Dailininkas tapytojas Aloyzas Smilingis panevėžiečiams pažįstamas kaip Senvagės parke stovinčios skulptūros „Besimaudanti. Torsas“ autorius. Tačiau pastaruoju metu kūrėjas rankose dažniausiai laiko teptuką ir panyra į didžiausią pasitenkinimą teikiantį abstrakcijų pasaulį.
Ekspozicijoje galima išvysti pačius brandžiausius ir reikšmingiausius A. Smilingio tapybos darbus, kurie leidžia pajusti menininko akimis matomo pasaulio ekspresiją.
Parodų rengti nemėgsta
A. Smilingis itin retai suburia savo kūrybos gerbėjus ir leidžia jiems pasimėgauti savo darbais. Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį A. Smilingio paroda „Tapyba“ yra tik trečioji. Ji apima visą autoriaus kūrybos laikotarpį nuo 1970 metų iki šių dienų.
Ekspozicijoje galima išvysti pačius brandžiausius ir reikšmingiausius A. Smilingio tapybos darbus, kurie leidžia pajusti menininko akimis matomo pasaulio ekspresiją.
„Parodos kolekcija sudaryta iš įvairių laikotarpių, stilistiškai skirtingų darbų. Nesistengiu laikytis vienodo braižo, mechaniškai kartoti atradimų. Kūryba – tai nuolatinis ieškojimas“, – kalbėjo dailininkas.
Pasak parodos kuratoriaus Albino Vološkevičiaus, kūrėjas į parodas žiūri itin skeptiškai, nors prašymų ir siūlymų surengti darbų ekspozicijas buvo ne vienas, tačiau menininko sutikimai buvo gauti vos keli.
„Autorius laikosi nuomonės, jog parodos, vadybininkai, kuratoriai kūriniui pridėtinės vertės nesuteikia, todėl neverta dėl to aukoti savo laiko, energijos ir jėgų“, – menininko poziciją išsakė A. Vološkevičius.
Nors A. Smilingis yra baigęs grafiką, tačiau savo gyvenimo su ja niekad nesiejo, jį labiausiai traukė tapyba bei skulptūra. Jis ilgą laiką kalė granitą, buvo įsirengęs savo bronzos liejyklą skulptūroms lieti. A. Smilingio teigimu, pavargęs nuo skulptūros, imdavosi teptuko – tuo pačiu metu kūrė ir tapybos darbus.
„Kūryba yra tai, kuo gyvenu, o paveikslai šiuo metu yra tai, kas man artimiausia. Grafika manęs visai nedomino. Žinojau, kad dirbsiu kitoje srityje. Taip pradėjau dirbti su granitu. Daug kas sakė, jog aš ne skulptorius, ir stebėjosi, kaip aš galiu daryti tokius darbus. Bet padariau… Mano skulptūrų yra visur“, – apie savo darbus pasakojo autorius. Ir pridūrė: „Tapyba – labai individualus dalykas. Kadangi šiuo metu esu pensijoje, tai kaip eilinis pensininkas dabar ir tapau. Man tai labai smagus užsiėmimas.“
Menininkas teigia, jog Lietuvoje jo darbų yra mažai, nes ilgą laiką jo kūriniai buvo laikomi menkaverčiais, ne kartą A. Smilingis apie save yra išgirdęs kandžių replikų – „koks čia dailininkas, nieko gero jis nesukuria“. O jo darbus išvydę užsienio kolekcininkai iš pasigėrėjimo netgi puldavo prieš jį ant kelių.
„Anksčiau priklausiau Lietuvos dailininkų sąjungai, vėliau iš jos pasitraukiau. Juk esu laisvas žmogus ir laisvai renkuosi savo kelią“, – pabrėžė kūrėjas.
Sąmyšis dėl skulptūros
A. Smilingis vis dar prisimena, jog gyvenime būta dalykų, labai asmeniškai palietusių jo jausmus, todėl ne kartą savęs klausė, ar tikrai eina tinkamu keliu.
Pasak menininko, Panevėžyje stovinti skulptūra praeityje yra sukėlusi nemažai sąmyšio ir triukšmo tiek meno, tiek politikos pasaulyje. Iš pradžių buvo planuota ją statyti kuo arčiau vandens, kad būtų matomas moters torso atspindys.
Tačiau kilus triukšmui buvo nuspręsta ją patraukti į parko gilumą, apsodinti medžiais ir palaukti, kol viskas nurims. Diskusijos bei aistros dėl skulptūros kunkuliavo dar ilgai, tad A. Smilingiui dėl jos teko aiškintis net kultūros ministrui.
„Net praėjus 30-iai metų galima konstatuoti, jog tos skulptūros poveikis, meninė vertė nėra sumenkę, ji žengia koja kojon su šiuolaikinio meno suvokimu bei reikalavimais ir tikrai puošia miestą“, – apie garsiąją skulptūrą kalbėjo A. Vološkevičius.
Nemalonus įvykis nutiko ir Molėtuose, kur menininkas planavo pastatyti skulptūrą „Gaidelis“. A. Smilingis ilgą laiką gyveno ir kūrė Molėtų rajone, Didžiokų koplyčioje. Joje jis buvo įsirengęs kūrybines dirbtuves.
Skulptoriaus veikla tuomečiams sovietų veikėjams nepatiko, tad visokiais būdais buvo stengiamasi koplyčią atimti ir panaikinti jo dirbtuves. Vėliau menininkas persikėlė į Vilnių, ten gyvena ir kuria iki šiol.
„Kilo idėja papuošti Molėtų miestelį. Pasidomėjau šio miesto istorija ir sukūriau trijų dalių skulptūrą – iš smėlio ir saulės laikrodžių, o ant jų tupėjo gaidys. Deja, skulptūra nepatiko tuomet valdžioje buvusiai moteriškei ir ji neleido skulptūros statyti Molėtuose. Mano gyvenimą veikė žmonių nusistatymai – nereikia, negražu“, – prisiminimais dalijosi autorius ir pridūrė, jog ši skulptūra šiuo metu stovi Mažeikių rajone, Ukrinuose.
Jaučia pasitenkinimą
Pasak A. Smilingio, kuo toliau, tuo labiau tapyba jam darosi įdomesnė ir visą savo laiką šiuo metu skiria tik jai. Ypač domina ir žavi paveikslo formatas.
„Man patinka vaikščiojimas akimis, prieini prie vieno taško, įsižiūri, susikoncentruoji į vieną gabaliuką, o paskui žvilgteli į kitą pusę ir vėl pamatai kažką įdomaus. Ta emocija mane taip užvaldo. Tapydamas jaučiu tokį pasitenkinimą, kaip ragaudamas skanų maistą. Laikausi tokio kūrybos metodo – nuo fragmento į visumą, nuo visumos į fragmentą“, – pabrėžė A. Smilingis.
Menininkas teigia, jog prieš pradėdamas tapyti iš pradžių jaučia daug chaoso, tačiau kūrybinio proceso metu jis tą chaosą tobulina tol, kol pažvelgęs į paveikslą viduje pajunta kutenimą.
„Kartais į paveikslo formatą tenka šiurkščiau įsiveržti. Vis tiek pasieki balansą ir tuomet pagalvoji, jog reikia sustoti, kad nesugadinčiau kūrinio. Man patinka pats kūrybinis procesas, jis mane taip užima, kad negaliu niekur pabėgti“, – teigė kūrėjas.
A. Smilingis pabrėžia, jog dabartinėje savo kūryboje nevaizduoja jau egzistuojančių objektų, kuriuos galima nufotografuoti, jis tapo neegzistuojančius, unikalius daiktus, kurių pakartoti neįmanoma.
„Supratau, jog dailininkas negali padaryti to, ką gali fotografai. Juk nenupaišysi to paties vaizdo. Prie tokios išvados priėjau tuomet, kai nutapiau pirmąją savo abstrakciją. Šiuo metu mano darbuose nerasite daiktų iš realybės. Man nebūdingas siužetiškumas, dramatiški vaizdai, liūdesio ir kančios išraiška“, – kalbėjo dailininkas.
Faktai
Aloyzas Smilingis yra universalus menininkas: skulptorius ir tapytojas, modernizmo klasikas, meno mylėtojams ir kolekcininkams, Lietuvoje ir užsienyje geriau žinomas kaip Elis.
2007 metais menininkas Pasaulio žemaičių dailės parodoje apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos prizu už tapybos darbus.
Dalis A. Smilingio kūrinių saugomi Lietuvos dailės muziejuje, dalis – parduota Niujorko, Amsterdamo ir Vilniaus aukcionuose. Daug tapybos ir skulptūros darbų atsidūrė privačiose kolekcijose Australijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Nyderlanduose, JAV, Vokietijoje, Švedijoje, Japonijoje ir Lietuvoje.
Audinga SATKŪNAITĖ
