Jeigu skaitydami senus prieškario leidinius susidursite su pavadinimu „Ežerėnai“, gali tekti gerokai pasukti galvą: o kur toks miestas Lietuvoje yra?
Zarasų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia stovi miesto centre, aukščiausioje vietoje. U. Mikaliūno nuotr.
Zarasų krašto žmonėms klausimų nekils – jie žino, kad čia kalbama apie jų miestą.
Lietuvos šiaurės rytuose įsikūrę Zarasai per ilgus gyvavimo metus turėjo ne vieną pavadinimą. Pats pirmasis, istorinis, ne kartą keistas, prieš maždaug aštuoniasdešimt metų buvo sugrąžintas ir miestas nuo tada vėl prisistato skambiu, baltų gentį sėlius įamžinančiu vardu – Zarasai.
Istorija ir krašto praeitimi besidomintieji žino, kad sėliai – baltų tauta, gyvenusi Sėloje, teritorijoje, dabar apimančioje dalį Latvijos ir keletą Lietuvos rajonų Aukštaitijoje, tarp jų ir Zarasų rajoną. Pats sėlių pavadinimas kilo iš lyvių žodžio „salli“, reiškiančio „viršutiniai“.
Kaip sako krašto istorijos žinovas Zarasų krašto muziejaus darbuotojas Vasilijus Trusovas, panašiai skambančių pavadinimų apylinkėse yra ir daugiau, čia pat ir ežerai Zarasas bei Zarasaitis.
„Gyvename tarp ežerų – net septyni miestą supa. Be jau minėtų, čia tyvuliuoja Griežta, Baltas, Smėlynė, kiti ežerai“, – vardija muziejininkas.
Užtat ir miesto vardas ilgą laiką su ežerais buvo siejamas. 1613 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje Zarasai pažymėti kaip „Jeziorosa“.
Vėliau nutiko taip, kad 1836 metais šiuose kraštuose apsilankė rusų caras Nikolajus I ir Jeziorosais vadintas miestas jam labai patiko. Tad jis savo sūnaus ir paveldėtojo Aleksandro garbei miestą nutarė pavadinti kitaip – miestas tapo Novoaleksandrovsku.
Taip miestas ir vadintas iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. 1919 metais nutarta miestą pervadinti lietuviškai, ir jam buvo parinktas gražus Ežerėnų vardas. Ankstesnis, nuo lenkiško žodžio „jezioro“ – „ežeras“ kilęs, buvo pamirštas. Ežerėnais miestą vadinta gerą dešimtmetį, paskui buvo sugrąžintas senasis pavadinimas – Zarasai.
Vienas garsiausių Zarasų krašto žmonių kalbininkas, žymus lietuvių kalbos tyrinėtojas, profesorius Kazimieras Būga išaiškino, kad Zarasai yra iš sėlių kalbos atėjęs vietovardis. Sėliškai „ezaras – „ežeras“, o Zaraso ežeras buvo vadinamas Ezerasas arba Ezarasas.
Sėliams išnykus, čia apsigyvenę lietuviai ežerą pradėjo vadinti, nejučia pakeitę raidę, Azarasu. Nuo šio pavadinimo kilo ir miesto vardas. Muziejininkai atkreipia dėmesį, kad Zarasai – senas baltiškas vietovardis, vienas ryškiausių išnykusios baltų genties sėlių kalbos paminklų.
O dar yra legenda, bylojanti, kad kadaise ant kalvos gyvenusi milžinų šeima ir turėjusi sūnelį Azerasą. Vaikas buvęs judrus, jam kažkur išbėgus ar pasislėpus, tėvai vis šaukdavę: „Azerasai! Azerasai!“, o aidas atkartodavęs „Zarasai! Zarasai!“
Toje vietoje apsigyvenę žmonės milžinų garbei ir pavadinę savo miestelį Zarasais.
Gali būti ir daugiau
Sėlių žemių ribas apibūdinančiuose seniausiuose dokumentuose nei ši vietovė, nei aplinkiniai ežerai neminimi. V. Trusovas pasakoja, kad, nesant archeologinių duomenų, tikslesnis Zarasų gyvenvietės susidarymo laikas kol kas neišaiškintas.
Praėjusį savaitgalį Zarasai vis dėlto minėjo savo 509-ąsias įkūrimo metines! Muziejininkas teigia, kad norėdami, kaip ir visi kiti miestai, turėti savo gimtadienį, zarasiškiai kreipėsi į istorikus prašydami padėti išaiškinti tiesą. Zarasuose piliakalnių nėra, jokie kasinėjimai neatlikti.
Istorikams išnagrinėjus situaciją, buvo nutarta atsiremti į seniausią žinomą datą – 1508 metais pirmą kartą paminėtą Zarasų bažnyčią.
„Atmetus porą metų statybai – juk turėjo būti gyvenamoji vieta, kur pastatyta bažnyčia, nutarta, kad 1506 metais gyvenvietė čia jau tikrai turėjo būti. Tad 2006-aisiais iškilmingai minėtas 500 metų Zarasų jubiliejus. Renginys buvo įspūdingas, atlikta tūkstančius žiūrovų sutraukusi misterija „Sėliai – Zarasų dvasia“, buvo daug įvairių koncertų, susitikimų, atrakcijų. Tačiau gali būti, kad iš tikrųjų Zarasams daug daugiau metų, nei skaičiuojame. Tiksliai žinoma viena: mažiau tikrai nėra!“ – tikina V. Trusovas.
Dabar kiekvienais metais per Žolinę iškilmingai minimas miesto gimtadienis. Per jį linksminamasi, bendraujama, prisimenami garsiausi, Zarasams ir Lietuvai nusipelnę šio krašto žmonės – visuomenės veikėjas daktaras Domininkas Bukontas, kalbininkas Kazimieras Būga, vienas ryškiausių tarpukario Lietuvos politikų Augustinas Voldemaras, kompozitorius Juozas Gruodis, tarpukario Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis, poetai Paulius Širvys ir Antanas Vienažindys, 1831 metų sukilimo herojė Emilija Pliaterytė, garsus žydų kilmės dailininkas Jehuda Penas ir kiti.
Visos Zarasų šventės vyksta miesto širdyje – Sėlių aikštėje bei Didžiojoje Zaraso ežero saloje. Ežere vyksta valčių paradai, sutraukiantys daug dalyvių ir žiūrovų, pasižymintys ypatingu išradingumu ir išmone. Kokių tik personažų nepamatysi tuos paradus stebėdamas! „Kaip Venecijos karnavale“, – šypsosi šventėje pabuvusieji.
Po Zaraso ežerą galima paplaukioti ir katamaranu. U. Mikaliūno nuotr.
Prie Zaraso ežero
Prie miesto besiglaudžiantis Zaraso ežeras bene didžiausia zarasiškių ir miesto svečių traukos vieta. Ežeras užima daugiau kaip 300 hektarų plotą ir pasižymi sudėtingu dugnu su seklumomis ir įvairiomis daubomis.
Norėdami parodyti savo krašto grožį, vietiniai svečius pirmiausia veda prie Zaraso ežero, virš kurio prieš ketverius metus buvo įrengtas įspūdingas kraštovaizdžio apžvalgos ratas.
Zarasiškiai atkreipia dėmesį, kad toks statinys yra unikalus ir vienintelis Lietuvoje. Jo aukštis septyniolika, plotis daugiau kaip trisdešimt metrų.
Laipteliais pakilus į apžvalgos ratą, prieš akis atsiveria įspūdingas vaizdas į Zaraso ežerą ir miesto apylinkes.
Daugiau nei du milijonus litų kainavęs statinys sutraukia nemažai turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių.
Atsistojus ant virš ežero iškilusio rato matyti ir dar viena svarbi Zarasų vieta – ežere esanti Didžioji sala.
V. Trusovas sako, kad Zarasų ežeruose salų nemažai – garsios ir Liepų sala, ir Bevardė, ir Putinų, tačiau Didžioji ypatinga. Dėl savo formos ji anksčiau vadinta Anglijos, vėliau Draugystės sala. Bet Didžiosios vardas labiausiai prigijo ir liko.
Nuo vieno Didžiosios Zaraso salos galo iki kito yra beveik kilometras, o iš viso sala užima 44 hektarus.
Į salą veda vienintelis įvažiavimas – per tiltą. Saloje vyksta ne tik Zarasų miesto renginiai, bet ir didžiuliai festivaliai, tokie kaip „Galapagai“, „Mėnuo Juodaragis“, pritraukiantys turistus, svečius iš įvairių šalių: Didžiosios Britanijos, Maltos, Italijos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos bei daugelio kitų. Salos slėniuose įrengtos dvi estrados – didžioji ir mažoji.
Kelias iš Kauno į Daugpilį
Besižvalgant po dabarties Zarasus, muziejininkas kviečia dar kartą pažvelgti į praeities laikus. Žinoma, kad Zarasai su netvarkingai išsidėsčiusiais pastatais nuolat degė. Siekiant to išvengti, 1837 metais buvo patvirtintas Zarasų miesto planas su įdomiu, labai tinkančiu vietovaizdžiui aikštės ir gatvių sprendimu.
„Plane – tarsi mažasis Paryžius“, – senąjį miesto planą rodo muziejininkas.
Matyti nubraižyta keturkampė, viename gale pusapvalė aikštė, iš kurios eina radialinės gatvės. Nuo tų laikų miesto centrinės dalies planas su mažais pakitimais išliko iki mūsų dienų. Vietiniai gali didžiuotis, kad Zarasai – vienintelis tokio plano respublikos rajono centras.
Pasakojama, kad miestas buvo sunykęs per Šiaurės karą, jo gyventojus praretino 1708–1711 metais siautėjęs maras.
Daug svarbių istorinių įvykių matė Zarasų kraštas. Karo su Napoleonu metu čia vyko rusų ir prancūzų kariuomenių susirėmimai, per miestą ėjo vienas iš Napoleono kariuomenės kelių.
Miestas suklestėjo, kai buvo nutiestas kelias iš Kauno į Daugpilį, tuo metu vadintas „ot Kovna do Dinoburga“. 1830–1836 metais nutiestam keliui įamžinti 1845-aisiais Zarasuose buvo pastatytas ketaus obeliskas, jo aukštis daugiau kaip vienuolika metrų, skulptorius Peter Šteinleller.
Pačiame centre, aukščiausioje miesto vietoje, akį traukia Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta dar 1862 metais.
Dviem bokštais dangų remianti bažnyčia matoma iš visų pusių.
Viduje – ypatingas akcentas. Virš didžiojo altoriaus iškirstas pusapvalis langas, kuriame pakabintas istorinis paveikslas „Marija su kūdikiu“ su lotynų kalba užrašytu tekstu. Įrašas sidabrinėje lentelėje byloja, kad paveikslas atgabentas iš Vilniaus ir čia pakabintas tam, kad primintų stebuklingą paveikslo išsigelbėjimą nuo gaisro.
Prie ežero įrengtas apžvalgos ratas sutraukia gausius lankytojų būrius. U. Mikaliūno nuotr.
Kurortinė vietovė
Tarp gausybės ežerų, vešlių miškų ir upių vingių įsikūręs Zarasų rajonas – pačiame Lietuvos pakraštyje, ribojasi su Latvija ir Baltarusija.
Kraštas išsiskiria ypatingo grožio kraštovaizdžiu.
Įdomi ir rajono geologinė praeitis. Sakoma, kad tyrinėjant gausius rajono akmenis paaiškėjo, kad šio krašto paviršius susiformavo daugiau nei prieš 16 tūkstančių metų.
Zarasų rajonas ir jo apylinkės traukte traukia turistus ir turi ką parodyti. Pastaruoju metu čia vyksta daug renginių, švenčių, organizuojamos lenktynės, varžybos, susibūrimai.
Muziejininkas V. Trusovas primena, kad dabar Zarasai turi trigubą statusą. Juk Zarasai – ir pirmoji Lietuvos kultūros sostinė, ir kurortinė teritorija, ir žvejybos rojus. Pastarasis titulas buvo suteiktas praėjusiais metais.
Kurortinio miesto ir vasarvietės statusą Zarasai pirmą kartą gavo 1932 metais. Šiais laikais kurortinės teritorijos statusas buvo suteiktas 2008 metais. Be to, Zarasų miestas yra urbanistikos paminklas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
U. MIKALIŪNO nuotr.
