Laima ir Rimantas Rakauskai su devynmete dukrele Melika gyvena Ignalinos rajone, Cijonuose, ir yra vienintelio Lietuvoje „Paukščių kaimo“ šeimininkai.
Laima ir Rimantas Rakauskai svečiams papasakoja linksmų ir žaismingų istorijų iš paukščių gyvenimo.
Apie šią vietovę žino visi, kurie nors kiek domėjosi Rytų Aukštaitijoje ir Latvijos Latgalos regione įgyvendinamu projektu „Teminiai kaimai“.
Prieš porą metų paskelbus apie ketinamus steigti teminius „Pasakų kaimus“, į kvietimą atsiliepė keturiolika Latvijos ir vienuolika Lietuvos kaimų. Po kruopščios atrankos liko ir veiklą galėjo pradėti konkursą laimėję trys lietuviški ir net dešimt latviškų kaimų.
Tačiau „Paukščių kaimu“ Rakauskų sodyba galėjo būti vadinama dar gerokai iki to, kol šeima įsitraukė į projektą. Jau ir anksčiau po šių namų kiemą vaikštinėjo ir dėmesio nuolat sulaukdavo povai, putpelės, vištos ir kiti sparnuočiai.
R. Rakausko teigimu, jų dukra tuo metu lankė vaikų darželį Ignalinoje ir savo draugams nuolat pasakojo, kokie protingi, gražūs ir draugiškų jų auginami paukščiai.
„Kartą auklėtoja paprašė leidimo su visa vaikų grupe atvykti į svečius pažiūrėti išgirtųjų sparnuočių. Vaikams paukščiai labai patiko, o netrukus jau ir kitų grupių auklėtojos, mokyklų mokytojos pradėjo prašytis su vaikais į svečius“, – „Sekundei“ pasakojo anksčiau ilgus metus Ignalinos policijoje dirbęs vyras.
Keičiantis gyvenimo aplinkybėms, šeima Cijonų kaime, žmonos senelių sodyboje, iš pradžių manė įsikursianti trumpam, tik kol bus daromas remontas jų bute mieste. Tačiau gyvenimas tyliame nuošaliame kaime visiems taip patiko, kad buvo nutarta čia likti.
„Mūsų dukra jau šeštoji giminės karta, gyvenanti šioje sodyboje“, – sako šeimininkas.
Kiekvienas savitas ir įdomus
R. Rakauskas prisimena, kad pradėjus kurtis kaime ilgai suko galvą, kuo geriausia verstis. Ką nors auginti aplink tvyrančiose pelkėtose nederlingose žemėse negalėjo kilti net minties – nebūtų pavykę.
Tik po ilgų svarstymų, prisiminę kadaise Vokietijoje matytą ir visus sužavėjusį Paukščių parką, nutarė auginti paukščius. Pradėjo nuo putpelių, paskui atsirado vištų, o sodybai papuošti buvo įsigytas povas, fazanų.
Sužinojus apie projektą, kviečiantį kurti teminius kaimus, sumanymas šeimai kilo savaime – o kodėl erdvi sodyba negalėtų tapti tokiu kaimu? Vieta, kurioje augtų ir perėtų patys įvairiausi paukščiai ir kuri būtų atvira visiems, norintiems su jais susipažinti. Veiklai dirvonai platūs, paukščiai – kiekvienas savitas ir įdomus savo būdu, giesmėmis, spalvomis, kiaušiniais, nauda.
„Tad ir parengėme programą, pasisiūlėme dalyvauti projekte ir mums pavyko. Konkurse nugalėjome, buvome įtraukti į dalyvių ratą“, – pasakoja „Paukščių kaimo“ šeimininkas.
Paukščių šioje sodyboje pilna visur. Daugybė sodybą puošiančių akcentų savo rankomis sukūrusi L. Rakauskienė svečius pasitinka net paukščių figūromis išpieštais drabužiais vilkėdama.
Dar neįėjus į teritoriją, kurioje šiuo metu gyvena ir įvairiausiais balsais klega apie du tūkstančius sparnuočių, galima pamatyti daugybę ženklų, bylojančių, kad čia tikrai „Paukščių kaimas“.
Kiaušinių lukštų šviestuvai, įvairiausios figūrėlės, gausybė suvenyrų su paukščių figūromis, plunksnos, lizdai ir daugybė visokiausių atributų. Lentynos skirtos pažinčiai su kiaušiniais – nuo pačių mažiausių, putpelių, iki didžiausių, stručių.
Šeimininkas kviečia į paukščių iškamšomis, plunksnomis, skulptūrėlėmis išpuoštą pavėsinę, sodina prie stalo ir prieš pradėdamas pasakoti apie augintinius prisipažįsta: „Jeigu reikėtų pradėti iš pradžių, vargu ar ryžtumėmės. Dabar jau žinome, kad tokį kaimą sukurti, jį išlaikyti nėra taip paprasta, kaip atrodo patirties neturintiesiems. Tokie buvome ir mes. Priežiūra, lesalai, ligos, šalčiai, nuostoliai, daugybė įvairiausių kitų nė nenumanomų problemų. Tačiau dabar, įgiję ir patirties, ir žinių, trauktis neketiname – tuo labiau kad darbas, kurį dirbame, mums labai patinka.“
Laiškas žąsies plunksna
„Paukščių kaime“ dažnos mokinių ekskursijos. Smalsuoliams čia yra ką pamatyti – sodyboje laikoma ne tik sparnuočių, čia yra ir triušių, avelių, ožkų, net asiliukas, vardu Zoro.
Kaip tvirtina šeimininkas, jam bene labiausiai patinka fazanai – jų čia yra pačių įvairiausių. Džiaugiasi, kad pavyko įsigyti ausytųjų fazanų, yra auksinių, rėksnių, sidabrinių. O balandžių čia galima pamatyti apie 150 rūšių.
Atvykusiesiems ne tik jais, bet ir įvairiausių veislių vištomis, antimis, žąsimis, kalakutais, putpelėmis, povais, stručiais galima pasigrožėti. Be to, sodybos šeimininkai žino daug įdomių pasakojimų apie paukščius ir jų ypatybes.
Susėdę prie stalo, virš kurio puikuojasi iš kiaušinių lukštų sukurtas šviestuvas, svečiai gali rašyti laišką visus norus pildančiai laimės paukštei. Žinoma, žąsies plunksna.
L. Rakauskienė sako, kad stebuklingoji laimės paukštė į sodybą neužsuka, ji gyvena pelkėje – tad laiškus su norais reikia patiems nunešti. Ir svečiai siauru takeliu per pelkes neša savo laiškus laimės paukštei, gamta pasigroži, su apylinkėmis susipažįsta. O namo sugrįžę laukia svajonių išsipildymo.
„Paukščių kaime“ rengiamos įvairios viktorinos, nugalėtojų laukia prizai. Jų dalyviams tenka atsakyti į daugybę su paukščių gyvenimu susijusių klausimų. Pavyzdžiui, kokiu galu vištos deda kiaušinį? Dažnas susivokia iš karto: aišku, smailu.
Be to, Cijonuose yra susuktas didžiausias pasaulyje lizdas ir jame gali pasėdėti kiekvienas svečias. „Paukščių kaime“ ir vaišės, žinoma, savitos – ypatinga kiaušinienė, keptos putpelės ir panašiai.
Pasakų kaimuose
Pasigrožėjus paukščiais, galima Aukštaitijoje paieškoti ir kitų pasakų kaimų. Pasukti, pavyzdžiui, į Zarasų rajoną Vajasiškio link, kur įsikūręs „Senolių kaimas“.
Čia atvykus galima nusikelti į 19-ąjį amžių ir žibalinės lempos šviesoje pasimokyti amatų bei paprastų buitinių darbų senoviškais rakandais – verpti, vyti virves, mušti sviestą. Malonu paklausyti šio kaimo moterų sekamų pasakų, kartu padainuoti liaudies dainų ir smagiai pašokti tikroje vakaronėje.
Dar yra vadinamasis Lieptų kaimas, jis įsikurtas Antalieptėje, Zarasų rajone. Kaimas garsus tuo, kad jame yra net dešimt lieptų.
Žengiant Gražutės regioniniame parke įrengtu Šavašos pažintiniu taku, galima pamatyti pagonių šventyklos liekaną – Lūžų akmenį.
Pažintiniame take yra mitologinis miškas su deivėmis, žyniais. Antalieptės gyventojai parengė teatralizuotą edukacinę programą, skirtą įvairaus amžiaus grupėms.
Daug pasakų kaimų yra Latvijoje, Latgalos regione. Juose daugiausia plėtojami įvairūs senieji amatai, su jais supažindinami tų kaimų lankytojai. Vienur svečiai mokomi pinti krepšius, vainikus, kitur – lipdyti molio dirbinius, dar kitur kviečiama paragauti naminio vyno, sūrio, pasiklausyti dainininkų, pasigrožėti šokėjų pasirodymu.
Latviškų kaimų pavadinimai labai įdomūs, pavyzdžiui, yra Gražiosios Izabelės kaimas, Mažas žalias prekybos centras, Didžiųjų kvailių kaimas.
Norintiesiems aplankyti visus tuos Lietuvoje ar Latvijoje esančius pasakų kaimus su jų šeimininkais reikėtų susitarti iš anksto. Tuomet svečiai bus deramai sutikti ir pamatys visą parengtą programą.
Sustiprėję, žinantys, kuo yra įdomūs kitiems, vis dar augantys vadinamieji kaimai sudaro bendrą „Pasakų kaimų“ maršrutą.
Tiesa, yra dar vienas įdomus, savarankiškai įsikūręs, tik vėliau prie projekto prisijungęs „Rupių miltų kaimas“, esantis sename Šlyninkos vandens malūne.
Malūnas veikiantis ir malantis, kaip sako šeimininkai, keiksmažodinius miltus – juk yra toks lietuviškas keiksmažodis „rupūs miltai“. Šiame kaime galima dalyvauti edukacinėje duonos kepimo programoje.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
U. Mikaliūno nuotr.
