Per „Glass Jazz“ simpoziumą gimę unikalūs stiklo kūriniai dar kartą išvydo dienos šviesą. Miesto galerijų erdves apkeliavę išraiškingi, įvairių formų ir spalvų darbai kurį laiko neturėjo savo vietos. Po ilgų klajonių daugelis jų sugulė stiklo menininkų Indrės ir Remigijaus Kriukų įmonės patalpose.
Pasak I. Kriukienės, per simpoziumą gimę unikalūs stiklo kūriniai dar kartą išvydo dienos šviesą. U. Mikaliūnio nuotr.
Specialiai įrengtoje autorinių darbų galerijoje dabar eksponuojami ne tik Lietuvos, bet ir Liuksemburgo, Izraelio bei kitų šalių menininkų saviti stiklo kūriniai.
Praėjusių metų vasarą sutuoktiniai organizavo simpoziumą ir dabar sako, kad jo palikimo užmiršti neįmanoma. Netradicinėje aplinkoje skambant džiazui gimę kūriniai yra ypatingi.
„Mūsų dažnai klausė, kur po simpoziumo keliaus darbai, koks bus jų likimas. Nesinorėjo kūrinių laikyti kokiame nors rūsyje, todėl nusprendėme juos eksponuoti savo galerijoje. Vieniems žmonėms tai galimybė dar kartą pamatyti stiklo kūrinius, kitiems – nauja proga. Turim iliuzijų, kad šis renginys ir paroda nebuvo pirmas ir paskutinis. Tikimės, kad viskas turės tęstinumą. Mūsų mintyse – įrengti ir stiklo muziejų. Tačiau kol kas tai tik svajonės“, – sako I.Kriukienė.
Anot kūrėjų, geriausioms stiklo savybėms atskleisti reikalinga tam tikra šviesa. Todėl naujai įrengtoje galerijoje darbams buvo parinktas optimalus apšvietimo kampas ir atitinkamas šviesos intensyvumas – taip stiklo kūriniams suteikiamas ypatingas spindesys.
Stiklas – kaprizingas
Vieta simpoziumo darbams atsirado neatsitiktinai. Per šimtą kūrinių menininkai išvežė į Klaipėdą. Kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikia įsimylėjusių stiklą panevėžiečių paroda „Švytėjimas“.
„Tie, kurie seka mūsų kūrybą, gali numanyti, kokie darbai. Tai visų kūrybinių metų rinkinukas. Yra ir labai senų, ir vos prieš kelias savaites gimusiųjų. Žinoma, į uostamiestį vežėme daugiau jūros tematikos kūrinių. Bet manau, kad pagal savo skonį kiekvienas ką nors atras“, – kalbėjo I. Kriukienė.
Anot kūrėjos, stiklo menas – labai specifinė sritis, nes turi daug savitų technologinių ypatybių, jau nekalbant apie tai, kad stiklas – ypač kaprizinga medžiaga. Daug kantrybės ir iššūkių reikalaujanti, tačiau viena patraukliausių panevėžiečiams yra sunkiai valdoma karšto stiklo formavimo technologija.
Stiklas paslanki, bet labai trapi medžiaga. Laimė, ji pasiduoda kūrėjų sumanymams. Už dėmesį, meilę ir švelnumą stiklas atsilygina įspūdingais rezultatais.
Indrė ir Remigijus naudoja šlifavimo, gludinimo ir kitas technikas, derina kelias medžiagas.
Tikriausiai kiekvienam įdomu pažiūrėti, kaip atsiranda stiklas. Juk įvairių stiklinių daiktų kasdien naudojama buityje. O kaip stiklas gimsta, turbūt retas galėtų papasakoti. Net ir Indrė, surengusi ne vieną dešimtį personalinių parodų, nupasakoti, kaip atsiranda kūriniai, neįstengia.
„Jei pasakočiau teoriškai, būtų neįdomu. Daug smagiau pastatyti žmogų prie krosnies, kad jis pajaustų tą karštį, savo akimis pamatytų, kaip esant tūkstančio laipsnių temperatūrai stiklas virsta „medumi“, kaip jis formuojamas, vėsinamas“, – kalbėjo menininkė. Ji kviečia ateiti pasižiūrėti, kaip galima suvaldyti nenuspėjamą, užsispyrusį, bet šiltą ir tyrą stiklą.
Reikia didžiuotis
Šiemet meninio stiklo studija „Glasremis“ švenčia penkiolikos metų sukaktį. Studijoje aukštos kvalifikacijos meistrai gamina įvairių dydžių, formų ir savito dizaino stiklo dirbinius, kuria vardines dovanos, prizus.
Be to, čia gimsta ir unikalūs autoriniai darbai. Siekdami įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus Indrė ir Remigijus nevengia eksperimentuoti. Jie nuolatos gilinasi į stiklo technologiją, stengiasi išnaudoti šios išskirtinės medžiagos galimybes. Stiklo gaminius menininkai formuoja rankomis, todėl meilė, žinios ir kūrybinis polėkis leidžia gimti skaidriems ir šiltiems dirbiniams.
„Norime parodyti žmonėms, kas yra stiklas, kaip jis atsiranda. Esame jo fanatikai. Panevėžiečiai privalo didžiuotis, kad turi savo stiklą. Lietuva nėra stiklo šalis ir jo menas čia labai jaunas. Užsienyje mūsų sutikti žmonės stebisi, kad Lietuva turi savo stiklą. Dabartiniai menininkai iš tiesų kuria stiklo meno istoriją. Ji dar neturi gilių šaknų. Dar tik trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje pradėtos akademinės stiklo studijos. Būtent nuo tada pradėta skaičiuoti meninio stiklo gyvavimo pradžia“, – paaiškina I. Kriukienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
