Fotografijos meno mylėtojai sulaukė netradicinės ekspozicijos. Šiaulių universiteto dėstytoja Regina Šulskytė pristatė parodą „Mano laikas“. Nespalvotose nuotraukose autorė atskleidžia savo šeimos istoriją. Fotografijos galerijoje eksponuojami darbai byloja apie laiko slinktis, o subtilios detalės leidžia prisiliesti prie pačios kūrėjos gyvenimo.
R. Šulskytė degė noru į dienos šviesą ištraukti senas šeimos fotografijas, tačiau taip rizikavo būti nepopuliari. U. Mikaliūno nuotr.
Fotografijų cikle svarbu pajausti vaizduojamo laiko bėgsmą, praeities ir dabarties ribų neapčiuopiamumą. Menininkė nuotraukose fiksuoja save, savo artimiausius – motiną, tėvą ir kitus šeimos narius, tarp jų netikėtai įsiterpia žmonių iš praeities. R. Šulskytės darbai įdomūs savo vizualine kalba, yra nuoseklaus turinio ir atviri žiūrovo žvilgsniui.
„Mano laikas yra tas, kuriame esu čia ir dabar, kai galiu kvėpuoti, regėti, jausti, patirti, išgyventi, o paskui – viską užmiršti ir vėl prisiminti. Kartais mano laikas visiškai nesutampa su pasaulio laiku. Iš dalies dėl to ir jungiu keletą fotografijų, prisiminimų erdvę ir savo patirčių laiką. Ką toje kitoje erdvėje galime stebėti? Galbūt kambarius, kuriuose bent kartą miegojau, kiemą, kur žinau kiekvieną augalėlį, miško takelį, kuriuo bėgiojau vaikystėje, vaizdus pro kambario langą ar peizažą su bažnyčia tolumoje – tai mano tėvo gimtinė. Toje erdvėje nutinka keistų dalykų, nors, iš pažiūros, atrodo gana įtikinama. Nežinant, kad fotografijoje vaizduoju mamą mergaitę, o pati esu suaugusi, tada nieko keisto nenutinka. Siekiau, kad mano sukurti vaizdai savotiškai taptų slenkančio žvilgsnio apžiūros teritorija. Taip bandžiau sugriauti sustabdytos akimirkos sąstingį“, – paaiškino parodos autorė R. Šulskytė.
Kūrybos centras
Fotografijų ciklas „Mano laikas“ tarsi suskyla į dvi dalis, tačiau jos persipina, papildo viena kitą. Vienose fotografijose – menininkės mama, kitose – ji pati. Vaizdai trūkinėja, pro atsirandančius plyšius galima pamatyti kitus sluoksnius – žmones, daiktus, peizažo fragmentus.
„Fotografijų vaizdai iš tiesų trūkinėja, ypač nuotraukose, kuriose yra mano mama. Ji mano kūrybos centras. Apie mamą pasakoju iš dukters pozicijos, todėl kurdama ciklą norėjau kalbėti ir apie save. Nuotraukose, kuriose vaizduoju save pasakoju apie savo būsenas ir išgyvenimus, slypi tam tikri prisiminimai, kokios nors istorijos“, – sako fotomenininkė.
Anot menotyrininko Remigijaus Venckaus, R. Šulskytės darbuose įtrūkis yra tiek pat nevizualus, kiek ir vizualus. Jį sunku griežtai įvardyti. Tai ir yra nuojauta, būsena, kuri atitrūksta nuo kalbos ir panaikina žodžio galią tinkamai pasakoti apie patirtį ir praeitį. Tad įtrūkis lieka ir tuštuma, ir pauzė, ir neįvardyta vieta ar laikas, kur žiūrovas gali atsinešti savo naratyvą ir per jį sujungti abu labai skirtingus kadrus.
Eksponuojamus darbus fotomenininkė sukūrė naudodama senas savo šeimos nuotraukas.
Fotografijoje „Pirmoji komunija“ baltais drabužiais pasipuošusi mergaitė perkelta iš XX amžiaus pradžios nežinomo fotografo nuotraukos. Mažylė – R. Šulskytės mama. Šalia jos stovi jau suaugusi Regina. Kitoje nuotraukoje – autorės tėtis ir seneliai.
„Mano senelis buvo geras žmogus. Mažoje vaistinėje jis pardavinėjo vaistus, o tiems, kurie neturėdavo pinigų, duodavo dykai. Šioje fotografijoje visa mano šeima. Mama, tėtis, brolis ir aš, pasipuošusi žirniukais išdabinta suknele. Ir močiutės siuvinėtas kilimėlis, ir lova, kurioje miegodavau“, – žiūrėdama į fotografijas pasakoja menininkė.
Pasiekė širdis
Paroda „Mano laikas“ yra „Miegamojo“, „Mano drabužiai“, „Seserys“ ciklo tęsinys.
Fotografė, žvelgdama į įprastus objektus iš vidaus, nuosekliai plėtoja nekasdieninį kasdienybės pažinimo fenomeną.
Fotografijas tarsi gaubiantis neįprastas šydas tuo pat metu ir kviečia praskleisti uždangą, ir saugo jų gelmes nuo pašaliečio žvilgsnio. Susidaro įspūdis, kad keistoje belaikėje erdvėje kasdieniai objektai virsta iš praeities prisiminimų išnirusiomis antropomorfinėmis būtybėmis, pasakojančiomis gyvenimo ir mirties istorijas: pokalbis su laiku niekuomet nesibaigia.
„Mano cikluose būdinga savaip kalbėti apie laiką. Degu noru senas fotografijas ištraukti į dienos šviesą. Žinoma, tai labai asmeniška. Galbūt rizikuoju būti nepopuliari. Mano gyvenimas ar šeima gal nelabai įdomu kitiems, bet pastebėjau, kad žiūrovai randa sau įdomių momentų. Nesijaučiu taip, kad parodas būčiau surengusi tik sau pačiai. Vieni prabėga pro fotografijas, o kiti stabtelėja ir ilgai mąsto. Vadinasi, pasiekiau kieno nors širdį“, – sako fotografė.
Drąsi fotografė
Į parodos atidarymą Panevėžyje atvyko ir R. Šulskytės studentai, ir draugai, ir meno kritikai.
Fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas atkreipė dėmesį, kad R. Šulskytė yra viena iš įdomiausių Lietuvos fotomenininkių. Pasak jo, fotografė yra ir moteriška, ir labai drąsi. Mat ne kiekvienas menininkas išdrįsta viešai kalbėti ir vesti žiūrovą į asmenines nuorodas.
„Reginos darbai suformuoja mintį, kad vis dėlto svarbiausias yra žmogus ir laikas. Kas mes tame laike, kaip jį apmąstome, kaip matome save, aplinką, artimuosius, savo laikinumą. Kada ateina skaudus laikas, kai išeina artimiausi žmonės, keičiasi ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, kūrėjas. Jis kitaip pradeda suvokti pasaulį, o čia daug reikšmės turi atmintis. Žmogus be atminties niekas. Mano manymu, tai svarbiausia. Regina prikelia jau seniai mirusių žmonių atmintį, ją perfrazuoja, įterpia dabartinį vaizdą ir sutapatina su jaunystėje buvusiu laiku. Lygai nutiesia atminties liniją į ateitį ir taip kuria naują asmeninį albumą“, – kalbėjo A. Ostašenkovas.
R. Šulskytės fotografijų parodą „Mano laikas“ Panevėžio fotografijos galerijoje bus galima pamatyti iki spalio 18 dienos.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
