Viktorinos klausimas: „Kokio Lietuvos miesto pavadinime minimi dviejų žmonių vardai?“, ko gero, priverstų gerokai pasukti galvą. Tik prisiminus šalies šiaurės rytuose esantį kurortinį miestą, atsakymas susidėliotų savaime: juk Ignalina – Ignas ir Lina.
Ant Paplovio ežero kranto stovi Igną ir Liną vaizduojanti ąžuolinė skulptūra.
Tokią nuomonę patvirtins ir žinoma kiekvienam Ignalinos krašto gyventojui legenda. Ji byloja, kad ten, kur dabar tyvuliuoja prie miesto besiglaudžiantis Ilgio ežeras, senovėje stovėjo kunigaikščio Budrio pilis.
Kunigaikštis turėjo devynis sūnus ir gražuolę dukterį Liną. Kai kraštą užpuolė kryžiuočiai, Budrys su sūnumis išėjo į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove.
Nutiko taip, kad valdovė pamilo vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Jis taip pat atsakė karštu jausmu. Žmonės smerkė Liną už meilę priešui ir vestuvių dieną porą prakeikė. Prakeiksmus išgirdęs Perkūnas supyko, trenkė žaibais ir nugramzdino pilį į čia pat atsiradusio ežero dugną. Sakoma, kad pučiant vėjui ir dabar ežere girdėti mergaitės rauda – Igno ir Linos meilės istorija liko amžinai gyva. Įsimylėjėlius gražiu žodžiu minintys žmonės, toje vietoje pradėjus kurtis miesteliui, jį pavadino Ignalina – Ignui ir Linai atminti.
Buvo taip ar nebuvo, nebesvarbu, užtat miestas taip gražiai pavadintas ir gyvuoja iki šiol. O Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta skaidrus kaip ašara vanduo – tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.
Miesto centre, ant Paplovinio ežero kranto, jau daugiau kaip dvidešimt metų stūkso penkių metrų aukščio ąžuolinė skulptūra, vaizduojanti Igną ir Liną bei jų meilę perkertantį žaibą. Kitoje skulptūrų pusėje išpjaustytas trumpas Ignalinos legendos tekstas. Skulptūrą sukūrė tautodailininkai Napoleonas ir Gintaras Černiai.
Europos Sąjungos siena
Legendą apie Igną ir Liną papasakojęs Ignalinos turizmo informacijos centro direktorius Edmundas Kilkus sako, kad miesto pavadinimas bet kokiu atveju kilęs nuo vyriško vardo. Miestui vardą suteikęs Ignas galėjo būti Ignalinos palivarko ir Vidiškių dvaro savininkas Ignas Kaminskis.
Manoma, kad iš pradžių miestelis vadintas Igneline ar tarmiškai – Ignaline, tačiau dėl lenkų ar rusų kalbų įtakos pavirto Ignalina. Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje yra dar apie dešimt gyvenviečių, vadinamų Ignalina.
E. Kilkus atkreipia dėmesį, kad Ignalina – labiausiai į rytus nutolęs Lietuvos miestas. „Pirmieji saulę pasitinkame“, – šypsosi direktorius.
Ignalinos rajono turizmo informacijos centro direktorius Edmundas Kilkus pasakoja, kad miestas pradėjo augti nutiesus geležinkelį.
Ignalinos apylinkėse pasibaigia ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga. Nuo Ignalinos rajone esančio Didžiasalio iki Baltarusijos vos du kilometrai.
Nuostabiais gamtos vaizdais garsėjanti Ignalina ne veltui vadinama ežerų kraštu. Poilsiautojai iš visos Lietuvos, o ir kitų šalių, vasaromis čia plūste plūsta – yra apie šešiasdešimt kaimo turistų sodybų, daugybė poilsiaviečių, įvairių vietų apsistoti.
„Rajone yra du šimtai devyni ežerai“, – paaiškina E. Kilkus. Pats rajono centras Ignalina taip pat nenuskriaustas – miestą supa net dvylika ežerų. Čia telkšo Šiekštys, dar yra Gavaitis, Gavys, Paplovinis, Palaukinis, Ilgys, Baltys, Agarinis, Gulbinis, Mekšrinis ir kt.
Po Pirmojo pasaulinio karo Ignalina, kaip ir visas Vilniaus kraštas, buvo lenkų okupuotoje teritorijoje.
Yra žinoma, kad vietiniai gyventojai nepasidavė lenkinimui. Jie saugojo lietuvišką dvasią – krašte veikė Šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijos, buvo įkurtos daraktorių mokyklos, dirbo knygnešiai.
Gimusi su geležinkeliu
Nors Ignalina gana jaunas Lietuvos miestas, šiose apylinkėse, be abejo, gyventa ir senovėje. Tai liudija rasti to laikmečio pilkapynai ir senkapiai. Nalšia, kurios teritorijoje įsikūrusi Ignalina, rašytiniuose šaltiniuose minėta maždaug 1229–1298 metais.
E. Kilkus sako, kad kunigaikščio Budrio buvimą galėtų patvirtinti seniausios krašto gyvenvietės Budrių pavadinimas, be to, tose vietovėse buvo rasta akmeninių kirvukų.
Vis dėlto Ignalinos miesto „tėvas“ yra geležinkelis. Miesto istorija prasideda maždaug nuo 1857–1862 metų, kai čia buvo tiesiama Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio trasa. Geležiniam keliui tiesti reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko. Visas dabartinis miesto centras išsidėstęs buvusio Ignalinos palivarko teritorijoje.
Nutiesus geležinkelį ir pastačius toje vietoje medinę geležinkelio stotį,
vietovės padėtis pasikeitė. Čia pradėjo važiuoti naujakuriai, imta statyti pirmuosius namus. Daug atvykėlių buvo iš Palūšės.
Turizmo informacijos centro direktorius sako, kad daugelio gerai žinoma nuo miesto apie keturis kilometrus nutolusi kurortinė vietovė Palūšė kadaise buvo daug didesnė gyvenvietė nei Ignalina. Palūšė buvo klestinti, gausiai apgyvendinta, nes per ją ėjo senasis prekybos kelias. Dauguma jos gyventojų buvo žydai.
Atsiradus geležinkeliui Sankt Peterburgas–Varšuva, Ignalina labai greitai nukonkuravo kitus miestelius, nes visa veikla persikėlė į naująjį miestą. Todėl daug žydų šeimų Palūšę iškeitė į Ignaliną – ten pradėjo prekiauti, perkėlė savo namus, sinagogą.
Iki to laiko, kol buvo nutiesta geležinkelio šaka ir įkurta Ignalina, Palūšė buvo žydų bendruomenės centras. Jie čia turėjo savo maldos namus, karčemas, vertėsi miškininkyste, žvejyba. Beje, žvejyba to krašto gyventojams visais laikais buvo labai svarbus ir pelningas užsiėmimas.
Turimais duomenimis, prie geležinkelio įkūrus miestelį, jame gyveno 85 žmonės, iš jų 9 žydų tautybės. Iš pradžių buvo pastatyta policijos būstinė, vėliau – smuklė ir parduotuvė.
Perkėlus prekybos verslą iš Palūšės, 1895 metais Ignalinoje jau gyveno apie 300 žmonių, daugiausia žydų.
Garsioji turgaus aikštė
Pirmą kartą atvažiavusieji į Ignaliną, be abejo, atkreipia dėmesį, kad centrinė miesto aikštė neįprastai didelė. O tokios plačios erdvės, pasirodo, ne dėl gražumo – aikštė prie geležinkelio buvo skirta turgui, kadaise jis garsėjo savo užmojais. Iš visų kraštų į turgų suvažiuodavo gausybė žmonių.
Ignalinos turguje prekiauta nuo pat miesto įkūrimo pradžios, o padaugėjus prekybininkų ir parduotuvių gyvenimas čia suklestėjo, gyvenvietė tapo miesteliu. E. Kilkus pasakoja, kad ir dabar centrinėje miesto aikštėje vyksta garsios mugės, tik retai – pavasarį ir rudenį.
Dar sovietmečiu į Ignaliną suvažiuodavo daug poilsiautojų iš Sank Peterburgo, tuomečio Leningrado, vaizdingose apylinkėse apsistodavo šimtai žmonių, vasarą daugiau jaunimo, o rudenį – vyresnio amžiaus poilsiautojų.
Traukinys iš Sankt Peterburgo į Ignaliną nustojo kursuoti visai neseniai. Tačiau be susisiekimo geležinkeliu Ignalina neliko – kelis kartus per dieną iš čia išvažiuoja ir grįžta traukiniai Vilnius–Ignalina, važiuoja Vilnius– Turmantas. Susisiekimas geležinkeliu populiarus, traukiniais keliauja daug žmonių – kai kas net į darbą sostinėje.
Pailsėti ir sustiprėti
Nuo 1959 metų Palūšės gyvenvietėje buvo įkurta Ignalinos turistinė bazė – tarsi Aukštaitijos nacionalinio parko užuomazga. Ir dabar šis parkas yra vienas iš didžiausių traukos centrų.
Palyginti su ankstesnių metų klestėjimu, dabar Ignalina – ramus ir tylus miestas, turintis urbanistikos paminklo statusą. Tačiau jos gyvenimą
pagyvina ne tik poilsiautojai.
Miestas sulaukia daug turistų, dažnai atkeliauja iš Izraelio, kitų šalių savo šaknų ieškantys žydų tautybės žmonės, Lietuvos gamta pasigrožėti, pamatyti, kur yra ta garsioji Ignalinos atominė elektrinė, atvyksta turistų iš įvairiausių pasaulio kampelių..
Ignalina nuo seno garsėja žiemos sporto varžybomis ir pramogomis. Tad čia yra Lietuvos žiemos sporto centras, jis įkurtas Ignalinos miesto pakraštyje, prie ežero. Nors centro specializacija – žiemos aktyvus poilsis ir turizmas, tačiau jis kviečia pailsėti ežero ir miškų tyloje ištisus metus.
Yra įrengtos kalnų slidinėjimo trasos su keltuvais, su sniego gaminimo sistemomis.
Kiekvienas svečias atkreipia dėmesį į mišku apaugusią didelę kalvą, ant kurios pastatytas televizijos retransliacijos bokštas, gaisrininkų bokštelis, o Šiekščio pakrantėje – apžvalgos bokštas.
Miestą apžiūrėti pakvietęs E. Kilkus parodo vienintelį iš tolimos praeities nūdieną pasiekusį statinį – prie geležinkelio esantį vandens bokštą.
Būtina pamatyti ir Ignalinos Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią – vieną jauniausių bažnyčių Lietuvoje. Modernizmo stiliaus pastatas baigtas statyti 1999 metais.
Beje, besidomintiesiems Ignalinos atominė elektrine vietiniai primena, kad jos šiame mieste nėra ir niekada nebuvo. Atominė elektrinė gerokai toliau – Visagine. Kai jėgainė buvo statoma, Visaginas, tuomet vadintas Sniečkumi, dar tik kūrėsi, todėl elektrinei buvo duotas artimiausio miesto vardas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
U. Mikaliūno nuotr.
