Kone visą gyvenimą kariškio uniformą vilkėjęs Valentinas Yla šiandien džiaugiasi, kad rytais nebereikia lyginti kelnių ir blizginti batų. Per kančias iš karininko į dailininko profesiją perėjęs vyras dabar aliejiniais dažais blizgina drobę. Ir ne bet kaip. Jo darbus perka meno kolekcininkai iš įvairių šalių, dailės ir kraštotyros muziejai, prieš trejus metus dailininkui suteiktas meno kūrėjo statusas.
Mėgstamiausias V.Ylos žanras – peizažas. Išmaišęs nemažai pasaulio šalių V. Yla sako, kad Lietuva jam gražiausia iš visų.
Iš Aukštaitijos kilusio vilniečio gyvenimas kupinas pačių netikėčiausių posūkių. Save laisvu menininku vadinantis V. Yla su kariškio uniforma jau atsisveikino ir atsidavė kūrybos paieškoms.
V. Yla gimė Anykščių rajone, Džiugų kaime, mažai žmogaus paliestos gamtos apsuptyje. 1969 metais su tėvais atvažiavo gyventi į Panevėžį. Valentinas laimėjo piešinių ant asfalto konkursą, todėl gabų piešimui pradinuką tėvai nuvedė į Dailės mokyklą.
Ketverius metus jaunųjų dailininkų grupei dėstė šviesūs pedagogai Kazimieras Naruševičius, Emilija Taločkienė, klasės auklėtojas buvo Juozas Lebednykas. „Po tiek metų būtų įdomu pamatyti J. Lebednyką. Jis nelabai mane mylėjo, nes aš nelabai mėgau keramiką, bet mano tapybos diplominį darbą jis nuoširdžiai pagyrė“, – šypsodamasis pasakojo V. Yla.
Visi buvo įsitikinę, kad talentingas, turintis meninių gabumų vaikinas baigęs vidurinę stos į Dailės institutą. Tačiau sportiško, energingo jaunuolio dailininko gyvenimas neviliojo. Vaikinas turėjo per daug vidinės drausmės, kad taptų dailės mokslų studentu. Po trylikos gyvenimo Panevėžyje metų, kaip sako pats Valentinas, velnias arba avantiūrizmas nunešė į Kaliningradą, karo aviacijos technikos mokyklą.
„Nežinau, kaip paaiškinti, bet labai norėjau uniformos, gal per daug filmų buvau prisižiūrėjęs, ypač patiko „Septyniolika pavasario akimirkų“. Visada mėgau tvarką, drausmę, griežtą režimą. Man buvo svarbu netgi laiku keltis ir eiti miegoti. Be dailės pamokų, lankiau sporto treniruotes. Tačiau kai įstojau į aviacijos mokyklą, romantika staigiai ataušo, kelio atgal nebuvo, negalėjau prisipažinti, kad tai, ką pamačiau, neatitiko susikurtų iliuzijų“, – Sekundei“ tvirtino atsargos majoras.
Teko meluoti
1985 metais V. Yla baigė mokslus Kaliningrade ir gavo paskyrimą į Rygą, kur buvo pasiųstas į persikvalifikavimo kursus Rygos karo akademijoje, vėliau į Kaune naujai formuojamą sraigtasparnių pulką.
Svaiginantį Alpių grožį V.Yla svajoja perkelti ant drobės, tačiau nesugalvoja kaip ten nusivežti didžiulę dažų dėžę.
1989 metais, prasidėjus Sąjūdžiui, Valentinas susidūrė su krūva problemų. Būdamas skraidančių objektų atpažinimo grupės viršininku buvo verčiamas stoti į partiją. Kai kategoriškai atsisakė, liko apkaltintas Sąjūdžio idėjų platinimu tarp savo pavaldinių.
„Ne kartą bandžiau išeiti, tačiau tuomet buvo tokia tvarka – praktiškai neįmanoma palikti kariuomenės, nes tai buvo traktuojama kaip priesaikos sulaužymas. Dirbau su slapta atpažinimo sistema, niekas nenorėjo tiesiog per anksti manęs paleisti“, – kalbėjo dailininkas.
Nuo tarnybos vyras nebuvo atleistas, buvo perkeltas į kitas pajėgas – pradėjo tarnauti Pajuostyje.
Čia praktiškai Valentinas jau nebetarnavo. Iš pradžių norėjo išeiti geruoju, rašė tarnybinius pranešimus, dėl švento reikalo teko apgaudinėti net ir valdžią. Vyras apsimelavo, kad Kanadoje turi giminių, skubiai reikia vykti pas ten gyvenančią močiutę.
„O ką reikėjo daryti, jeigu į mane niekas nekreipė dėmesio. Visi raportai keliaudavo į šiukšlių dėžę. O po švento melo atvažiavo politinio skyriaus viršininkas, pulko vadas, saugumo karininkas ir pradėjo mane tardyti. Pulko vadas man net butą siūlė, kad pasilikčiau tarnyboje. 1991 metais pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje Panevėžio batalione“, – prisimena pašnekovas.
Pulko personalo skyriaus viršininkas, supratęs Valentino padėtį, norėjo padaryti kaip geriau, tai yra vyrą atleisti pagal etatų mažinimą, bet iš Maskvos buvo grąžinti dokumentai, kuriuose buvo nurodyta V. Ylą atleisti už karininko vardo pažeminimą. „Tuo metu karininkui pasitraukti iš tarnybos buvo du keliai: arba bloga sveikata, arba nusigerti iki tiek, kad griūnat ne galva pasisuktų į dalinio pusę, o kojos. Žinoma, tokių priemonių nesiėmiau, tiesiog specialiai nebeėjau į tarnybą. Užuot tai daręs važiuodavau į mišką tapyti. Gavau vadinamąjį punktą „Ž“, saugumo karininkas palinkėjo dairytis einant per gatvę ir išėjau“, – atsikvėpdamas pasakojo dailininkas.
Dvi medalio pusės
Tarnybos metu pomėgis piešti ir tapyti neišnyko. Sovietinėje kariuomenėje V. Yla piešė įvairiausius agitacinius plakatus. Mat tuomet nebuvo nei spausdintuvų, nei kompiuterių. Kartą dailininkui teko ant Karlo Markso portreto nutapyti Vladimirą Leniną.
Karininko gyvenime būta ir vilties akimirkų. Pulke tarnaujant jaunu leitenantu, įžvalgus politinio skyriaus viršininkas pastebėjo V. Ylos gabumus bei troškimą save išreikšti mene. Viršininkas leitenantui žadėjo padėti įstoti į neakivaizdines studijas Iljos Glazunovo dailės mokykloje Maskvoje.
„Toks pažadas buvo drąsus. Tuometėje kariuomenėje toks dalykas praktiškai buvo iš fantastikos srities. Viltimi gyvenau iki paskutinės minutės, tačiau atsitiko taip, kad viršininką netikėtai išsiuntė į Afganistaną. Deja, svajonės realybe nevirto. Mūsų ryšiai nutrūko, o mano šansas prapuolė“, – sako V. Yla.
Anot dailininko, tarnaujant kariuomenėje įstoti į Dailės institutą neįmanoma. Mat pagal tuometes nuostatas buvo galima studijuoti tik civilinėse mokymosi įstaigose ir tai tik tuomet, jeigu tai gimininga jau pasirinktai profesijai. Pavyzdžiui, tai galėdavo būti radiotechnikos specialybė, kuri visai netraukė ir nežavėjo V. Ylos.
„Lietuvos kariuomenėje pasirinkau tautodailininko kelią, manau, nieko nepraradau. Dabar esu toks, koks esu. Akademijos ar mokymosi įstaigos duoda tam tikrą savo indėlį, nežinau, ar man jis būtų patikęs. Daug studijavau savarankiškai, skaičiau dailės literatūrą, išbandžiau įvairias technikas. Sugadinau daug drobių ir dažų. Juk toli gražu ne visada viskas pavykdavo. Apskritai piešimas ir tapyba yra stebėjimo menas. Paimkim debesis. Atrodo, nieko nėra paprasčiau, paėmei baltų ar mėlynų dažų, priraitei ir viskas. Iš tikrųjų taip nėra, debesys turi aiškią struktūrą, išdėstymą, ypač debesys prie jūros“, – sako menininkas.
Sugrįžo į mylimą muziejų
Jau kurį laiką dailininkas gyvena pasinėręs tik į kūrybą. Jis dalyvauja įvairiuose dailės pleneruose, rengia personalines parodas. Neseniai savo darbus pristatė ir Panevėžio bendruomenei. Kraštotyros muziejuje veikia paroda „Tiesiog tapyba“. Tai trečioji dailininko paroda šioje įstaigoje.
1994 metais muziejaus personalas ieškojo dailininko, kuris galėtų nutapyti dvi panoramas gamtos ekspozicijai.
„Tada dirbau Civilinės saugos departamente, visai šalia muziejus. Atėjau su uniforma ir pasakiau, kad esu dailininkas. Į mane žiūrėjo kaip į aferistą. Jų akyse nemačiau jokio pasitikėjimo. Pasakiau, kad nuvažiuosiu į Žaliąją girią, padarysiu eskizų ir per kelias dienas pristatysiu. Taip ir padariau, muziejaus darbuotojams dingo visos abejonės. Nuo tada susigyvenau su kolektyvu. Muziejus tapo man labai mielas“, – tvirtino V. Yla.
1998 metais tapytojas Lietuvos kariuomenės aštuoniasdešimtmečio proga muziejuje surengė pirmąją personalinę parodą. 2010 metais menininkas dar kartą pravėrė įstaigos duris. O dabar V. Yla panevėžiečių akis džiugina natiurmortais, figūrinėmis kompozicijomis bei peizažais.
Alpės – svajonių paveikslas
Parodoje „Tiesiog tapyba“ menininkas pristato ne tik ant drobės aliejiniais dažais nutapytus paveikslus, bet ir ant švitrinio popieriaus pastele išmargintus peizažus. Visi darbai lyg ant popieriaus atspausdintos fotografijos.
„Specialiai to nedarau. Vaikystėje užsifiksuoja idealas ir siekiamybė, paskui to sunku atsikratyti. Turbūt Dailės akademija būtų nukračiusi šias iliuzijas. Dar ir dabar likę vaizdai iš vadovėlių, saldainių popieriukų, vokų ar pašto ženkliukų. Visi jie man darė įspūdį. Žingsnis po žingsnio ėjau ta linkme. Tačiau iki fotorealizmo man dar toli gražu ir greičiausiai į tą sritį aš net ir neisiu, nors gal norėčiau tapyti taip, kad būtų neįmanoma atskirti, ar tai nuotrauka, ar paveikslas. Blaškausi ir tarp impresionizmo, nes jis turi savotiško žavesio. Neturiu tikslo padaryti fotografijų. Bet žmonės mato įvairiai, vienam tai nuotrauka, kitam – toli gražu iki jos. Jeigu paimtume pirmuosius prancūzų impresionistų darbus ir perkeltume į šiandieną, visi rėktų, kad tai gryno kraujo realizmas. Čia viskas priklauso ir nuo tingėjimo laipsnio.
Šiais laikais žmonės nesupranta, kad nutapyti realistinį paveikslą kruvinas darbas. Dažnai manęs klausia, kam tu taip vargsti, nueik, nufotografuok ir turėsi. Bet aš sakau, jog melomanas gali nusipirkti kompaktinį diską, bet jis vis tiek ieškos vinilinių plokštelių“, – apie kūrybą sako dailininkas.
Mėgstamiausias dailininko žanras – peizažas. Išmaišęs nemažai pasaulio šalių V. Yla sako, kad Lietuva jam gražiausia iš visų. Lietuviai neturėtų tapyti niūriomis spalvomis, sakyti, kad pas mus nėra gražių spalvų. Iš tikro esame žalias, ekspresyvus kraštas.
Dailininkas svajoja nutapyti Alpes. Jis ne kartą galvojo, kaip ten nusivežti dažų dėžę.
„Nors velniškai bijau aukščio, bet visiškai nebijau skraidyti. Alpėse buvau du kartus. Su kolega latviu užropojom į kalną, kerintis vaizdas. Pasakiški vaizdai patys prašosi drobės ir dažų. Dabar suprantu, kodėl alpinistus vadina nesveikais. Savo kailiu išbandžiau: jeigu vieną kartą įkopei, norisi dar ir dar. Neįmanoma sustoti“, – tvirtina V. Yla.
Natiurmortai be filosofijos
Dailininkas dažnai grįžta ir prie natiurmortų. Jie mieli tuo, kad galima juos studijuoti. Gali daiktą pačiupinėti, gali perkąsti vynuogę, obuolį ar ananasą, tai nėra aklas kopijavimas, nes natiurmortas menininkui leidžia atskleisti medžiagiškumą. Išbaigtame paveiksle žuvis turi būti slidi, moliūgas pavirsti kamuoliu su tam tikru šiurkštumu, medinė lentelė turi atrodyti taip, lyg per ją braukdamas ranka gali įsivaryti rakštį.
Anot tapytojo, natiurmorte nereikia ieškoti jokios prasmės ar filosofijos. Svarbiausia išgauti kompoziciją, spalvą ir medžiagiškumą.
Kone visą gyvenimą kariškio uniformą vilkėjęs V.Yla šiandien džiaugiasi, kad rytais nebereikia lyginti kelnių ir blizginti batų.
V. Yla tapo ir žmonių portretus, tačiau, anot jo, ten prasideda kančių keliai.
„Savo noru niekada to nedarau, jie atima daug sveikatos ir nervų. Kartais juos tapant apima isteriškas juokas. Tai begalinė įtampa. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia įlįsti į žmogaus sielą. Ypač sunku piešti vaikus, nors vienas per ryškus bruožas – ir vaikas gali atrodyti visiškai kitaip. Todėl, kol manęs nepriverčia, portretų savo valia nesiimu“, – teigia dailininkas.
Laisvas menininkas
Pelnęs meno kūrėjo statusą, surengęs ne vieną dešimtį personalinių parodų dailininkas sako, kad apdovanojimai ir įvertinimai jam rūpi mažiausiai.
„Kritikai nelabai mane myli. Viena analitikė yra pasakiusi, kad tokia tapyba kaip mano buvo praktikuojama dar Stalino laikais. Į tokias nuomones aš niekaip nereaguoju. Kai bandoma supinti meną su politiniu laikotarpiu, man iš karto atsistoja viskas piestu. Aš persisotinęs politinių įvykių, partinių veiklų metodų, iš arti žinau ir praėjusią, ir dabartinę politiką, todėl visada nuo jos atsiriboju“, – pabrėžė menininkas.
V. Yla yra Vilniaus menininkų klubo „Plekšnės“ narys. Savo kolegas vadina tikruoju Lietuvos dailės elitu ir žvaigždėmis. O save palygintų su fejerverku.
Į save kritiškai žvelgiantis menininkas sako niekada nesistengiantis niekam įtikti. Tikriausiai todėl parodose eksponuojami darbai žiūrovų neapkrauna nereikalingomis mintimis. Paveiksluose tapytojas vaizduoja tuos objektus, pro kuriuos kasdien prabėgame, tačiau nepastebim. Tai gali būti tiltas, medis, ką tik prasiskleidusi gėlė.
„Mes ir taip nuo galvojimo esam pavargę. Manau, viena iš didžiausių žmogaus problemų yra ta, kad Dievas davė jam per daug proto. O jeigu jau tiek daug davė, tai gal būtų geriau skaitmeniniu pavidalu. Visi žinome, kad du kart du yra keturi, ir kitaip nebus. Mačiau, įrodinėjančiųjų, jog ši sandauga lygi penkiems. Iš dalies įrodė, bet tai jau ieškojimai, tai, ko nepaveži. Žiūrovams siunčiu aiškią ir paprastų žinutę, nereikia jokių iliuzijų ar filosofijų. Aš nesakau, kad blogai, jei menininkas kuria abstrakciją, bet reikalas toks, kad abstrakcijomis dažniausiai pridengiamas neprofesionalumas. O man tai labai nepatinka“, – sako tapytojas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
