Kalvis Saulius Kronis, surengęs jau septintąją autorinę parodą, džiaugiasi, kad šįkart duoklę galėjo atiduoti jau ne vienus metus puoselėjamam kryždirbystės amatui.
Kaip tikina S. Kronis, kryždirbystė nėra pagrindinė jo veiklos sritis, tačiau kryžius kala dėl to, kad pratęstų tradiciją. U. Mikaliūno nuotr.
Paroda „Tradicinė dermė kryžių viršūnėse“ eksponuojama Panevėžio rajono savivaldybės bibliotekoje. Tai vieta, kur vyrauja ramybė ir tyla, o tai kryžių parodai suteikia dar daugiau mistiškumo. Bibliotekos skaitytojai, pakėlę akis nuo laikraščių ar knygų ir žvelgdami į archajiškumu dvelkiančius S. Kronio darbus, galės pailsėti ar netgi pamedituoti.
Tautodailininkas tikina, kad ši erdvė puikiai tinka, nes jo kurtų darbų nėra daug, taigi parodos lankytojai juos galės tinkamai apžiūrėti, įvertinti kiekvieno eksponato subtilybes.
„Aš nesu senas kalvis ir per mano kalvystės gyvenimą kryžių prisirinko tiek, kiek ir galima pamatyti parodoje. Jį nukalti nėra paprasta, čia ne paveikslą nutapyti“, – su šypsena sako kūrėjas.
Šią parodą surengti pastūmėjo ir tai, kad vienas iš naujausių kryžių buvo nupirktas Lietuvos nacionalinio muziejaus. Kaip teigia kalvis, tai leido suvokti, kad eina tinkama linkme ir teisingai supranta kryždirbystę.
Nors kiekvienas kalvio kuriamas darbas – ar tai būtų kryžius, ar įprasta kiemo tvorelė – yra meniškumas, tačiau S. Kronis pabrėžia, kad menininku vadintis nenori.
„Aš nesu menininkas, aš esu tautodailininkas ir meno kūrėjas. Man suteiktas meno kūrėjo statusas. Menininkais gali būti bet kas, o meno kūrėjas turi turėti statusą, jį teikia kultūros ministras“, – didžiuodamasis kalbėjo S. Kronis.
Tęsia tradiciją
Kaip tikina tautodailininkas, kryždirbystė nėra pagrindinė jo veiklos sritis, tačiau kryžius kala dėl to, kad pratęstų tradiciją. Šį norą atspindi ir parodos pavadinimas.
„Niekas nebetęsia tradicijos, o ją turim labai gilią. Kai atsirado geležis, tada žmonės suprato, kad ją galima kaitinti ir iš jos ką nors daryti, taip ir prasidėjo kryždirbystė“, – paaiškina S. Kronis.
Kryždirbystės istorija ir kultūra besidomintis kalvis pasakoja, kad kiekvienas kryžius turi daug pagonybės simbolių, todėl jo darbuose pastabi akis pamatys ir besirangančius žalčius, ir nutūpusius paukščius, ir žaliuojančias rūtas.
„Krikščionybė pagonybės simbolikos nepanaikino, tik pakeitė jų pavadinimus. Kryžiuose aptinkami simboliai yra atėję iš gamtos ir gyvuoja iki šiol“, – tvirtino kūrėjas.
Reikia laiko
S. Kronio teigimu, sunku pasakyti, per kiek laiko atsiranda kryžius. Vienam prireikia savaitės ar netgi kelių, o kitam pakanka ir trijų dienų. Prieš pradėdamas darbą kalvis niekada nėra tikras, kiek sugaiš, juk kūrinys pirmiausia gimsta galvoje.
Darbą apsunkina ir tai, kad kryžiai skiriasi dydžiu. Tai gali būti tiek koplytstulpių ar stogastulpių viršūnės, tiek įprasti, ant akmenės pakylos statomi kryžiai. Pastarieji pareikalauja ypač daug laiko ir kantrybės.
Iš pavienių žmonių pageidavimų nukalti kryžių tautodailininkas sulaukia retai. Dažniau prašo pagaminti ką nors, kas tiktų namams: balkonų tvorelių, kiemų tvorų.
„Iš kryžių kalybos nepragyvensi, nors jų kaina tikrai nėra didelė. Duoną valgau apskritai iš kalvystės amato“, – tvirtino S. Kronis.
Keletas jo darbų iškeliavę į užsienį – vienas yra Norvegijoje, kitas – Amerikoje, keli – Lenkijoje. S. Kronis džiaugiasi, kad užsakymų užtenka Lietuvoje, todėl į užsienį nesiveržia.
Mokiniai išsigąsta
Paties S. Kronio kalvystės kelias prasidėjo netikėtai. Jo šeimoje nebuvo nė vieno kalvio ar kalvyste besidominčiojo. Tautodailininkas teigia, kad palietęs geležį pajuto jos trauką bei galią, kuri iki šiol neapleidžia.
Daugiau nei prieš dešimt metų kalvystės amato vyras ėmėsi metalo įmonėje, vėliau savo įgūdžius tobulino pas žinomą kalvį Vytautą Kryževičių. Šis ir pastūmėjo į kryždirbystę.
Velžyje, kur yra ne vienam panevėžiečiui gerai žinoma tautodailininko kalvė, jau darbuojasi ketvirtas mokinys. Iš S. Kronio kalvę palikusių mokinių nė vienas kalvyste savarankiškai neužsiima.
„Dauguma mokinių pasitraukia patys, nes nesupranta, kad kalvystės per metus neišmoksi. Žinau tokių pavyzdžių, kad pas kalvį mokiniai prabūna 12–13 metų ir tik tada išeina dirbti patys. Mano tikslas – nelaikyti žmogaus. Norius išmokyti, kad jis galėtų pradėti dirbti vienas“, – apie patirtį su mokiniais sako S. Kronis.
Didžiuojasi ne vienu kūriniu
Kalvis teigia galintis didžiuotis ne vienu savo kūriniu didžiuotis, tačiau nejučia išskiria kryžių, kuris šiais metais buvo pastatytas atnaujintame Kryžių kalnelyje prie Vilniaus televizijos bokšto.
„Už šį savo darbą iš ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus gavau padėką. Labai džiugu, kai tave įvertina“, – prisipažįsta kalvis.
Nors būna ir nevykusių darbų, S. Kronis dėl to per daug nesisieloja ir kalvystės atsisakyti nežada. Kalvis tvirtina, kad tokie darbai padeda įvertinti savo klaidas ir tobulėti.
„Kasdien tobulėji ir visada norisi padaryti tik geriau“, – šypsodamasis sako kūrėjas.
S. Kronio paroda „Tradicinė dermė kryžių viršūnėse“ Panevėžio rajono savivaldybės bibliotekoje veiks iki gruodžio 7 dienos.
Audinga SATKŪNAITĖ
