Gerbti tėvą ir motiną esame raginami nuo pat mažens. Klausyti jų, paisyti mums diegiamų vertybių, globoti pasenusius, o jiems palikus mus – deramai gerbti atminimą. Gražus tas mokymas; jei jo laikomės, nesipykstame su tėvais, nesipykstame ir su pačiais savimi, esam apdovanoti vidine ramybe. Gerbti išmokstama ne per dieną. Svarbu matyti pavyzdį, gėrėtis pagarbiu elgesiu, stengtis bendrauti su tėvais atsakant į jų dėmesingumą mums.
Tai jau nėra lengva nuolat skubančioje visuomenėje, kai su artimiausiais žmonėmis praleidžiame vis mažiau laiko, kai tėvus pasiglemžia darbas, o vaikus – kompiuteriai, telefonai… Ir mokykla. Juk daugiau nei pusę dienos jaunieji mūsų visuomenės nariai gilinasi į formules, rašo diktantus, aiškinasi ląstelės sandarą, bando įsidėmėti, kaip keitėsi šalis ir pasaulis per amžius. Ir kaip gerai, jei ne tik per dorinio ugdymo pamokas vaikai gali pamąstyti apie pagarbų elgesį su tėvais.
Kaip gerai, jei į mokyklą užsuka mokinio tėtis, mama, seneliai ir nuolat bendrauja su mokytojais ne tik vaikų pažangumo klausimais. Juk tiek bendros veiklos galima sugalvoti, pasiūlyti užsiėmimų, skatinančių puoselėti vertybes, stiprinti tėvų ir vaikų ryšius. Mokykla gali tapti erdve, padedančia skleistis pagarbos žiedams.
Žinoma, nieko naujo nepasakysiu primindama, kad „Saulėtekio“ progimnazija bendradarbiauja su mokinių tėvais. Vyksta tėvų dienos, bendros šventės, susirinkimai, mokytojai ir pagalbos mokiniui specialistai operatyviai sprendžia problemas, atsiradusias dėl nerimą keliančio vaikų elgesio ar mokymosi. Ko gero, dirbama nemažai, bet tuo apsiriboti nenorime.
2015 metų gegužės mėnesio pabaigoje mokykla, įgyvendindama Panevėžio miesto savivaldybės finansuojamą neigiamų socialinių veiksnių prevencijos projektą „Mes galim“, ėmėsi steigti tėvų klubą. Vylėmės, kad drauge kurdama, sportuodama, pagarbiai bendraudama progimnazijos bendruomenė gali susivienyti. Ir neapsirikome. Dabar jau galime patvirtinti, kad tai labai veiksminga, kad tai duoda nuostabius vaisius, bet darbo pradžia nebuvo paprasta.
Tėveliai užsiėmę, todėl reikėjo gerai apgalvoti, kokiomis veiklomis galėtume juos sudominti, kaip įtraukti šeimas. Lapkritis ir gruodis buvo tėvų klubo narių įvairiapusio bendravimo mėnesiai. Kas dvi savaites tamsiais rudens pabaigos ir žiemos pradžios vakarais į mokyklinius renginius kvietėme atvykti mūsų moksleivius su tėveliais ir drauge dirbti, kurti, švęsti.
Pirmasis buvo dailės užsiėmimas. Kiekvienas pasirinko, ar nori pasigaminti advento kalendorių, ar dalyvauti dzen raizgymo terapijos užsiėmime ir nusipiešti atviruką. Po valandos užsiėmimų visi buvo pakviesti į salę aptarti rezultatų, pasidalyti mintimis apie veiklas. Buvo vienodai svarbios ir tėvelių, ir vaikų nuomonės apie renginį, kiekvienas, norėjęs pasidžiaugti savo dirbiniu, buvo pagarbiai išklausytas, kiekvienas jautėsi svarbus, teikdamas siūlymus kitiems tėvų klubo užsiėmimams. Visi labai džiaugsmingai sutiko mintį drauge papuošti šv. Kalėdų eglę. Savo pastabas dėl bendrų tolesnių veiklų, pasidžiaugimus užrašėme stende; refleksija – gera pagalbininkė tobulinant savo darbą.
Antrą kartą susitikome Šeimų sporto vakare. Renginys prasidėjo bendra mankšta. Paskui mokėmės šokti sirtakį. Vieniems iškart viskas pavyko, kiti pageidavo papildomų pamokų. Po gero apšilimo prasidėjo azartiškos šeimų estafetės. Nugalėjo „Liepsnos“ komanda. Nė nežinau, ar tai svarbu. Gal. Pergalės skonis malonus. Bet buvo taip gera stebėti džiaugsmingus veidus, klausytis juoko, matyti, kaip sportinių komandų nariai padeda vieni kitiems, kaip komandos palaiko viena kitą. Laimėtojais tapome visi, geriau susipažinome, susidraugavome, gerai praleidome vakarą. Buvo taip linksma drauge, kad nesinorėjo skubėti namo.
Trečioji tėvų klubo veikla buvo skirta pasigaminti žaisliukų kalėdinei eglutei ir drauge ją papuošti. Paruoštos medžiagos, priemonės, parodyta, kaip dirbti. Viskas taip paprasta. Bet kiek reikėjo paplušėti, kiek kruopštaus darbo įdėti, kad rankose laikytume po apklijuotą blizgančiomis gėlytėmis dailų žaisliuką. Kartu dirbant, laikas, žinoma, neprailgo, norėjosi jį pratęsti, puošti eglę lėtai, dėmesingai ir gėrėtis ja. „Šis žaisliukas mano“, „Štai tą padarėm su mama“, „Šitas mūsų šeimos“, – girdėjosi vaikų balsai. O išdabintas žaliaskaris medelis, pasitiksiantis visus, įeinančius į progimnaziją iki pat Trijų karalių šventės, yra mūsų visų – vaikų, tėvų, mokytojų.
Paskutinį projekto vakarą pavadinome „Šv. Kalėdų laukimo šviesoje“. Prietema salėje, tyki smuiko muzika, puslankiu susėdę bendruomenės nariai, ramus renginio vedėjo balsas – viskas liejosi į adventinę laukimo būseną. Visi, o ypač vaikai, švenčių progomis įpratę gauti materialių ar dvasinių dovanų. Apie jas ir buvo nuspręsta pasikalbėti.
Mūsų vyriausieji, 8a ir 8b klasių mokiniai, parodė sceninį vaizdelį apie dovanojimo prasmę, po to mažiausieji išsakė savo mintis apie tai, kas jiems yra dovanos. Tuomet žiūrėjome skaidres ir klausėmės pasakojimo: kiekvienas žmogus yra dovana, reikia tik mokėti ją pagarbiai priimti. Šią mintį pratęsė ir mūsų svečias kunigas R. Kaunietis, jis pabrėžė, jog turime išmokti skirti savo laiką, dėmesį vienas kitam kaip didžiausią dovaną. Laukdami šv. Kalėdų puošiame savo širdis tikėjimu, viltimi ir meile. Paskui kalbėjęs mokyklos direktorius A. Gedeikis pasidžiaugė, kad esame stipri bendruomenė, apdovanota gebėjimu suprasti, užjausti, mokanti ir dirbti, ir ilsėtis ir švęsti.
Kadangi šiuo šventiniu vakaru baigėme projekto „Mes galim“ veiklas, koordinatorė J. Anilionienė apžvelgė darbą, padėkojo prie jo prisidėjusiesiems ir pakvietė toliau sėkmingai bendradarbiauti. Prieš išeinant iš salės kiekvienai šeimai direktorius padovanojo po knygą apie mokyklą, o kunigas įteikė po kalėdaitį.
Vilija Lizdenienė
