Per įvairias žiniasklaidos priemones skleidžiama propaganda, dezinformacija, kuriamos nebūtos istorijos ne tik sujaukia kai kurių mažiau rusų propagandai atsparių žmonių protus, bet ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui bei demokratinei visuomenei.
Propagandos skleidėjai bando įteigti, kad NATO pradėjo savotiškas ginklavimosi varžybas, esą tai rodo ir Baltijos šalyse rengiamos aljanso karių pratybos, ir čia telkiama moderniausia ginkluotė. Delfi nuotr.
Šnipų žaidimai
Valstybės saugumo departamentas (VSD) savo Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje pažymi, kad pastaraisiais metais Rusija itin suaktyvino savo propagandinį darbą ir žvalgybinę veiklą, ypač tose srityse, kurios susijusios su Lietuvos karine, energetine ir kita strategine infrastruktūra.
Viso to tikslas – ne tik pro didinamąjį stiklą stebėti aktyviai Ukrainos suverenitetą palaikančią Lietuvą, bet ir imtis visų įmanomų priemonių, kad ši šalis prie Baltijos bent jau energetiškai kiek įmanoma būtų labiau priklausoma nuo Rusijos.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, istorikas Arvydas Anušauskas teigia, kad Rusijos žvalgybininkų veikla Lietuvoje visada buvo aktyvi nuo pat mūsų šalies nepriklausomybės paskelbimo. Rusiją domino viskas – nuo informacijos apie Lietuvos vidaus ir užsienio politiką iki įslaptintų duomenų apie mūsų šalies žvalgybos tarnybas.
Tačiau pastarieji metai išsiskyrė tuo, kad mūsų saugumo tarnybos demaskavo kaip niekad daug Rusijos ir Baltarusijos agentų, dirbusių SVR, GRU, FSB, KGB. Buvo imtasi net kraštutinių priemonių – išsiųsti diplomatai. Vien pernai iš Lietuvos buvo išsiųsti trys diplomato darbu dangstęsi Rusijos žvalgybų darbuotojai, keli buvo priversti išvykti nepasibaigus akreditacijai.
O praėjusių metų pabaigoje per slaptą operaciją buvo sulaikyti du šnipinėjimu įtariami asmenys – Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų karininkas ir Rusijos Federacijos bei Lietuvos Respublikos pilietybes turintis asmuo. Be to, Lietuvoje sulaikytas dar vienas šnipinėjimu įtartas etatinis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotojas.
Rengiasi karui?
Pastaraisiais metais Valstybės saugumo departamento rekomendacijų neįsileisti užsienio piliečių ar neišduoti jiems leidimo gyventi Lietuvoje daugėjo geometrine progresija: 2011–2012 m. buvo atmetama daugiau kaip po 200 prašymų, 2013 m. – 628 prašymai. 2014 m. Rusijai pradėjus karinę konfrontaciją ir remti separatistus Rytų Ukrainoje VSD rekomendavo neįsileisti 1 345 asmenų.
„Lietuvos saugumo ir karinės žvalgybos tarnybos savo darbą atlieka, tačiau visada aktualus resursų ir jais susijusių galimybių klausimas. Jeigu Lietuvoje jos nebus tinkamai remiamos, tai Rusijos žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos prisitaikys prie šios situacijos ir suras naujų landų bei galimybę neigiamai paveikti šalies nacionalinį saugumą. Tuo labiau kad prieš dešimtmetį valstybės saugumui finansuoti Rusijoje buvo skiriama 115 milijardų rublių, arba daugiau kaip 3 mlrd. eurų (to meto kainomis), o dabar buvo – vos ne dešimt kartų daugiau (skaičiuojant nuvertėjusias rubliais – ir visus 20 kartų daugiau)“, – „Sekundei“ teigė A. Anušauskas.
Dabar dažniau mėginama verbuoti į Rusiją vykstančius Lietuvos piliečius, aktyvėja rusų žvalgybininkų veikla, didėja propagandos, keliančios grėsmę nacionaliniam saugumui ir demokratinei visuomenei, mastai. Itin daug propagandinių atakų buvo nukreipta į Lietuvos narystę NATO.
Propagandos skleidėjai bando įteigti, kad NATO pradėjo savotiškas ginklavimosi varžybas, esą tai rodo ir Baltijos šalyse rengiamos aljanso karių pratybos, ir čia telkiama moderniausia ginkluotė, pagaliau Lietuvoje vėl atnaujinta šauktinių kariuomenė. Netgi bandoma padaryti įspūdį, kad Baltijos šalyse patruliuojantys kariai yra ne saugumo garantija, o atvirkščiai, šias šalis stumia į karinį konfliktą su Rusija.
Pasak A. Anušausko, esant tokiai situacijai būtų galima diskutuoti, kas anksčiau atsirado – višta ar kiaušinis. Per pastarąjį dešimtmetį Rusija tik plėtė aplink Baltijos šalis savo karinį potencialą, atnaujino ir modernizavo ginkluotę, tad visa tai tik abejingai stebėti ir nesiimti veiksmų būtų pražūtinga.
„Tai yra tiesiog reakcija į Rusijos militaristinį aktyvumą, jeigu viso to nebūtų, mūsų veiksmai būtų kitokie. Deja, dabar negalime tiesiog abejingai žiūrėti į Rusijos agresiją ir ginklavimąsi. Ir nors pagal technologijas Rusija dar labai atsilieka, ji žengia didelius žingsnius į priekį ir net neturėdama moderniausios ginkluotės sugeba modeliuoti karinius konfliktus dviejuose regionuose. Rusijos propagandos mašina veikia visu pajėgumu, tačiau su ja kovoti tikrai įmanoma, nes Rusija niekada negalės pakeisti vieno – tai, kad Lietuva yra demokratinė valstybė“, – mano A. Anušauskas.
Priklausomi nuo dujų
Žurnalistikos instituto docentas, daktaras Mantas Martišius mano, kad propagandinės atakos prieš NATO pirmiausia yra skirtos patiems rusams – savotiškai parengti žmones galimam kariniam konfliktui ar intervencijai į Baltijos šalis. Jeigu taip įvyktų, žmonių jau nebereikėtų įtikinėti, kad karinį konfliktą išprovokavo būtent NATO.
„Be abejo, jie norėtų įtikinti ir mūsų žmones, kad NATO sąjungininkų kariai čia visai nereikalingi. Juk kam nuo to būtų tik geriau, jeigu dabar pradėtume protestuoti prieš aljanso karių buvimą ir juos patys išvytume? Tik Rusijai, nes taip taptume pažeidžiami“, – teigė M. Martišius.
Žurnalistikos instituto docentas Mantas Martišius įsitikinęs, kad lietuviai yra neatsparūs propagandai tik todėl, kad gyvena palyginti uždaroje informacinėje erdvėje.
Dar viena iki šiol jautri Lietuvos sritis – energetiniai projektai, turintys garantuoti mūsų šalies nepriklausomybę. Nors šioje srityje pastaraisiais metais įvyko savotiškas lūžis – pastatytas Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalas, ką tik oficialiai pradėjo veikti svarbios elektros jungtys tarp Švedijos ir Lenkijos, plėtojami kiti valstybinės reikšmės energetiniai projektai, tačiau ir toliau jaučiamas Rusijos noras ir siekis per savo energetinius resursus daryti įtaką ne tik Lietuvos ekonomikai, bet ir vidaus bei užsienio politikai. Iš dalies toks Rusijos žingsnis suprantamas – Lietuva ilgai buvo energetiškai priklausoma nuo Rusijos.
Vien už dujas mūsų šalies žmonės pusantro karto daugiau sumokėdavo Rusijai, nei gerokai toliau esanti Vokietija. Be to, kol Lietuva visiškai priklausė nuo rusiškų dujų, Kremlius mūsų šalį galėjo šokdinti pagal savo dūdelę.
„Visiškai suprantama, kodėl Rusija deda visas pastangas, kad Lietuva netaptų energetiškai nepriklausoma valstybe. Juk Maskva ilgai galėjo diktuoti savo kainų sąlygas, todėl Lietuva už dujas ir mokėjo daugiausia. Bet Rusija supranta, kad atsiradus alternatyvai ji prarastų ir ekonominį, ir politinį svertą mūsų šalyje – užsukus gamtinių dujų kraniuką visi jau nebepritūps. Todėl yra investuojama į propagandą ir aiškinama, kad Lietuvos vykdomi strateginiai energetiniai projektai yra nenaudingi, kelia daugybę ekologinių problemų ir pan.“, – teigė M. Martišius.
Neatsparūs propagandai
Deja, iš dalies ši propaganda pasiekė savo tikslą – Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Rusijai paskelbus ekonominę Lietuvos blokadą, buvo imtasi vieno didžiausių iki šiol mūsų šalies istorijoje energetinių projektų – statyti Būtingės naftos terminalą.
Tai buvo pats brangiausias projektas, jo finansinė našta užgulė valstybės pečius. Nors tai buvo galimybė bent iš dalies tapti nepriklausomais nuo Rusijos, terminalo statybos sulaukė kaip niekad didelio pasipriešinimo: žalieji prognozavo ekologines nelaimes, o kai kurie politikai ir ekspertai atvirai kritikavo, kad toks projektas bus nuostolingas ir betikslis – naftos upės iš Rusijos negali sustoti, nes Lietuva yra viena pagrindinių Rusijos rinkų.
„Viskas baigėsi tuo, kad ilgai nė viena valdžia nesiryžo imtis didelių energetinių projektų ir tik pastarąjį dešimtmetį buvo stipriai pajudėta į priekį. Net neabejoju, kad ta tyla iš dalies buvo ir dėl propagandos įtakos. Juk ir lygiai tokia pati situacija buvo su Ignalinos atomine elektrine – net dešimt metų negalėjome apsispręsti, ką daryti toliau: statyti dar vieną bloką ar tiesiog uždaryti. O kol mes blaškėmės, net dvi atominės elektrinės ėmė kilti prie Lietuvos sienų – Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje“, – kalbėjo M. Martišius.
Tiesa, nereikėtų viso to, kas bloga vysta mūsų valstybėje, priskirti vien priešų kėslams. Tačiau negalima nuneigti, kad visos mūsų vidinės nesėkmės kitos šalies komunikacijos meistrų būtinai bus panaudotos propagandai, palaikyti bendrą šalies žmonių nusivylimą, neigiamą foną.
Pašnekovo nuomone, lietuviai nėra atsparūs rusiškai propagandai, nes gyvena gana uždaroje informacinėje erdvėje. Žmogus paprastai turi du pasirinkimus – žiūrėti lietuvišką arba rusišką televiziją. Lietuvoje didžioji dalis žmonių nesupranta angliškai, tad trečio varianto – Vakarų valstybių televizijos kanalų – praktiškai nežiūri.
„Didžiausia problema, kad lietuviški televizijos kanalai netenkina visų žmonių poreikių tiek turiniu, tiek kokybe. Turime pripažinti, kad rusiški televizijos kanalai gali pasiūlyti ir didesnį pasirinkimą, ir kokybę. Bet čia ir propagandos daugiau. Aišku, jos poveikis nepasireikš per dieną, bet po poros metų gali atsirasti susvetimėjimas savo valstybei“, – mano M. Martišius.
Inga SMALSKIENĖ
