Menininkė Laisvydė Šalčiūtė kuria įvairiomis grafikos technikomis, tapo, daro instaliacijas, kurį laiką rašė ir iliustravo vaikiškas knygas. Ji niekada neprisiriša prie vienos technikos ir nuolat ieško naujų raiškos būdų.
Parodoje L. Šalčiūtė žiūrovui siūlo laisvai interpretuoti, kurti naujas prasmes ir įžvelgti naujus siužetus. U. Mikaliūno nuotr.
Menotyrininkai L. Šalčiūtę išskiria kaip originalią menininkę, kuri neseka nė viena dominuojančia šiuolaikinės Lietuvos dailės linija. Jos sukurti tapybos ciklai, objektai, fotografijos, instaliacijos byloja, kad vienoje srityje kūrėjai ankštoka. Menininkę domina įvairūs lyčių lygybės aspektai, susiję su tam tikrais pojūčiais ir konkretaus laikotarpio problematika.
Ne išimtis ir „Galerijoje XX“ atidaryta naujausių L. Šalčiūtės darbų paroda „(Melo)dramos. Isterija“. Tai spalvotų ant drobės atspaustų didelio formato medžio raižinių, piešinių bei instaliacijų ciklas.
Dideli paveikslai atlikti įdomia, savotiška technika, o jų turinys truputį glumina. Net ir pati autorė perspėja, jog kai kurie paveikslai žiūrovus gali šokiruoti, tačiau ji pabrėžia, jog menas jokiu būdu nėra geras elgesys.
Isterijos priepuolių ištiktos paveiksluose įrėmintos moterys šėlsta bučiuodamosi, apsivyniojusios elektropatiniais diržais ar šlapindamosi ant grybo. Jos atvirai rodo savo genitalijas, joms iš akių sklinda prožektorių šviesos.
Greta paveikslų po stiklo gaubtais įvairios instaliacijos: grybas, glaistu aplieta moters galva, senų nuotraukų ir reklaminių skelbimų atspaudai, tekstai ant sienų.
„Menas turi sukelti nerimą žiūrovui, tam tikras alcheminis įžūlumas, kuris pakeičia vaizdų, medžiagų, tekstų reikšmes į kažką kitą, sukuria tam tikras vizualines galimų istorijų užuomazgas. Kaip meninę išraiškos priemonę akcentuoju darbų neužbaigtumą. Siūlau žiūrovui visiškai laisvai interpretuoti, kurti naujas prasmes, įžvelgti naujus siužetus, nes, kaip sakoma, kai žiūri į kokį nors vaizdą ar paveikslą, sužinai apie save patį“, – sako parodos autorė.
Jausmų perteklius
Šiuo metu L. Šalčiūtė Dailės akademijoje studijuoja meno doktorantūrą. Po metų ginsis daktaro laipsnį, o disertacija yra apie grožio smurtiškumą, apie tam tikrą grožio prievartos ir represijos jungtį viename objekte – šiuolaikinio žmogaus kūne.
„Kalbu ne tik apie moteris, bet ir apie vyrus, bet kitaip. Visi dirba su kūnu, taiko tam tikras praktikas, įvairias grožio puoselėjimo priemones: laikosi dietos, kankinasi sporto klubuose, atlieka grožio procedūras – injekcijos, adatėlės, operacijos, tempia veido odą, juk tai nėra malonu, tad grožis yra smurtiškas“, – sako ji.
Galerijoje rodomi kūriniai yra menininkės doktorantūros studijų VDA kuriamo meno projekto „(Melo)dramos“ dalis.
„Ši paroda apie jausmų perteklių. Mane įkvėpė keletas dalykų, pavyzdžiui, vartojimo visuomenė. Mūsų vartojimo visuomenės ekonomika yra pagrįsta vartojimu ir jos gyvavimo sąlyga yra individų troškimų nepatenkinamumo palaikymas. Sukelti norus, troškimus pirkti ir nesiliauti ko nors norėti. Šis troškimų nepatenkinamumo palaikymas kartais lemia sunkiai pakeliamą jausmų ir emocijų kaitą. Tam tikrą perviršį, kuris puikiai atsispindi mūsų dienų skaitmeninės informacijos ir vaizdų sraute“, – sako L. Šalčiūtė.
Kurdama šį darbų ciklą, menininkė tyrinėjo neurologijos pradininko Žano Martino Šarko fotografinę ikonografiją ir ieškojo vizualinių ir emocinių sąsajų su šių laikų vartotojų visuomenėje cirkuliuojančias kūnų atvaizdais. Lygino Ž. M. Šarko piktnaudžiavimą ir prievartą prieš savo pacientus su rafinuota šių laikų vaizdo prievarta, pavyzdžiui, grožio ir represijos jungtimi šiuolaikinio žmogaus kūne.
„Gydytojas Ž. M. Šarko pasitelkęs fotografiją kaip įrankį išradinėjo isteriją ir įkūnijo savo galvoje užgimusį jos vaizdinį. To meto visuomeninės aplinkos bei šeimos nulemtas moterų negalias jis pavertė per prievartą gydoma liga. Moterys neurologinėje klinikoje buvo fotografuojamos surežisuojant isterijos simptomus. Nuotraukose to nematyti, bet kabinete būdavo du vyrai – neurologas ir fotografas. Gydytojas prieš moterį staipydavosi, demonstruodavo įvairias gyvūnų pozas, visaip stengdavosi ją išvesti iš kantrybės. Taip elgdamasis jis išgavo visas būdingas žmogui pozas. Kad ir ką tu darysi, vis tiek tam tikroms aplinkybėms susiklosčius – ar miegosi, ar verksi, ar šypsosiesi – viskas įvardinta kaip tam tikra isterinė būsena. Jam mirus isterija kaip liga nustojo egzistavusi“, – pasakojo L. Šalčiūtė.
Anot dailininkės, isterikių kančias, dirbtinai sukeltus „isterijos priepuolius“ pasitelkęs fotografiją jis pavertė rūšiuojamais ir sisteminamais muziejiniais eksponatais.
„Anot menotyrininkės Erikos Grigoravičienės, ši ikonografija – tai dokumentas, ne liudijantis isterijos egzistavimą, bet rodantis, kaip vyro minties vaizdai buvo materializuojami moterų kūnuose per prievartą, šantažą ir bauginimą“, – sako menininkė.
Naujos reikšmės
Isterijos ikonografijos kūno vaizdinius parodos autorė derino su panašaus laikotarpio „belle epoque“ vaizdais, domėdamasi transformacija – kaip emociniai impulsai virsta kūno simptomais. Dailininkė rado sąsajų su to meto dailėje atsispindėjusiu sielos būsenų vaizdavimu, raiškiomis, grakščiomis ar dramatiškomis kūno pozomis.
„Tai gretinau su šių laikų žiniasklaidos fotografija, kurioje apstu keistų patetiškų kūno laikysenų, mėšlungiškų pozų, grimasų, mano supratimu, puikiai iliustruojančių mus supančią potyrių kultūrą, kurioje idealai yra konstruojami be normatyvinio pagrindo, o vartojimo ekonomikos gyvavimo sąlyga yra ne individo patenkinimas, o jo nepatenkinamumo palaikymas, neretai lemiantis vargiai pakeliamą jausmų ir emocijų kaitą“, – pasakojo autorė.
Cikle „(Melo)dramos. Isterija“ dailininkė sujungė įvairių laikotarpių kūno vaizdinius, akcentuodama perviršį plačiąja prasme. Šiame darbų cikle vizualinius, emocinius impulsus menininkė pavertė paveikslo simptomais.
„Vienas pagrindinių ciklo „(Melo)dramos. Isterija“ kūrimo principų yra apropriacija. Kaupiu internete rastus vaizdus ir įvairias tekstų citatas. Visa tai perkomponuodama, derindama tarpusavyje vaizdus su tekstais paradokso ir koliažo principu sukuriu naujas reikšmes ir istorijas, atspindinčias (melo)dramatiškas mūsų dienų aktualijas“, – sako L. Šalčiūtė.
Paveikslas per kančias
Šiame paveikslų kontekste svarbi ir darbų atlikimo technika, kurią autorė vadina „tapyba sriubos šaukštu“ arba dar kitaip „moterišku žanru“. Tai ilgas, sunkus procesas, primenantis namų ruošos darbus ar rankdarbius, tokius kaip gramdymas, puodo maišymas, siuvinėjimas.
Dailininkė pasirinko techniką, kuri yra smurtiška jos pačios kūnui. Moteris paima didelį faneros gabalą, kalteliu ant jos išbraižo piešinį, veidrodiniu būdu užrašo tekstus.
Tada pasikloja ant grindų, užtepa voleliu aliejinių dažų, uždeda ant viršaus drobę ir kiekvieną jos centimetrą ilgai trina sriubos šaukštu. Taip daroma tam, kad piešinys nuo lakšto atsispaustų drobėje. Nuėmus ją nuo lentos laukiama vieną ar dvi savaites, kad išdžiūtų. Tuomet paveikslas užtempiamas ant porėmių.
„Trynimas trunka labai ilgai ir be pertraukos. Raižymas rankomis ant medžio yra labai sunkus. Jis žaloja mano kūną, įskausta pirštų sąnariai“, – pasakojo dailininkė.
L. Šalčiūtės paklausus, ar jos kūryba gimsta tik per kančias, ji atsakė, jog šiuos paveikslus sugalvojo daryti tokiu sunkiu būdu dėl pasirinktos temos.
Piešimas – mąstymo būdas
L. Šalčiūtei menas ir kūryba yra neatsiejama gyvenimo dalis. „Aš gimiau su polėkiu, piešti patiko nuo vaikystės. Visą laiką šalia manęs buvo dailė, grafika, tapyba. Piešimo menas yra mąstymo būdas“, – sako pašnekovė.
Prieš dešimt metų energijos ir išmonės nestokojanti menininkė ėmėsi rašyti ir iliustruoti knygas vaikams. Išleidusi keturias knygas moteris nutarė baigti šį darbą. Nors jis ir buvo įdomus, tačiau gaunamų honorarų nepakakdavo net iliustravimo išlaidoms padengti.
L. Šalčiūtė sako, kad viena iš skaudžiausių temų jai yra pokalbiai apie atostogas.
„Visiems atrodo, kad menininkai laisvi žmonės, kad gerai gyvena ir nieko neveikia, bet taip nėra. Aš neturiu nei atostogų, nei savaitgalių. Dirbu daug, gyvenu iš stipendijos, nevažiuoju atostogauti į Kanarus“, – kalbėjo dailininkė.
Laisvalaikiu moteris skaito mokslines knygas. Norėtų į rankas paimti ir kokį romaną, tačiau tam tiesiog nebelieka laiko.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
