Artėjant didžiosioms metų šventėms, mieste vis labiau jaučiama Kalėdų dvasia. Laisvės aikštėje praeivius džiugina paltais aprengti medžiai, o Kniaudiškių bibliotekoje skaitytojams šventinius jausmus žadina floristikos darbų paroda. Tai panevėžietės pedagogės Daivos Baubonienės kūryba.
Parodoje „Iš rankų į širdį jau beldžias šv. Kalėdos“ D. Baubonienė pristatė šventinius floristikos darbus. U. Mikaliūno nuotr.
Unikalių kūrinių autorė jais sugeba ne tik nustebinti, bet ir šventiškai nuteikti.
„Ąžuolo“ progimnazijos etikos mokytos rankose gimsta netradiciniai meno dirbiniai. D. Baubonienė savo kūriniams panaudoja viską, kas nebereikalinga: senus maišus, odines pirštines, nebenešiojamus drabužius ar vienkartinius rankšluosčius. O idėjos gimsta įvairiai: einant gatve, plaunant indus, prižiūrint augalus, netyčia sudaužius kokį nors daiktą. Mokyklos rankdarbių būrelio vadovė kartu su vaikais iš, atrodo, tik išmesti tinkamų daiktų padaro unikalių kūrinių.
„Nepatinka mūsų vartotojiškumas. Parduotuvių lentynos nukrautos vienodomis prekėmis, viskas nusibodę ir neįdomu, todėl stengiuosi gaminti iš to, ko nereikia pirkti. Ta pati samana, medžio šakelė, gėlės žiedas ar akmenukas puikiai pasitarnauja meno kūriniams“, – sako D. Baubonienė.
Kalėdinė paroda
Mokytoja parodoje „Iš rankų į širdį jau beldžias šv. Kalėdos“ panevėžiečiams pristatė šventinius floristikos darbus. Tai į eglių šakas įkomponuoti kalėdiniai žaislai, šakelėmis išpuošti gėlių vazonai, įvairios puokštės, žvakės ir žvakidės. D. Baubonienė vienus žaisliukus gamina namuose, kitus mokykloje, yra ir gimusių neįprastoje vietoje – kirpykloje. Kol kirpėja tvarkė moters plaukus, ji iš vienkartinių rankšluosčių suko žaisliukus. Namuose teliko juos papuošti įvairiomis detalėmis.
Kaip prisimena D. Baubonienė, kalėdinius žaisliukus ji pradėjo gaminti, kai namuose sudužo senovinis laikrodis.
„Kūčių vakarą atsinešdavome didelę popierinę dėžę, iš laikraščių išvyniodavome kiekvieną žaislą ir kabindavome ant eglės. Vienais metais sudužo laikrodis. Man jo buvo labai gaila, tada ir nusprendžiau pradėti gaminti žaisliukus. Pirmasis mano padarytas žaislas šiek tiek priminė senovinį laikrodį“, – prisiminimais dalijasi pedagogė.
Žaislai anūkams
D. Baubonienė sako, kad idėjos kyla bet kur ir bet kada. Gamindama vieną žaislą, įsivaizduoja, kaip atrodys kitas. Moters galvoje jau sukasi mintys apie gintarinius žaisliukus, tačiau dabar ji ruošiasi daryti sidabrinius su nespalvotomis anūkų nuotraukomis žaislus. Juos Kūčių vakarą dovanos savo artimiesiems ir taip darys kasmet, kol užaugs mažiausi šeimos nariai.
„Būtų gražu, jei anūkai ir po daugelio metų savo eglutes puoštų tik močiutės dovanotais žaislais. Tai lyg palikimas, o gal prabėgusių dienų prisiminimas“, – svarsto D. Baubonienė.
Kūrėja sako, kad rankdarbiai – labai senas pomėgis. Jais domėjosi dar vaikystėje, o kai įstojo į tuomečio Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, pradėjo dalyvauti įvairiose rankdarbių parodose. Studijuodama Daiva išvažinėjo beveik visą buvusią Tarybų Sąjungą.
Rodos, moters įgyta profesija ir rankdarbiai nieko bendro neturi, tačiau D. Baubonienė pripažįsta, kad institute įgytos žinios labai praverčia.
„Sudužusio puodelio neišmetu, jį suklijuoju, padengiu gipsu, dar ką nors pridedu, ir gražu. Didelį maišą sukarpau gabaliukais, dedu į šiltą parafiną ir padarau indą ar vazonėlį gėlėms. Iš parafino galima pagaminti net ir ledą, o medžiagą įdėjus į tam tikrą skiedinį galima išgauti įvairias formas“, – kalbėjo mokytoja.
Dirbtuvės – lyg šventovė
D. Baubonienė kurdama atsipalaiduoja ir įgyvendina idėjas. Ji namuose turi atskirą kambarį ir jį vadina šventove. Ten nuo žemės iki lubų esančiose lentynose pilna įvairiausių daiktų: dėžučių, maišelių, rankdarbių žurnalų. Čia moteris praleidžia kone visą savo laisvalaikį.
„Tai – tarsi mano pilis, ten ir gyvenu. Kai būnu pavargusi, ilsiuosi ką nors gamindama. Tai nusiraminimas, jis padeda atitrūkti nuo slegiančių minčių. Vieną padarai ir negali sustoti, taip gimsta serijos žaislų“, – atskleidė pašnekovė.
Moteris džiaugiasi, kad dar pradinėje mokykloje turėti mokytojai uždegė gamtos ir rankdarbių meile. Tačiau didžiausias indėlis – močiutės, senelio, tėčio ir brolio.
„Jaučiu, kad man tai duota. Mano močiutė mėgo siuvinėti. Dievinu senelį, nors jo nebeturiu jau daug metų. Jis pindavo krepšius. Kartu su juo lakstydavau po griovius, nešdavau jam vyteles ir drauge pindavome. Drąsiai galiu sakyti, kad darbštumą paveldėjau iš jų“, – tvirtina kūrėja.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
