir dabar žmonės, su malonumu dalydamiesi senomis fotografijomis įvairiuose internetiniuose forumuose, leisdami senųjų nuotraukų albumus, ne visur ir ne visada užrašo fotografų pavardes, nors jos ir yra žinomos. Bet jei ne šitie žmonės, mėginę pasaulį sutalpinti mažyčiuose popieriaus lakštuose, mes daug mažiau žinotume apie praeitį, neturėtume jos vizualaus, nors ir nevientiso paveikslo. Be to, senojo miesto fotografijos ir atvirukai seniai būtų išsibarstę po visą pasaulį ir šitos pažinties su praeities Panevėžiu nebūtų, jeigu ne žmonės, užsidegę aistra surinkti, susisteminti, išsaugoti ir galiausiai – pasidalyti“, – sako Z. Pikelytė.
Autorė ne vienerius metus sunkiai, bet atkakliai ėjo šios knygos link. Ji nedrąsiai džiaugėsi atradusi Henriko Grinevičiaus kolekciją, bet visuomet puoselėjo viltį šią kolekciją paversti albumu. Dabar, kai tyrinėtoja rankose laiko senų miesto vaizdų istoriją, sako, kad tai ne pabaiga. Ateityje planuojama tęsti darbus ir išleisti dar ne vieną miesto kultūros gyvenimui svarbų leidinį.
Z. Pikelytė pripažįsta, kad, jei nebūtų sutikusi H. Grinevičiaus sūnaus Tado, knygos galbūt ir nebūtų.
„Su Tadu Grinevičiumi mes susipažinome bene prieš septynerius metus. Pamačius jo tėvo kolekciją iš tiesų širdis apsalo, bet pirmiausia reikėjo „prisijaukinti“ Tadą. Dėkoju jam už supratimą, už suteiktą galimybę kolekciją publikuoti, paversti ne tik Panevėžiui reikšminga knyga“, – kalbėjo Z. Pikelytė.
Pats T. Grinevičius džiaugiasi, kad jo tėčio 40 metų kolekcionavimo darbas nenuėjo veltui ir turi tokį puikų atspindį.
Paroda 2 x 2
Renginio metu pristatyta ir dviejų autorių, dviejų fotografijų paroda 2 x 2 Panevėžys. Antano Patamsio ir Gintaro Lukoševičiaus fotografijos.
„Rengiant albumą „Senasis Panevėžys. Henriko Grinevičiaus atvirukų ir fotografijų kolekcija“ buvo įdomu tyrinėti išdidintus miesto vaizdus, tad kilo mintis tokią galimybę suteikti ir platesnei auditorijai. Juk visiems smalsu palyginti miestą, koks jis buvo prieš kelis dešimtmečius ir kaip atrodo dabar. Pasirinkta lengvai atpažįstama panorama iš Kristaus Karaliaus katedros bokšto. Miestas padengtas lengvu sniego baltumu, kuris suteikia vaizdui švarumo pojūtį, vienas detales paslepia, o kitas išryškina. Tai puiki proga smalsiam žiūrovui patyrinėti, kaip ši miesto dalis pasikeitė per 85-erius metus“, – sako Z. Pikelytė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
