Po Aukštaitiją keliaujančiųjų akims veriasi ne tik įspūdingi gamtos vaizdai, bet ir brangiausiais meno kūriniais išpuoštos, turtingais istoriniais įvykiais garsios bažnyčios, kuklios kaimo koplytėlės, poetų apdainuotos, nuostabiausiuose gamtos kampeliuose įsikūrusios šventovės.
Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčios altorius ir sakykla drožinėta nežinomų meistrų. U. Mikaliūno nuotr.
Iš visų aplankytų vietovių, be abejo, išsiskiria Stelmužės kaimas Zarasų rajone su ten esančia Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia. Ją, kaip vieną gražiausių Aukštaitijos perlų, aplankyti tiesiog būtina. Kelias iš Panevėžio neartimas, užtat įspūdis, patirtas Stelmužėje apsilankius, ilgam išliks malonus ir šviesus.
Stelmužės bažnyčia ne tokia kaip kitos – jos unikalumas atsiskleidžia vos į kalvą, ant kurios ji stūkso, pakilus. Kelias į šventovę veda pro seniausią ir garsiausią Lietuvos ąžuolą. Su juo iš tolo matomas nedidelis medinis rudai dažytas bažnyčios pastatas su varpine sudaro darnią kompoziciją ir savo buvimu liudija garbingą praeities laiką.
Dvylika aukštų kolonų pasitinkanti Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia, vos jos duris pravėrus, pribloškia savo unikalia, vargu ar kur nors kitur dar regėta puošyba ir jaukia kompaktiška erdve.
Bažnyčia, taip pat šalia jos stovinti 18 amžiuje statyta varpinė – ne tik jaukūs Dievo garbei statyti namai, bet ir Lietuvos architektūros paminklas.
Paslaptingi meistrai
Įžengusiųjų į bažnyčią žvilgsnius tiesiog prikausto medžio drožiniais išpuošta sakykla ir ne mažiau įspūdingas altorius su Nukryžiuotuoju.
Ornamentai, skulptūros, raižiniai, bareljefai, puošiantys sakyklą bei altorių, sukurti prieš šimtus metų, čia visą laiką ir stovėjo, – bažnyčia nebuvo sugriuvusi, jos neniokojo gaisrai.
Žinoma, ir bažnyčią, ir jos puošmenas atnaujinti teko ne kartą – laikas, žmonių veikla negailestingai žaloja viską, šito neišvengia net ir šventos vietos.
Paskutiniai atnaujinimo darbai atlikti ne taip ir seniai – po jų iškilmingas bažnyčios atidarymas įvyko 2012 metų liepos 1 dieną.
Bažnyčioje veikia Zarasų kraštotyros muziejaus padalinys – Stelmužės bažnytinio meno muziejus. Jis buvo atidarytas 1997 metais.
Turistus pasitinka ir apie eksponatus pasakoja Zarasų kraštotyros muziejaus Stelmužės padalinio darbuotoja Vaida Vainikevičiūtė.
Lankytojus sutinkanti muziejaus Stelmužės padalinio darbuotoja Vaida Vainikevičiūtė teigia, kad nei baroko stiliaus sakyklos, nei altoriaus puošmenas sukūrusių meistrų vardai nežinomi. Manoma, jog tai gali būti meistrų iš Latvijos kūryba, skulptūros išdrožtos 1713 metais, galbūt medžio drožybos meistrų iš Ventspilio.
Tokio tipo sakyklos plito 17-ojo amžiaus pabaigoje Rytų Prūsijoje, – teritorijoje nuo Nemuno iki Vyslos žiočių su sostine Karaliaučiumi, o analogiška medžio drožyba randama Latvijos, Lenkijos evangelikų liuteronų bažnyčiose. Muziejaus darbuotoja sako, jog labai panaši sakykla yra Subatės (Latvija) liuteronų bažnyčioje.
Visos figūros, augalų, gėlių motyvai, reljefai, ornamentai, taip pat dvylikos apaštalų skulptūros iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi būtų nulipdytos, o iš tikrųjų yra išdrožtos iš medžio. Sakyklos viršus ir apačia taip pat papuošta medinėmis drožinių juostomis, o virš sakyklos iškeltas stogelis išgražintas dekoratyviniais lapais ir angelų figūromis.
Zarasų kraštotyros muziejaus padalinyje yra ir daugiau bažnytinio meno vertybių: paveikslų, altorėlių, kryžių.
Šiems lobiams prižiūrėti, saugoti, visuomenei pristatyti ir įkurtas muziejus. Liaudies skulptūros muziejus čia veikė nuo 1963 metų, tik vėliau jis tapo bažnytinio meno muziejumi.
Pamaldos bažnyčioje vyksta kartą per mėnesį, per didžiąsias metų šventes, čia tuokiamos poros.
Tiktai kirviu
Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia pastatyta 1650 metais
kaip Ilūkstės parapijos filija ir priklausė kalvinams.
Nors, kaip teigia muziejaus darbuotoja, ji galėjo būti pastatyta ir kiek anksčiau, net 1613 metais, kaip dvaro koplyčia. Išlikusios senųjų bažnyčios varpų nuotraukos, ant kurių išgraviruota būtent ši data.
V. Vainikevičiūtė atkreipia dėmesį, kad Stelmužės bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje.
Žinoma, kad 1713 metais Stelmužės dvaro savininko vokiečių dvarininko Folkerzambo lėšomis bažnyčia buvo rekonstruota, perstatyta. Nuo tada ir išlikęs, tegul ir ne visai toks, koks buvo pirmasis, pastatas yra vertingas architektūros paminklas.
Muziejaus darbuotoja pasakoja, kad bažnyčią statę latvių meistrai surentė ją tik kirviu ir kaltu – nenaudota nei vinių, nei pjūklų. Kaltinių vinių yra tik bažnyčios duryse.
Naujas bažnyčios interjeras įrengtas tais pačiais jos statybos metais dvarininkų Folkerzambų lėšomis. Bažnyčia buvo skirta evangelikams liuteronams.
Tik nuo 1808 metų Stelmužės bažnyčia tapo katalikų maldos namais.
19 amžiaus viduryje Stelmužėje kunigavęs Juozapas Silvestras Dovydaitis čia įsteigė mokyklą, mokė vaikus skaityti ir rašyti.
Pastatas, ilgai nematęs remonto, dešimtmečiams bėgant darėsi vis labiau apleistas, varganas. Tik 1880 metais bažnyčia buvo suremontuota.
Kadangi nieko amžino nėra, metams bėgant, veikiant įvairiems žalingiems veiksniams vėl po truputį dėvėjosi, seno bažnyčia ir joje esantys meno kūriniai. Šio kultūros paveldo objekto restauravimas buvo neišvengiamas.
Išgelbėtas kryžius
Užtat dabar į Stelmužę atvykusieji gali grožėtis išlikusiu bažnytiniu menu, gilintis į prabėgusių šimtmečių paliktus ženklus, o susipažįstant su garsia krašto istorija lengviau įsivaizduoti, kaip atrodė gyvenimas šiame tolimame Lietuvos kampelyje, šalies pakraštyje. Nuo Stelmužės iki kaimyninės Latvijos – vos pusantro kilometro.
Bažnyčioje galima pamatyti daug įdomių detalių. Dėmesį patraukia kampe stovintis senas medinis kryžius. Pasirodo, jis kadaise ilgai stovėjo bažnyčios šventoriuje, atlaikė gamtos ir laikmečių išbandymus. Tačiau sovietmečiu kryžius užkliuvo. Būrelis komjaunuolių nutarė jį sunaikinti – nupjovė ir paskandino ežere. Žmonės ištraukė kryžių iš vandens ir vėl jį buvo pastatę, tuomet kryžių bandyta sunaikinti antrą kartą. Vis dėlto pavyko sutarti, kad kryžių bus leista laikyti bažnyčios viduje kaip skulptūrą. Ir dabar jis, nuo metų išbandymų pajuodęs ir suskeldėjęs, muziejaus eksponatas.
Bažnyčioje-muziejuje ir iš 19 amžiaus likusios Kristaus kelio stotys, šiemet restauruotas švento apaštalo Petro altorėlis. Tebėra ir iš praeities šias dienas pasiekę vargonėliai.
Bažnyčia matė įvairių laikų – karo metais čia buvo ir sandėliai, sienos, skulptūros nuo to labai aprūko, jas buvo būtina valyti, dažyti.
Po bažnyčia išmūrytuose rūsiuose palaidoti Stelmužės dvaro šeimininkai.
Susipažinus su bažnyčia, muziejaus darbuotoja kviečia užsukti į vakarinėje šventoriaus dalyje stūksančią 17 amžiaus viduryje statytą varpinę.
Pietvakarinėje dalyje ji vienaaukštė, šiaurės rytinėje – dviaukštė.
Varpų skambesio stelmužiškiai ir krašto svečiai jau nebegirdi, nes varpų varpinėje nebėra, jie išvežti.
Rekonstruota ne kartą buvo ir bažnyčios varpinė – pirmą kartą 1873 metais. Į varpinę muziejaus lankytojai dabar visada užsuka, nes čia įrengta ekspozicijos tąsa, galima susipažinti su Stelmužės krašto istorija, pasiklausyti vaizdingai pateikiamų legendų.
Ant kalvos – Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia ir varpinė.
Pasivaikščiojimas po parką
Stelmužėje 17 amžiuje iškilęs dvaras iki šių dienų neišliko. Žinoma, kad gražioje vietoje įsikūrusį dvarą valdė keli šeimininkai – visi ne lietuviai. Iš pradžių dvaro savininkai buvo vokiečiai baronai Folkerzambai, vėliau rusų caro dvariškiai Valujevai. Žymiausias iš jų – Piotras Valujevas, buvęs Rusijos ministru pirmininku. Nuo 20 amžiaus pradžios dvaras perėjo į vokiečių baronų Hanų rankas.
Iki šių dienų išlikęs Stelmužės dvaro parkas, kuriame ne tik tūkstantmetis ąžuolas, bet ir daugybė kitokių įspūdingų augalų.
Dešimties hektarų plotą užimančiame parke daug liepų, kai kurių skersmuo daugiau nei metras, yra didžialapių liepų, sibirinių maumedžių, čia taip pat gausu ąžuolų, beržų, pušų, guobų, kaštonų ir kitokių medžių.
Prie Stelmužės, arba Padvarinės, ežero gausu gluosnių ir juodalksnių. Muziejaus darbuotoja sako, kad per Pirmąjį pasaulinį karą didingasis parkas buvo sunaikintas, vėliau jis buvo iš dalies atkurtas.
Stelmužės dvarvietėje yra išliko geriau ar blogiau išsilaikę senieji tvartai, arklidės, rūsys, kiti pagalbiniai statiniai.
Tačiau įspūdingiausias jų – keturkampis iš akmenų statytas pastatas, vadinamas Vergų bokštu. Žinoma, kad jis buvo pastatytas 18 amžiuje.
Nusižengėlius – į tamsiąją
Duomenų, nurodančių tikrąją bokšto paskirtį, neišliko. V. Vainikevičiūtė sako, jog greičiausiai pastatas statytas kaip savotiškas dvaro šaldytuvas.
Storos, iš lauko akmenų sumūrytos sienos neįleidžia šviesos, šilumos, o iš čia pat esančio ežero iškertami ledo luitai puikiai galėjo palaikyti maisto produktams tinkamą oro temperatūrą. Panašių ledainių būta daugelyje dvarų.
Tik kažkodėl nė viena iš jų nebuvo pavadinta Vergų bokštu.
Iki šiol diskutuojama, kokiu tikslu bokštas buvo statomas, yra keletas jo paskirties versijų. Neatmetama, kad bokštas specialiai pastatytas kalinti prasikaltusiems baudžiauninkams – apie dvariškių, ypač Valujevų, žiaurumus pasakojamos kraupios istorijos. Sako, kad ypač dažnai į tą šaltą pastatą grūsdavo nuo baudžiavos bėgusius žmones, juk sužinoję, kad baudžiava panaikinta ir vis negalėdavę nuo jos išsivaduoti, baudžiauninkai bėgdavo nuo negailestingo dvarininko. Dvarininkai Valujevai ilgai nuo valstiečių slėpė, kad panaikinta baudžiava, ir bausdavo nuo jos bėgančius žmones.
Yra ir dar viena nuomonė – teigiama, jog bokštas galėjo būti įrengtas žvalgybos ir stebėjimų tikslais.
Kad ir kaip būtų, Vergų bokštu vadinamas statinys su 75 centimetrų storio akmens sienomis išsilaikė iki šių dienų ir puikiai papildo Stelmužės istorinio paveldo ansamblį.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
