Panevėžiečio tapytojo Edvino Klimo paveikslai šokiruoja. Čia – ir dujokaukes dėvintys žmonės, ir kaukolės, ir krauju pasruvęs vežimėlyje sėdintis neįgalusis, ir tamsaus gymio barzdoti vyrai. Tokie vaizdai kelia siaubą, o autorius sako, kad taip ir turėjo būti.
E. Klimo ekspozicija „Pastovus kitimas“ yra tarsi kvietimas pažvelgti, ką žmogus palieka po savęs, kai užsižaidžia technologijos naujovėmis. U. Mikaliūno nuotr.
„Jokiais būdais žiūrovams nenoriu kelti pasišlykštėjimo ar nemalonaus jausmo, nesiekiu agresijos. Gražius dalykus mes ir taip matome, nėra reikalo jų tapyti, o mus naikinančius procesus įžvelgia ne kiekvienas“, – tvirtina E. Klimas.
Ekspozicija „Pastovus kitimas“ yra tarsi perspėjimas vartotojiškai visuomenei, kvietimas mąstyti, pažvelgti, ką žmogus palieka, kai užsižaidžia technologinio pasaulio naujovėmis.
„Savo kūryboje siekiu perteikti kitą mūsų technologinio pasaulio pusę – tą, apie kurią nesusimąstome, nes retai tiesiogiai susiduriame su pasekmėmis. Kad ir kiek žavėtų nauji blizgesiai, kad ir kiek užvaldytų vis modernesnių daiktų troškimas, mums neišvengiamai teks sužinoti begalinę gamybos ir poreikių tenkinimo kainą. Teršdami ir sekindami planetą, mes patys įsisukame į uždarą ratą ir šis kaip tornadas nesustabdomai skrieja, įtraukdamas vis gilyn“, – aiškina dailininkas.
Menininko nuomone, žmonės mėgsta prabangą ir nesusimąsto, kokiomis sąlygomis ji sukurta, kas lieka po gamybinių procesų. Ne paslaptis, kad visi esame prisirišę prie naujovių, neįsivaizduojame gyvenimo be mobiliojo telefono, o ką jau kalbėti, jeigu nors kelias dienas reikėtų išgyventi be elektros.
„Visus mūsų prabangos likučius kažkas sutvarko, atliekos keliauja į gamtą, vienur džiaugiamasi blizgučiais, kitur nusėda toksinų tonos ir smelkiasi į žemę“, – kalbėjo E. Klimas
Gvildendamas skausmingas temas, drobėje menininkas perteikia nuotaiką, išgyvenimus ir pamąstymus. Jis tapo aliejumi, akrilu, automobilių dažais. „Komponuoju spalvų ar detalių asambliažus – darau tai specialiai, nes siekiu pavaizduoti aplinkos svetimkūnius“, – sako autorius.
Buities scena
E. Klimo paroda suskirstyta į kelis etapus. Viename galerijos kampe ant sienų sugulė bakalauro, kitame magistro, dar kitame – naujausi dailininko darbai. Mat Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto tapybos katedroje E. Klimas įgijo bakalauro laipsnį, vėliau – vizualinių menų tapybos magistro laipsnį.
Tapytojas E. Klimas sako, kad teršdami planetą mes tarsi įsisukame į ratą.
E. Klimui rūpi ne tik ekologijos temos, vyras į meną žvelgia dar kitomis akimis. Dailės galerijos sienas dengia kita buitinė scena – tikras neįgalaus žmogaus gyvenimas. Šią temą autorius pavadino „Mano draugas“.
Anot E. Klimo natūralus žmogaus egzistavimas susijęs bendravimo saitais. Vieni bendrauja daugiau, kiti mažiau, bet kai kurie to pasiilgsta, nes neturi su kuo nuoširdžiai išsikalbėti.
Dėl tam tikrų aplinkybių jie niekam neįdomūs, nereikalingi. Bet argi žmogus gali būti nereikalingas, jeigu jis asmenybė? Savitas, jautrus, įdomus žmogus?
„Norėjau atskleisti vieno žmogaus gyvenimą, pasaulėjautą. Tik klausimas, ar tai įmanoma. Ar įmanoma, žvelgiant iš šalies, bent dalelyte parodyti žmogaus egzistenciją šiame pasaulyje. Mano draugas, o jį pažįstu nuo vaikystės, savitai suvokia pasaulį. Dėl ligos jis tegali ištarti labai nedaug žodžių, dėl paralyžiaus visą amžių kovoja su tuo, ką galime vadinti „neįgalumo peripetijomis“, – sako dailininkas.
Norėdamas perteikti jo būtį, emocijas, vidinį pasaulį, tapytojas sąmoningai naudojo neįprastas formas, kad sustiprintų kūno deformaciją.
Autorius nesistengė atkartoti tikslių neįgaliojo veido bruožų, laikytis anatomijos. Sustiprinti nuotaikai ir pojūčiams E. Klimas naudojo ryškias spalvas, jų kontrastus, abstrakčius motyvus arba tik užuominas, grafikos elementus. Darbų neužbaigtumas pasirinktas neatsitiktinai – tapytojas palieka vietos žiūrovui pamatyti savitą neįgalaus žmogaus pasaulį.
„Man svarbiau jo dvasinis išgyvenimas sankirtoje su šiuo pasauliu. Viename iš darbų nutapiau prikaustytą prie vežimėlio kūną, sekinantį ir galbūt neįmanomą atsiplėšimą nuo jungiančio metalo gabalo. Juk tai šiokia tokia judėjimo laisvė“, – teigia menininkas.
Kasdienybės sankirta
Dailininkas nutapė neįgaliam žmogui gyvybiškai svarbų vežimėlį, kuris tapo jo namais, kojomis, rankomis, gatve ir visu pasauliu. Šis pasaulis yra daug svarbesnis nei aplink supanti erdvė.
„Tos svarbos įspūdį suteikiau kaip rato, ovalo ar amžino sukimosi – judesio galimybės, tiesiog įrėžiau spalvą, vientisą liniją. Visa kita ne taip svarbu. Vežimėlio ratas – gyvenimo ašis. Kitame darbe taip pat negaliu atitrūkti nuo rato. Tik tas ratas tampa kelių susikirtimo simboliu, nuoroda neįveikiamos distancijos, svajonės, norint tiesiog pasivaikščioti. Vaikščiojimas – tik fantazija. Čia tenka sujungti tai, kas įmanoma ir kas neįmanoma.
Mano draugas galėtų valandų valandas sėdėti balkone, stebėti kitus žmones. Jis moka vaikščioti akimis, mintimis, jis gali nusikelti bet kur, toje pačioje gatvėje būti kartu visur ir išties niekur. Tokia kelionė praranda realumą. Norėdamas perteikti tariamą kelionę tapybos darbe, neriu į spalvų ryškį, realumo išnykimą, planų persimaišymą, simbolizmą ir iš dalies abstrakcionizmą. Paklaustas, ar būtum laimingas pasveikęs, mano bičiulis atsako: ne, man būtų per sunku būti sveikam. Tad mes visus žmones turim priimti tokius, kokie jie yra – su savo vežimėliais ar metalinėmis kojomis. Juk jie – tie patys žmonės“, – pabrėžė E. Klimas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
