Nors manoma, kad Vyžuonų pavadinimas atsirado nuo per miestelį tekančios Vyžuonos upės, vietos gyventojai tą vardą kildina iš pagonių dievo Vyžo, turėjusio žalčio pavidalą. O pats žaltys vadintas vyžu. Galbūt prie šios legendos prisidėjo ir bažnyčios sienoje įmūryta akmeninė skulptūra, primenanti žalčio galvą.
Nuo Utenos dvylika kilometrų nutolęs Vyžuonų miestelis kadaise garsėjo žalčių garbinimo apeigomis.
Pasak kalbininkų, hidronimai, turintys šaknį vyž-, galėjo turėti bendresnę vingiuotumo, išsišakojimo, išsisukiojimo ar panašią reikšmę. Taigi ir vingiuota upė Vyžuona, ir žaltys vyžas, kuris juda vingiuodamas, gali būtinos pačios kilmės žodžiai.
Šiaip ar taip, žaltys buvo vienas iš labiausiai lietuvių pagonių gerbtų gyvūnų, jis laikytas gerąja namų dvasia ir šeimos globėju. Dėl gebėjimo išsinerti iš senos odos žaltys yra amžinybės, nemirtingumo ir atgimimo simbolis.
Manoma, kad Vyžuonos upės vingio kalvoje, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia, galėjo būti gausios Vyžuonų gyvenvietės pagonių šventykla. Čia vykdavo dievaičio žalčio garbinimo apeigos. Čia gaudė lietuviški mediniai trimitai, ragai, skudučiai, dundėjo būgnai, skambėjo sakrališkos kanklės, prie aukuro aidėjo sutartinės, būdingos tik šiam senųjų sėlių genčių pakraščiui.
Pasak padavimų, žalčio garbinimo apeigos vykdavusios ir apie kilometrą nuo Vyžuonų nutolusiame, legendomis apipintame Kartuvių kalne. XX a. pradžioje čia buvo pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo garbei.
Galima susidaryti įspūdį, kad Vyžuonos – tikra žalčių karalija. Ir iš tiesų čia žalčių buvo kiekvienoje sodyboje, nes jie – tarsi namų sargai, globėjai. Jiems buvo rodomas išskirtinis dėmesys ir pagarba.
Kasmet kovo pabaigoje buvo rengiami žalčio garbinimo ritualai – jam buvo skiriamos aukos, o viskam vadovavo krivis su vaidilutėmis.
Vyžuonos gali didžiuotis dar vienu objektu: miestelio senųjų kapinių vartai – taip pat architektūros paminklas.
Žmonės dievaičiui aukojo paukščių, žvėrelių, javų, gražių rankdarbių. Aukas dėdavo ant aukuro ir degindavo, o šalia atlikdavo tam tikrą ritualinę apeigą: krivis sukalbėdavo maldą, vaidilutės šokdavo, giedodavo, o vėliau visi gerdavo alų ir midų.
Anot etnologės Pranės Dundulienės, lietuviai, manydami, kad į žalčius įsikūnija mirusių artimųjų vėlės, per svarbiausias šventes juos vaišindavę.
Vyžuonų apylinkėse išliko daug dubenuotųjų akmenų, susijusių su buvusiu žalčio kultu. Tokių riedulių buvo bemaž prie kiekvienos sodybos. Kėlėsi žmonės kitur gyventi – vežėsi ir šiuos akmenis.
Žalčio kultas dar gana ilgai neužleido vietos krikščionybei. Prasminga, kad žaltys įamžintas Vyžuonų bažnyčios sienoje.
Kvepia senove
Vyžuonų miestelyje gimęs humanitarinių mokslų daktaras, muzikologas Algirdas Vyžintas prieš dešimt metų parengė knygą apie savo gimtinę. Joje autorius rašo, kad nuo pačių seniausių laikų šio krašto žmonės buvo sėslūs, vertėsi žemdirbyste, medžiokle, žvejyba.
Vyžuonos – senųjų sėlių genčių pakraštys. Genčių, turėjusių pačių archajiškiausių gamtos ir jos reiškinių garbinimo papročių. Kaip matyti iš rašytinių šaltinių, visa juos supanti gamta turėjusi paslaptingos, galingesnės už žmogų jėgos, tiesiogiai veikiančios savo reiškiniais. Tad natūralu, kad gamta buvo sudievinta ir jai skirta daug garbinimo apeigų.
Krikščionybė Vyžuonose užuomazga siejama su viena iš pirmųjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir pirmąja šiaurės rytų Lietuvoje Vytauto laikų Šv. Jurgio bažnyčia.
Remiantis istoriniais šaltiniais teigiama, kad bažnyčia buvo pastatyta 1406-aisiais. Nuo tų metų skaičiuojama ir miestelio gyvavimo pradžia.
Šimtamečių medžių apsuptyje stovinti kukli senosios gotikos bažnyčia mena ne tik Vytauto Didžiojo laikus, bet ir čia gyvenusių žmonių likimus. Ir šiandien, pravėrus senas metalines bažnyčios duris, padvelkia gilia senove. Nors bažnyčia gotiška, jos viduje daug medžio.
Vyžuonos garsėja Marijos Magdalietės atlaidais. Jie kasmet sutraukia visus miestelio gyventojus ir jų svečius. Žydint liepoms į Vyžuonų miestelį suvažiuoja po visą Lietuvą ir svetimas šalis išsibarstę kraštiečiai, kuriems Vyžuonos – brangiausia žemė.
Bažnyčia – paveldo objektas
Vyžuonų bažnyčiai 1522 m. buvo dovanoti keli žemės sklypai.
1611 m. šventovėje iškilmingai palaidotas Kristupo II Radvilos pirmagimis Mikalojus Radvila. Po trisdešimt metų su didelėmis iškilmėmis palaidotas ir kunigaikštis Kristupas Radvila Jaunasis.
Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčios 600 metų jubiliejaus proga pastatytas rūpintojėlis.
1736 m. buvo pastatyta klebonija. Mūrinė Vyžuonų bažnyčia 1793 m. turėjo dvi šonines koplyčias ir neseniai primūrytą priebažnytį. Po trejų metų miestelyje kilo gaisras, smarkiai apdegė ir bažnyčia. Po penkiolikos metų ji buvo atnaujinta. Klebono Antano Drukteinio rūpesčiu vėliau bažnyčia buvo perstatyta – padidinta, primūrytas bokštas, įrengti devyni registrų vargonai, Kryžiaus kelio stotys.
1898 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. Baigus mūryti bokštą, 1899 m. į jį įkelti varpai. Už tai, kad jie įkelti neatsiklausus valdžios, klebonas buvo nubaustas 300 rublių bauda.
Nuo 1914 m. vikaravo, vėliau klebonavo Aleksandras Mileika. Jis 1931 m. pastatė dviaukštę mūrinę kleboniją, suremontavo bažnyčią. 1941 metais A. Mileika buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.
Dabar Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčia įtraukta į UNESCO architektūros paveldą. Joje yra vertingų XIX a. liaudies meno kūrinių: monstrancija, komuninė, taurės-kielikai, arnotai, šv. Florijono ir šv. Veronikos medinės skulptūros.
Vyžuonų kapinių vartai
Vyžuonos gali didžiuotis dar vienu objektu: miestelio senųjų kapinių vartai – taip pat UNESCO saugomas architektūros paminklas. Akmeniniuose vartuose yra varinė lentelė su įrašu „1886“, pagal tai galima manyti, kad jie pastatyti tais metais. Manoma, kad po poros metų buvo sukurta ir į koplytėlę įmontuota Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Tai unikalus atvejis, kai bandyta suderinti ir koplytėlę, ir vartus.
Apskaitos kortelėje pateiktas skulptūros aprašymas. „Kapinių vartų antrame aukšte, kiaurapjūvėje arkoje, profiliu stovi Kristus, ilgu rudu rūbu, perrištu balta vyta virve, ant pečių nešantis kryžių. Figūra palinkusi į priekį, viena ranka prilaiko kryžių, kitą – rituališkai iškėlęs ir sulenkęs. Kūnas liesas, plokščias, galva didele, galūnės smulkios. Lengvas, lėtai plaukiantis, vertikalus klosčių, plaukų ritmas, kurį sušvelnina įstriža kryžiaus kryptis. Įdomus rankovių raukšlių skaidymas dekoratyviais horizontaliais įkirtimais. Akys užmerktos, veidas sukauptas, skausmingas. Skulptūra kartu su vartais kuria darnią, harmoningą visumą. Vertinga ir kaltinė kryžiaus viršūnė ant vartų stogo su kiaurarašte kryžma, ir žaismingai išcentriškai šaunančiais banguotais spinduliais, kurie baigiasi strėlės formos trilapiais.“
Šimtamečių medžių apsuptyje kukli senosios gotikos bažnyčia mena ne tik Vytauto Didžiojo laikus, bet ir čia gyvenusių žmonių likimus.
Puoselėja istoriją
Miestelyje dabar gyvena beveik 500 žmonių. Vietiniai vertina gimtinės istoriją, puoselėja senas tradicijas. Vyžuoniškiai puošia savo gimtinę medžiais ir gėlėmis, nori, kad jų sodybos būtų jaukios ir trauktų praeivio akį.
Vyžuonas visame krašte išgarsino Biržų ir Dubingių kunigaikščiai Radvilos. Čia gimė ir užaugo ne vienas garsus visuomenės ir kultūros veikėjas. Vyžuonos Lietuvai dovanojo literatų, aktorių, humoristų, muzikantų, menininkų, žurnalistų, mokslų daktarų, agronomų, teisininkų.
Žymių žmonių, gyvenančių šiame krašte, netrūksta ir šiandien. Dailininkas Jonas Algirdas Indrašius prieš penkiolika metų savo sodyboje įsteigė kūrybos darbų galeriją-muziejų. Didelę erdvę jis paskyrė ekslibrisų ir savo sukurtų skulptūrų ekspozicijai.
Kieme rikiuojasi monumentalios medinės skulptūros – spalvingi koplytstulpiai, kryžiai, koplytėlės, akcentai su prasmingais dekoratyviniais įrašais. Dailininko sukurtas menas į sodybą traukia meno gerbėjus ir turistus.
Medžio skulptorius, tapytojas ir literatas Stasys Karanauskas – vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti stogastulpius. Tautodailininko darbai, skirti žymiems Aukštaitijos krašto žmonėms atminti, įamžinti jų tėviškėse: archeologui P. Vilčinskui, rašytojui Jonui Biliūnui, Juozui Tumui-Vaižgantui. Įspūdingas paminklas sukurtas poeto Antano Baranausko įkvėpėjai Karolinai Praniauskaitei. Beveik visi S. Karanausko stogastulpiai turi jo paties išdrožtas ar nukaldintas saules, kryžius, žvaigždes, verpstes.
Miestelį garsina ir dar kelios dešimtys žymių žmonių. Tarp tokių – visuomenės ir kultūros veikėjas Juozas Bartašius, literatas, aktorius, humoristas, muzikantas Petras Biržys, žurnalistas, gamtininkas ir rašytojas Leonardas Grudzinskas, lakūnas Balys Karvelis, Lietuvos aviacijos majoras Antanas Kutka, poetas, literatūros kritikas Antanas Masionis ir kiti.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
