Valstybinės premijos laureatas, dailininkas, fotografas Rimantas Dichavičius aštuonerius metus diena iš dienos iš gabalėlių rinko medžiagas, kol galiausiai Lietuvą aprengė istoriniu drabužiu.
Fotomenininkas R. Dichavičius Lietuvai padovanojo gyvą istorijos enciklopediją – ilgaamžiškumo etaloną, reprezentuojantį mūsų valstybę. U. Mikaliūno nuotr.
Simboliai ir ženklai, įtvirtinantys Lietuvos valstybę, tautos savimonę, jos kalbą ir kultūrą, sugulė į dvi R. Dichavičiaus knygas. Autorius Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje panevėžiečiams pristatė antrąjį knygos „Laisvės paženklinti“ tomą. Albumą fotografas skiria Lietuvos dailininkams, savo kūryba prisidėjusiems prie šalies valstybingumo įtvirtinimo.
Antrajame „Laisvės paženklinti“ tome – daugiašakė, daugiabriaunė jų kūryba. Heraldika, paminklai, apdovanojimai, ordinai, medaliai, visi valstybingumo žymenys, vėliavos, pinigai, monetos, pašto ženklai, scenografijos, savarankiški visų dailės žanrų kūriniai yra ne tik ženklų sistemos, tai menas – savęs ir savo idealų identifikavimas vizualine, plastine kalba.
Žmonijos istorijoje nebuvo tragiškesnės už XX amžių epochos, iš kurios mes veržėmės, bėgome klupome ir vėl tiesėmis.
„Kova dėl Laisvės nesibaigs niekada. Pažvelgę atgal esame tikri, kad ne tik mūsų istorija – jos slinkties kryptis per amžius buvo viena ir nekintama – link laisvės. Atkovojome nepriklausomybę, bet tai dar nėra laisvė. Tai tik atkovota erdvė laisvei pasireikšti. Joje pradedame save įprasminti iš naujo“, – sako dailininkas R. Dichavičius.
Išsaugojo vertybes
Anot jo, kad geriau susiorientuotume ir įsitvirtintume šiame begalinių įvykių sūkuryje, kuriame savo simbolinius ženklus – savojo dvasinio kelio rodykles. Tie ženklai, bylojantys vizualine plastine kalba, tarsi angelai sargai įtvirtina idealus, prioritetus kraštui, tautai, kiekvienam iš mūsų, tolesniam veiksmui ir plačiajai kūrybai.
„Laisvė – tai įsipareigojimas savajam dvasios balsui. Valstybė – tautos namai. Daug valstybių bėgant amžiams išnyko iš pasaulio žemėlapio, kai prarado savo kalbą, kultūrą, meną, užmiršo savo šalies simbolius. Visos šios vertybės yra valstybės atramos stulpai – esminiai tautos egzistencijos elementai, reikalaujantys nuolatinės ginties – žmogaus ir valstybės. Be kultūros ir savasties gresia tylus išnykimas.
Deja, šiandien kultūrą stengiamasi suvokti kaip pramogų industriją, duodančią auksinius. Mūsų laisve paženklintoje erdvėje šiandien galime drąsiai konstatuoti, kad daugelis menininkų tai puikiai supranta, jie šias aukštąsias humanistines vertybes išsaugojo ir tai įrodo savo darbuose. Istorijos, kultūros žinojimas ir supratimas suteikia menininkui pajautą savęs, įaugusio šaknimis į tą visumą, kurios dalis jis pats yra. Nacionalinis savitumas nėra tik praeitis, bet ir kūrybinė projekcija į ateitį, naujų formų paieška“, – teigia R. Dichavičius.
Tai patvirtina ir šios knygos kredo – atkovota nepriklausomybė išvadavo iš vergovės mūsų kūną, dvasią ir mintį. Suteikė sparnus į tiesą, meilę, grožį ir kūrybą.
Knyga iš pasiutimo
Kai fotomenininkas parengė pirmąjį tomą ir buvo bebaigiantis antrąjį, sakė, kad trečio nerengs. 79 metų dailininkas šį darbą planavo perduoti jaunesniems, idealizmo nepraradusiems žmonėms, tačiau taip neatsitiko – vyras intensyviai dirba ir rengia išleisti trečiąjį knygos tęsinį.
„Knygą padariau iš pasiutimo. Viskas prasidėjo nuo neteisybės. Manyje gyvena Tadas Blinda – svieto lygintojas, kam per daug – reikia atimti, kam per mažai – pridėti. Menas yra 25 vietoje, bet kada pereina tą ribą, tai jau totalinė neteisybė. Sutikau draugą – tituluotą klasiką. Jis manęs paklausė, ar neturiu pasiūlyti jam „chalturkos“, nes neturi iš ko sumokėti už šilumą. Vėliau kito draugo, taip pat klasiko, mirė žmona, neturėjo iš ko palaidoti. Susimetėm. Šie du faktai man taip trenkė per smegenis, kad ėmiausi šio darbo. Rengdamas medžiagą praturtėjau, maniau, kad daug žinau, bet klydau. Dabar nebegaliu sustoti, nes menas yra mūsų kvėpavimas. Jeigu išmestume muziką, literatūrą, dailę, taptume urviniais žmonėmis“, – sako fotomenininkas.
R. Dichavičius pažymi, kad menas Lietuvoje nustumtas į pakraščius, dar blogiau – kai kurie meno kūriniai tapę anonimais.
Knygose autorius pasakoja, kaip gimė miestų herbai, policijos, krašto apsaugos ar kariuomenės uniformos, universiteto rektoriaus mantijos, istoriniai paminklai laisvei, bažnyčių interjerai, banknotai ir monetos, valstybės apdovanojimai, miestų merų regalijos.
R. Dichavičius pažymi, kad menas Lietuvoje nustumtas į pakraščius, dar blogiau – kai kurie meno kūriniai tapę anonimais.
„Vieni kišenėse nešioja centus, kiti milijonus, bet retas kuris susimąsto, iš kur atsirado šie popierėliai, kodėl ir kieno sukurta plazda vėliava. Tai juk konkrečių žmonių darbas, tad šiais leidiniais pagerbiu jų indėlį į Lietuvos istoriją“, – sako autorius.
Neįprasti nutikimai
R. Dichavičius valstybingumo simbolius sukūrusius kolegas pristato įvairiai. Vienus jis pažįsta asmeniškai, puikiai žino jų kūrybinį kelią, nuopelnus ir įvertinimus, su kitais susipažino rengdamas tomus. Renkant informaciją neužtekdavo vien tik pamatyti meno kūrinį. Fotografas rinko komentarus, rašė tekstus, domėjosi meno kūrinių istorijomis ir prasmėmis. Kiekvieną iš jų reikėjo nufotografuoti ir parengti spaudai.
Menininkas keliaudamas po Lietuvą atkreipė dėmesį, kad žmonėms kartais sunku suprasti neįprastus nutikimus, o jaunimas visiškai nesuvokia, kaip karo laikais gyveno baimės, skurdo, alkio iškankinti tautiečiai.
Susirinkusiems panevėžiečiams autorius negailėjo laiko ir papasakojo apie kone kiekvieną talentingiausią mūsų šalies dailininką ir jų darbus.
Štai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Regimantas Midvikis sukūrė ne vieną istorinį meno kūrinį – paminklą Simonui Daukantui, pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui, karaliui Mindaugui, bei Lietuvos teatro aktoriui, režisieriui Juozui Miltiniui.
Anot R. Dichavičiaus, amžinybėn išėjusio R. Midvikio pagrindinė tema buvo Lietuva. Jis itin mėgo granitą ir bronzą. Skulptorius puikiai mokėjo derinti klasikinę medžiagą ir šiuolaikinę formą.
Knygų autorius neaplenkė ir anapilin išėjusio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio nemalonumų dėl Kaune stovinčio Maironio paminklo.
R. Dichavičius pasakojo, kad iš granito iškaltas paminklas buvo perduotas Kauno literatūros muziejui kaip eksponatas, tačiau paminklo statuso dokumentuose jis neturėjo. Praėjus keliems mėnesiams G. Jokūbonis buvo iškviestas į Centro komitetą pasiaiškinti, kodėl Kaune kunigo Maironio paminklo pjedestalas 10 cm aukštesnis už liaudies rašytojos Žemaitės Vilniuje.
Dovana Lietuvai
Knygos viršelis sukurtas taikant naujausias technologijas. Albumas yra aukščiausios poligrafinės ir meninės kokybės. Jo lapai iš abiejų pusių padengti laku, kad nuo skaitymo ir vartymo nesudūlėtų. Tai ilgaamžiškumo ir praktiškumo etalonas, reprezentuojantis mūsų valstybę.
Autorius teigia, kad knyga „Laisvės paženklinti“ tarsi dovana Lietuvai, tačiau ne visiems ji reikalinga. R. Dichavičius tikėjosi, kad knyga susidomės valstybės institucijos, šalies bibliotekos. Albumą autorius padovanojo užsienio reikalų ministrui, iš jo gavo padėkos laišką. Kelis egzempliorius asmeniškai nupirko šalies prezidentė, o Vyriausybė – nė vieno. Seimas žadėjo, bet pažadai taip ir liko pažadai.
„Nors aš jau žilas, bet turėjau gražaus naivumo. Kai išėjo pirmasis tomas, išnešiojau visiems, šokinėjau iš džiaugsmo. Visiems ministrams jį padovanojau – taip pat ir kultūros. Ši knyga ne apie mane, o žymius dailininkus, menininkus, skulptūrą, tapybą, grafiką, freską, mozaiką ir kitus. Šią knygą privalėtų turėti kiekviena dailės mokykla. Čia parodau, ką mes padarėm Lietuvai, bet kam tai įdomu?
Kultūros ministras perskaitęs žadėjo paskambinti rytoj ar poryt. Praėjo tos dienos, ir mėnuo ir du. Vėliau jį sutikau parodoje, priėjau ir mandagiai paklausiau jo nuomonės apie knygą. Jis pažiūrėjo į mane ir arogantiškai pasakė: dabar esu ne darbe, parodoje, prašau manęs negaišinti. Tai toks kultūros ministro atsakymas apie meną“, – „Sekundei“ pasakojo R. Dichavičius.
Nors širdies gilumoje autorius vis dėlto jautė nuoskaudą, rankų nenuleido. „Tada supratau, kad knygą leidžiu ne jiems, o paprastiems žmonėms, kuriems rūpi menas ir jo istorija“, – teigia jis.
Faktai
R. Dichavičius gimė 1937 m. kovo 1 d. Grimzeliuose, Kelmės valsčiuje.
1945 metais su šeima buvo ištremtas prie Uralo, kur praleido penkerius metus.
Grįžęs mokėsi Šiauliuose, vėliau – Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje, studijavo Vilniaus dailės instituto Grafikos fakultete. Baigęs studijas dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje grafiką.
Daug metų dirbo redakcijose ir leidyklose meniniu redaktoriumi. Iliustravo ir apipavidalino per du šimtus leidinių.
Jis – Lietuvos dailininkų, Tarptautinės fotomenininkų sąjungų narys, nusipelnęs meno veikėjas,
Valstybinės premijos laureatas. 1994 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardas.
Dailininkas surengė parodas ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Sankt Peterburge, Paryžiuje, Čikagoje, Los Andžele, Italijoje ir kitose šalyse.
Garsus lietuvių dailininkas ir fotomenininkas išaukštino moters kūną ir suteikė jam sakralumo prasmę. Jo fotografijų albumas ,,Žiedai tarp žiedų“ buvo išleistas net keturis kartus, jį įsigijo daugelis šalių ir apkeliavo visą pasaulį.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
