Tekstilininkės Džinos Jasiūnienės darbai nukelia į fantazijų pasaulį, užpildo gyvenimą spalvomis ir grąžina tikėjimą stebuklais. Kiekviena menininkės sukurta detalė panardina į rytietiškų pasakų ir raštų pasaulį.
Dž. Jasiūnienė tvirtina savo darbais norinti parodyti, kad gyvenimas yra gražus.
Skleidžia tikėjimą grožiu
Dž. Jasiūnienė kilusi iš Panevėžio, tačiau čia surengė pirmąją parodą. Šios ekspozicijos atidarymą pati autorė vadina stebuklu, todėl ne veltui paroda duris atvėrė šventiniu laikotarpiu. Kaip sako menininkė, savo darbais nori parodyti, kad gyvenimas gražus.
„Stengiuosi visur įžiūrėti grožį. Man patinka, kad galiu žaisti raštais, spalvomis, ornamentais“, – kalbėjo Dž. Jasiūnienė.
Menininkė teigia, kad ši ekspozicija susideda iš dviejų anksčiau Vilniuje buvusių parodų – „Abrakadabra“ ir „Aukso vidurys“. Pasak autorės, jos labai organiškai suaugo viena su kita, todėl galima rodyti kaip vieną didelę parodą.
Labai daug įtakos tekstilininkės kūrybai turėjo Rytų pasakos, ypač „Tūkstantis ir viena naktis“, šią knygą ir jos nutrintą viršelį Dž. Jasiūnienė prisimena kaip stebuklų kupiną vaikystę. Pasak autorės, kartais atrodo, kad visos pasakos buvo kurtos suaugusiesiems ir tik vėliau pritaikytos mažiesiems.
„Nuo pasakų visą gyvenimą per daug nenutolstame, vaikystėje jas skaitome patys, vėliau perduodame jas savo vaikams. Retas kuris būdamas vaiku nesižavėjo skraidančiais kilimais, nesvajojo surasti užkeiktą lobį ar bent trumpam pasislėpti po nematomu apsiaustu“, – tvirtino kūrėja.
Menininkė prisiminė, kad vaikystėje skaitant knygą „Tūkstantis ir viena naktis“ ją labiausiai žavėjo tokie žodžiai: smaragdai, safyrai, kašmyras, nors tada nesuprato jų reikšmės. Tačiau jie veikdavo vaiko fantaziją ir nukeldavo į kitą pasaulį.
„Viskas, kad nežinoma, tada buvo egzotika. Dabar man atrodo, kad visus tuos vaikystėje nepažįstamus jausmus sudedu į savo darbus. Taip tarsi vizualizuoju savo svajones ir siekiamybes. Juk menininkai gal ir vaizduoja tai, ko jiems trūksta“, – savo darbus apibūdino parodos autorė. Ir pridūrė, kad apie kūrybą kalbėti nemoka, nes save laiko darytoja, o ne kalbėtoja: „Aš kalbu savo darbais. Jie nėra konceptualūs, jie šneka patys.“
Kilimų pasaulyje
Pasak menininkės, ankstesnėje parodoje „Abrakadabra“ kilimų buvo tik keletas. Jie buvo tik detalė, atverianti kelius į paslaptingą pasakų pasaulį. Tačiau šis darbas tekstilininkę taip užbūrė, kad nusprendė sukurti ištisą skraidančių kilimų seriją. Kilimo motyvą Dž. Jasiūnienė pasirinko neatsitiktinai – daugelyje pasaulio kultūrų jis užima ypatingą vietą tarp kitų tekstilės gaminių, o jo istorija siekia seniausius žmonijos laikus.
„Namuose turiu daug pradėtų darbų, vis dar kuriu kilimus, nesijaučiu išsisėmusi. Kuo toliau, tuo labiau tie kilimai kinta, darosi paprastesni. Kai pradėjau juos kurti, buvo labai sudėtingi, turėjo daug detalių, raštų, sluoksnių, buvo gerokai įvairesni. Dabar jie man tampa atskirais tapybos darbais“, – savo mintis dėstė menininkė.
Dž. Jasiūnienės dauguma darbų neturi pavadinimų. Pirmuosius savo kilimus ji numeruodavo, bet prisipažįsta, kad tarp numerių jau pasiklydusi. Kaip tikina kūrėja, kilimų ji nesieja su ryškiomis emocijomis, nemato juose nei saulėtekių, nei saulėlydžių, tai tiesiog tam tikras spalvų derinys.
„Viskas priklauso nuo darbo. Kai kuriems kūriniams pavadinimas tikrai reikalingas, tada aš jį ir sugalvoju. O kilimų nusprendžiau nebenumeruoti, tai jiems nesuteikia jokios papildomos prasmės“, – tvirtino moteris.
Menininkė papasakojo namų sienų savo kūriniais nedekoruojanti, nes mieliau renkasi kitų kūrėjų darbus. Dž. Jasiūnienė savo darbų turi vos kelis – vienas iš jų dukters portretas, jo niekada nežada parduoti ar rodyti parodose.
„Jei prikabinčiau savo darbų, būtų tas pats, kaip apsistatyti veidrodžiais ir nuolat matyti savo atvaizdą. O ir sienų neturiu tiek daug… Bet visi kūriniai man kaip vaikai. Tik vieni būna labiau pavykę, kiti mažiau“, – juokavo Dž. Jasiūnienė.
Moteris teigia, kad nepavykusių darbų nebūna daug, nes jos kūryboje vyraujantis daugiasluoksniškumas padeda paslėpti autorės netenkinančias detales.
„Būna, kad ketini padaryti taip, o išeina visai kitaip. Jei kas nors nepavyksta, kankini kankini, kol galutinis vaizdas tenkina tave pačią“, – apie darbo procesą pasakojo pašnekovė.
Prieš pradėdama kurti Dž. Jasiūnienė visuomet turi idėją, tačiau tekstilės ir tapybos technikų derinimas jai leidžia improvizuoti. Kiekvienas baigtas darbas dažniausiai nustebina pačią kūrėją.
„Pabaigusi darbą pati nustembu, nes niekad tiksliai neįsivaizduoju galutinio rezultato. Matau jį tik abstrakčiai. Dirbu su trimis spalvomis – mėlyna, raudona, geltona. Man pačiai įdomu, kaip jos visos maišosi ir kas išeina“, – tvirtino menininkė.
Audinių ieško ilgai
Dž. Jasiūnienė teigia, kad nemažai laiko atima tinkamo audinio paieškos. Iš pradžių su jais eksperimentavo, tada išbandydavo įvairias medžiagas, tačiau dabar iš anksto žino, kokio audinio reikia.
„Atrodo, parduotuvės pilnos audinių, nusipirkai ir darai. Kadangi dabar turiu daug darbo šia technika patirties, tai labai aiškiai suprantu, ko man reikia. Turi būti tam tikra faktūra, tam tikras raštas“, – pasakojo moteris.
Menininkė dažniausiai naudoja žakardinius audinius, nes jų raštas iškilus. O spalva visiškai nesvarbi, nes Dž. Jasiūnienė audinį gruntuoja ir kurti pradeda kaip ant balto popieriaus lapo.
Moteris prie vieno darbo sugaišta apie mėnesį, o vieną parodoje esantį kūrinį, kai naudojo siuvinėjimo techniką, kūrė net pusę metų.
„Nebūna taip, kad dirbi nuo ryto iki vakaro, kartais tam gali skirti daugiau laiko, kartais – mažiau“, – tvirtino Dž. Jasiūnienė.
Faktai
Džina Jasiūnienė gimė 1974 metais Panevėžyje.
2004-aisiais baigė tekstilės bakalauro, 2006-aisiais – tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje.
Menininkė yra surengusi 13 autorinių parodų, dalyvavo daugiau kaip dvidešimt grupinių parodų. Panevėžio dailės galerijoje Džinos Jasiūnienės paroda „Skraidantys kilimai ir kitos pasakos“ veiks iki sausio 17 dienos.
Audinga SATKŪNAITĖ
