Turbūt neatsiras Lietuvoje žmogaus, kuris išgirdęs sakant „Stelmužė“ bent mintyse nepridėtų kito žodžio – „ąžuolas“. Apie šį unikalų, manoma, kad jau du tūkstančius metų Stelmužėje stūksantį ir vis dar žaliuojantį medį vaikams pasakojama dar pradinėse klasėse, šį ąžuolą aplanko minios ekskursantų, apie jį rašoma, rodomi filmai, juo domisi Europos šalių mokslininkai.
Vienas seniausių Europoje įspūdingasis Stelmužės ąžuolas išaugo ir gyvasties semiasi Aukštaitijos žemėje. U. Mikaliūno nuotr.
Skaičiuojama, kad ąžuolui yra 1500 metų, nors pateikiama ir kita nuomonė – medis auga dar kokiais penkiais šimtmečiais ilgiau.
Suvargęs, metų naštos prislėgtas senolis jau reikalingas nuolatinės žmonių priežiūros – medis apniktas ligų, grybų, samanų. Jo šakos keliose vietose tvirtai paramstytos, o aplink aptverta tvorelė saugo nuo lankytojų, kad per arti neitų, nedrumstų ramybės.
Vieno seniausių Europoje ąžuolo priežiūros priemonių planą sudarė dešimtmetį tuo medžiu besidomintis Čekijos mokslininkas. Dabar
lankytojai nebeleidžiami į medžio šaknų zoną, šiam specialistui pasiūlius, pašalintos buvusios trinkelės, imtasi ir kitų apsaugos priemonių.
Stelmužės ąžuolas domina ir kitų šalių gamtininkus, mokslininkus. Jis kai kur minimas kaip seniausias ąžuolas Europoje.
Pirmą kartą šis ąžuolas, jau būdamas labai senas, tvarkytas 1916 metais, tuomet buvo apkalta drevė, medis aptvertas.
Apipintas legendomis
Zarasų krašto muziejaus Stelmužės padalinio darbuotoja Vaida Vainikevičiūtė teigia, kad apie Stelmužę žinoma nuo 16-ojo amžiaus antros pusės. Ji atkreipia dėmesį, kad gyvenvietė yra pačioje Latvijos pašonėje – iki šalies kaimynės vos pusantro kilometro, o gal ir kiek mažiau. Ir pats vietovės pavadinimas kildinamas nuo latviško žodžio – „muiža“ – dvaras. Ką reiškia „stel“, tiksliai nežinoma, gali būti, kad ši vietovardžio dalis kilusi iš vokiško žodžio „stelle“ – vieta, o gal sietina su pavarde Steler.
Muziejaus darbuotoja sako, kad per amžius Stelmužės statusas ir padėtis daug kartų keitėsi. Iš pradžių tai buvo nepriklausomos Kuršo kunigaikštystės dalis, vėliau Rusijos Kuršo gubernija, Latvijos Respublikos vietovė.
Lietuvos žinion Stelmužė perėjo 1920 metų rudenį, abiem šalims ratifikavus sienos sutartį ir apsikeitus tam tikromis teritorijomis.
Stelmužės krašto gyvenimas kupinas istorinių įvykių, apipintas legendomis.
V. Vainikevičiūtė kviečia užsukti į netoli ąžuolo stūksančią bažnyčios
varpinę. Joje įrengta ekspozicija ir vaizdžiai, iliustruojant įvairių figūrėlių apšviečiamomis kompozicijomis, galima susipažinti su Stelmužę supančiomis legendomis.
Vienoje vitrinoje pavaizduota karieta, šalia – milžinas. Tai vieno iš padavimų iliustracija.
„Kartą milžinas nutarė ant važiuojančio caro karietos nuversti ąžuolą, tačiau vienas stelmužiškis stipruolis atrėmė tą ąžuolą ir išgelbėjo carą. Išgelbėtasis narsuoliui ne tik pinigų ar dovanos nepasiūlė, bet ir nepadėkojo – nurūko su savo šešetu žirgų. Stipruolis iš apmaudo karietą pasivijo, griebė už rato ir pusė ratlankio liko saujoje. Gal todėl Stelmužės dvaro herbe buvo vaizduojama pusė ratlankio“, – pasakoja muziejaus darbuotoja.
Stelmužės galiūnas ir caras padavime minimi neatsitiktinai – kadaise prie ežero būta pilies. Aikštelėje priešais bažnyčią buvo įrengtas mauzoliejus ir jame palaidota ne viena vietinių bajorų karta. Per du karus mauzoliejus labai nukentėjo, dabar likusi tik jį žyminti vieta.
Dar vienas padavimas byloja, kad prie Stelmužės ąžuolo kadaise degusi šventoji ugnis, ant to aukuro dievaičiui Perkūnui žyniai aukodavę, melsdavosi, prašydavo derliaus, sėkmės medžioklėse.
Kai lietuviai buvo pakrikštyti, Stelmužės giraitė iškirsta, ir šventoji ugnis buvo užgesinta. „Vietiniai tvirtino, kad jokie kirviai to ąžuolo neįveikė, ir ilgai slapčia jį garbino“, – sako muziejininkė.
Tik tie trys kryžiai liudija, kad čia prieš šimtą metų – per Pirmąjį pasaulinį karą – virė mūšiai ir žuvo nemažai karių.
Į Stelmužę – vingiuotu keliu
Į Stelmužę veda labai siauras, vingiuotas ir kalnuotas keliukas. Silpnesnių nervų keleiviams tas dešimt kilometrų gali tapti tikru išbandymu. Bet kitaip ir negali būti, visa Stelmužės apylinkė tokia – vien kalvos, slėniai, lomos, kalneliai.
O kaltas dėl to, pasirodo, pats nelabasis. Tai jis iš aukštai į šią vietą tėškė didžiulį akmenį ir nuo to baisaus smūgio lyguma išsibangavo, išsikilnojo.
„Tai įvyko labai seniai. Kartą, vaikštinėdami po Žemę, velniai aptiko labai didelį akmenį ir papasakojo apie jį velnių karaliui. Tas įsakė pristatyti akmenį į pragaro didžiąją menę, o šį darbą pavedė atlikti velniui Milžinui.
Surado velnias akmenį, bet pakelti jo negali. Karalius liepė Milžiną gerai maitinti, prie darbų nevaryti – kad sustiprėtų.
Sustiprėjęs ir vėl atlėkęs į Žemę, čiupo velnias akmenį ir velka – jau ir pragaro vartai buvo nebe toli, kai staiga užgiedojo gaidys! Velnias Milžinas išsigandęs paleido akmenį ir nuskuodė į pragarą. Kai akmuo krito, visa Žemė sudrebėjo, o pats akmuo į ją susmego. Nuo akmens smūgio, sakoma, ir atsirado tos kalvos, kalneliai, daubos“, – pasakoja muziejininkė.
Ji sako, kad praeities lygumoms atminti tam rieduliui buvo duotas Lygumų akmens vardas. Nuo garsiojo ąžuolo nelabai nutolęs Lygumų akmuo tūno giliai žemėse įlindęs ir vos mažą savo dalį visiems rodo. Archeologų šis akmuo nėra tyrinėtas, tad gali būti, kad savo dydžiu jis viršytų net patį Puntuką. Pasakojama, kad kol Lygumų akmuo buvo ne taip giliai pasislėpęs, ant jo sutilpdavo net trys dešimtys medžiotojų, čia susirinkdavę aptarti savo reikalų.
Ąžuolo patirtis
Vingiuoto kelio kaltininkas Lygumų akmuo dabar ramiai sau guli giraitėje, o turistai, istorijos, gamtos mylėtojai vis suka Stelmužės link. Jie neaplenkia garsiojo riedulio.
Ant Stelmužės ežero kranto įsikūrusi Stelmužės gyvenvietė dabar beveik visai sunykusi, liko vos keletas trobų. Kaime nebėra nei mokyklos, nei parduotuvės, gyvena vos keliolika žmonių. Vis dėlto apsilankyti čia verta. Stelmužės didybė nustebina vos pakilus į kalvą, ant kurios stūkso įspūdingas ąžuolas.
Jis 23 metrų aukščio, prie žemės – net 13 metrų storio, o kamienui apkabinti, sakoma, reikėję vos ne dešimties vyrų. Dabar niekas per metalo tvorelę nelipa ir ąžuolo apkabinti nebando, žavisi medžiu iš toliau, o jis stovi vienas ir išdidus, pasidabinęs žalių lapų vainiku.
Sustojus netoli šio didžiūno aplanko šviesos ir ramios mintys – vien žiūrėdamas į ąžuolą, regis, semiesi jo stiprybės ir tarsi pradedi suprasti amžinybės paslaptis.
Nors tai, kas tūkstantmečiais ėjo pro šį medį, ne visada buvo šviesu ir gražu. Kiek žmonių skausmo, ašarų ir kraujo matyta, kiek sudužusių svajonių, vilčių palaidota, gyvenimų sudaužyta! Čia vyko daugybė mūšių, pro šalį žygiavo Napoleono armija, o vienas kareivis, medžio drevėje pasislėpęs, sakoma, sušalęs joje ir miręs.
Netoli ąžuolo, ant parko kalvos, stūkso trys antkapiai vokiečių kariams, žuvusiems Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose – čia driekėsi didelė dalis fronto linijos.
Daug kareivių buvo palaidota, anksčiau čia buvo ir vietinių kapinės, tačiau statant kolūkio fermas ir kitus statinius visi antkapiai buvo panaudoti pamatams. Liko tik trys – liudyti praeities įvykius.
Velnio pamestas Lygumų akmuo išjudino žemę, pridarė joje daug kalvų ir daubų.
Tik liekanos
Iki šių dienų išliko pasakojimų, kad čia valdę dvarininkai buvę labai žiaurūs – engę žmones be jokio pasigailėjimo. Carui panaikinus baudžiavą, ponai ilgai tą žinią nuo baudžiauninkų slėpė ir jokių permainų nesiėmė. Vieni iš kitų sužinoję apie aplinkiniuose dvaruose baudžiauninkams duodamą laisvę, stelmužiškiai išrinko delegaciją ir išleido pėsčiomis į Peterburgą caro malonės prašyti. Matyt, žygis pavyko – įsikišus carui, baudžiava ir Stelmužėje buvo panaikinta.
Ant tų kalvų dabar nebėra nei dvarų, nei rūmų. Tik leidžiantis parku prie ežero galima pamatyti buvusio mauzoliejaus liekanas. Kadaise čia buvo laidojami Valujevų giminės didikai, ilsisi net kelios jų kartos.
V. Vainikevičiūtė pasakoja, kad ir per Pirmajį,ir per Antrąjį pasaulinius karus mauzoliejus labai nukentėjo. Išsibarsčiusius palaikus vietiniai gyventojai surinko ir perkėlė į greta esančios bažnyčios požemius. Šiuo metu mauzoliejus yra užmūrytas ir prie jo pritvirtintas bareljefas Valujevams atminti.
Tiesa, vienos iš giminės moterų, mirusios Rusijos gilumoje 20-ojo amžiaus pradžioje, paskutinė valia buvo būti palaidotai Stelmužėje.
Prie Laimės šulinio
Nuo parko kalno žvelgiant pro medžius atsiveria nuostabus Stelmužės ežero vaizdas. Tas ežeras dar vadinamas Padvariniu. Jo kranto linija labai vingiuota, dėl to gal irgi Lygumų akmuo kaltas. Yra trys didelės, gražios įlankos. Ežere matyti dvi salos.
Stelmužės krašte daug ežerų. V. Vainikevičiūtė sako, kad aplinkui – vieni kiek toliau, kiti visai arti – tyvuliuoja net aštuoni gražuoliai: Ilgio, Ilgelio, Lukšto, Kiečio, Glušoko, Stumbrinės ir kiti ežerai.
Susipažinus su Stelmužės ąžuolu, bažnyčia, kitais išlikusiais statiniais, apylinkėmis, galima ir dar vieną šio krašto įžymybę pamatyti – Laimės šulinį.
Nuo dabar jau tuščio mauzoliejaus einant pakrante pasiekiamas tas šulinys.
Įspūdingas vaizdas neatsivers – tiesiog kalno papėdėje stovi senų rąstų rentinys, o prie jo nėra nei volo, nei svirties. Užtat to šulinio milžiniška galia, ypač jeigu ja tiki. Nuo seno pasakojama, kad turint norą tereikia apie jį galvojant į tą šulinį monetą mesti ir noras būtinai išsipildys. Todėl ir šulinys vadinamas Laimės.
Dar galima pasivaikščioti netoliese įkurta ąžuoliukų alėja, kur kiekvienas medelis pasodintas kokiai nors iškiliai Lietuvos istorijos asmenybei. Apie kiekvienos nuopelnus pasakoja įrengtos lentelės.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
