Ne visiems pasiseka atrasti savo gyvenimo pašaukimą ar aistrą, bet atkaklūs ir ryžtingi žmonės pramina savo kelią. Jie pasišventę užsiima veikla, kuri palieka ryškius pėdsakus ne tik savame mieste, bet Lietuvoje ir net pasaulyje. Viena iš jų – tautinių šokių meno vadovė Zita Rimkuvienė.
Z. Rimkuvienė įsitikinusi, kad šokis – tai sielos šventė, tai menas, kuris nepaiso kalbos, kultūros ir, žinoma, amžiaus.
Šimtus Panevėžio vaikų mokanti lietuvių liaudies šokio meno šiandien svečiuose ji laukia visų kada nors pravėrusių jos choreografijos salės duris. Šį ypatingą vakarą choreografė mini gražią gyvenimo ir darbo sukaktį. Solidūs skaičiai jos negąsdina, nes Z. Rimkuvienė įsitikinusi, kad šokis – tai sielos šventė, tai menas, kuris nepaiso kalbos, kultūros ir, žinoma, amžiaus.
Pirmoji pažintis
Nuo pat mažumės Z. Rimkuvienė buvo itin judri, lanksti ir mikli. Jau vaikystėje ji buvo labai smalsi, todėl dalyvaudavo visuose būreliuose: dainavo chore, lankė gimnastiką, žaidė futbolą, šokinėjo nuo tramplino, slidinėjo.
Dabar choreografė sako, kad buvo „ekstremali mergaičiukė“. Ji įsitikinusi, kad būtent begalinis noras save visur išbandyti 1968 metais ją iš tolimos Žemaitijos atvedė į tuometę Panevėžio internatinę sporto mokyklą.
Po metų, būdama tik keturiolikos, Z. Rimkuvienė dalyvavo sporto šventėje Vilniuje. Ten ir įvyko pirmoji jos pažintis su menais. Daugelyje sričių talentinga mergina pajuto, kad tolesnis jos gyvenimo kelias turi būti susietas su muzika ir šokiu.
Nors ji baigė maestro Juozo Miltinio dramos studiją, tačiau ateities nesiejo su aktoryste. Jos nesiejo ir su vaikystės pomėgiu – sportu. Sesės paskatinta Z. Rimkuvienė įstojo į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Čia ji įgijo baletmeisterio pedagogo specialybę. Po ketverių studijų metų grįžo į Panevėžį atlikti praktikos. „Svajojau, kad pasiliksiu neilgam“, – apie sugrįžimą į miestą sako šokių meno vadovė.
Laimę surado užkampyje
Z. Rimkuvienė prisimena, kad praktikos pradžia buvo itin sudėtinga. Ką tik pastatytuose Panevėžio statybos tresto kultūros ir sporto rūmuose ji rado tik tuščią salę. Jauna specialistė viską turėjo pradėti nuo nulio.
„Neturėjau nei kolektyvo, nei tautinių drabužių, nei programos. Tik šokių salę ir didelį norą veikti, organizuoti ir kurti“, – apie savo karjeros pradžią pasakoja „Grandinėlės“ vadovė.
Nuo mažumės pasižymėjusi atkaklumu, ji sėkmingai susitvarkė su naujais iššūkiais. Subūrė vaikų ir jaunimo tautinių šokių kolektyvą ir per pusę metų parengė pirmąją programą.
„Man padėjo II vidurinės (dabar – Vytauto Žemkalnio gimnazijos) nusipelniusi šokių mokytoja Bronė Valikonienė. Su jos pagalba apsigyniau diplomą ir likau Panevėžyje. Iki šiol“, – įsikūrimo mieste istoriją prisimena chereografė.
Moteris teigia, kad pamilo gilias sporto ir teatro tradicijas turintį miestą, perprato aukštaičių būdą, tarmę, papročius. Dabar su Panevėžiu ją sieja daugybė sentimentų.
„Čia subūriau šokių kolektyvus. Šiame mieste vyko pirmieji koncertai, čia rengėmės dainų šventėms, pirmiesiems konkursams „Pora už poros“, „Aguonėlė“. Iš šio miesto prasidėjo ir pirmosios kelionės po Europą“, – prisiminimais dalijasi Z. Rimkuvienė.
Aktyviai choreografei veiklos Panevėžyje buvo maža, todėl įsijungė į Lietuvos dainų švenčių rengimą. Šešerius metus ji buvo šių švenčių šokių dienos baletmeisterė.
Per 40 veiklos metų Z. Rimkuvienės vadovaujami kolektyvai dalyvavo beveik dviejuose tūkstančiuose koncertų, 18 respublikinių, moksleivių ir pasaulio lietuvių dainų švenčių ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto.
Jos choreografijos salėje tautinio šokio mokėsi šimtai, o gal net keli tūkstančiai šokėjų. Daugelis jų tebešoka Lietuvos ir išeivijos lietuvių šokių kolektyvuose. Ne vienas sako, kad Z. Rimkuvienė yra be galo reikli sau ir kitiems, todėl ne visi jos maksimalizmą supranta ir vertina.
„Reikalavau iš savo šokėjų tiek, kiek iš savęs reikalaudavau lankydama sportinę gimnastiką“, – tvirtina choreografė. Ir džiaugiasi, kad daug šokėjų neišsigando aukštų standartų.
„Manau, kad jie tapo stipriomis asmenybėmis, gerais šokėjais ir puikiais žmonėmis. Žinoma, buvo manęs nesupratusiųjų, bet ir jie yra mano prisiminimuose“, – sako vadovė.
Užkariauta Europa
Koncertai, šokių šventės ir kiti renginiai vijo vienas kitą, bet Z. Rimkuvienei vis dar trūko veiklos. Ji organizavo dabar jau kasmet Panevėžyje vykstantį regioninį liaudiškų šokių festivalį „Dar ratą ratelį“. Jau vienuolika metų jos iniciatyva rengiamas tarptautinis šokių ir muzikos festivalis „Prie Nevėžio“. Nuo 2007 metų Z. Rimkuvienė organizuoja regioninį vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių festivalį „Saule riduolėla“.
Choreografės pažintis su Europa prasidėjo kartu su Sąjūdžiu – 1989 metais. Tada akcinės bendrovės „Linas“ vyresniųjų liaudiškų šokių ansamblis „Linas“ išvyko į pirmąjį tarptautinį šokių festivalį Lenkijoje.
„Tada, prieš 26 metus, Lietuvos trispalvę paslėpę tarp tautinių kostiumų Panevėžio šokėjai nedrąsiai pravėrė Europos festivalių duris. Taip pirmą kartą mes startavome už Lietuvą“, – apie pirmąją kelionę į užsienį sako Z. Rimkuvienė.
Jau po metų jos vadovaujamas jaunimo tautinių šokių kolektyvas sėkmingai dalyvavo Estijos dainų šventėje. Ten visi drauge žygiavo ir laisvės siekio įaudrintomis Talino gatvėmis.
Nuo pirmojo tarptautinio pasirodymo Lenkijoje iki koncertų pasauliniame muzikos ir šokių festivalyje Japonijoje šią vasarą dalyvauta 95 tarptautiniuose šokių festivaliuose, gauta daug diplomų, nominacijų ir prizų.
Kraičių skrynia
Beveik visas Z. Rimkuvienės gyvenimas susietas ne tik su šokiais, bet ir su vaikais. „Be ansamblio aš esu niekas. Tai yra mano gyvenimo dalis“, – su didele meile sako šokio specialistė. „Grandinėlė“ – tai nesibaigianti jaunystė, tai didelis ir gražus vienminčių Panevėžio vaikų ir jaunuolių sambūris.
Šuoliais praskrieję 40 aktyvios veiklos metų poniai Zitai atnešė ne tik džiaugsmo akimirkų ir laimėjimų, bet ir nusivylimų, nesėkmių. Bet svarbiausia jai, kad, būdama užsispyrusi žemaitė, išsaugojo visus penkis šokių kolektyvus.
Ji užaugino daug šokėjų kartų, įskiepijo didelę meilę ne tik lietuviškam šokiui, bet ir Lietuvai. Subūrusi jaunus žmones, suartinusi tuos, kurie išsibarstė po pasaulį, choreografė nuolat ir nenuilstamai skatina puoselėti ir skleisti lietuvišką šokį.
Šokių ansamblių meno vadovė ir baletmeisterė, Lietuvos kultūros žymūnė Zita Rimkuvienė pelnytai gali didžiuotis Lietuvos liaudies kultūros centro nominacija „Aukso paukštė“, dviem Nusipelniusios panevėžietės nominacijomis bei pasaulio lietuvių folkloro „Oskaro“ nominacija už lietuviško šokio sklaidą Europoje.
Tautinių šokių vadovė linki niekam ir niekada nepamiršti, kad šokis – tai stebuklingas ratas, užgimęs šimtmečių gilumoje, įsukęs į save amžių kūrybiškumą, sugėręs viską, kas išliko iš seniausių laikų, ir viską, kas pažymėta šiuolaikinės kūrybos ženklu.
Danielė PATAPAITĖ
