Kone dvi savaites Juozo Miltinio dramos teatre įkurtose kūrybinėse dirbtuvėse talentingos asmenybės gyveno ieškojimų labirintuose. Radę tai, ko ieško, jaunieji aktoriai ir režisieriai panevėžiečiams pristatė būsimų spektaklių ištraukas.
Jaunieji aktoriai nesislepia po personažų kaukėmis – atvirkščiai: siekia būti atviri ir nuoširdūs su žiūrovais.
Projekto „Jaunųjų režisierių kūrybinės dirbtuvės“ metu teatre prakaitą liejo septyni režisieriai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Klaipėdos universiteto. Jaunųjų režisierių statomuose fragmentuose vaidino Juozo Miltinio dramos teatro aktorių trupė: L. Kondrotaitė, R. Teresas, J. Čepulis, D. Rajunčius, G. Žiogas, J. Tamošiūnas, M. Meilūnas, A. Jucius, G. Simonaitytė, E. Ancevičiūtė, J. Nemanytė, P. Adomaitis, A. Vitkūnaitė ir kiti.
Projekto iniciatorė iš Panevėžio kilusi trisdešimt vienerių metų režisierė Sandra Latanauskaitė sako, jog projektas skirtas jauniems režisieriams, o vienas iš pagrindinių dirbtuvių tikslų – suteikti jauniems menininkams galimybę pranešti apie save, įsilieti į teatro pasaulį. Tokio pobūdžio projektas mezga kūrybinius kontaktus, tolimesnį bendradarbiavimą tarp menininkų bei teatrų.
„Iš tiesų, vos tik baigus studijas jaunam režisieriui ar aktoriui įminti koją į profesionalų valstybinį teatrą ir pradėti savo kūrybinį kelią labai sunku ar net beveik neįmanoma. Daug kas lieka be darbo, tiesiog per kelerius metus nusvyra rankos. O jauniems žmonėms, kurie yra entuziastingi, dega idėjomis, reikia atidaryti teatro duris. Reikia pradžios, kur jie galėtų startuoti“, – teigia S. Latanauskaitė.
Kvepia realiu darbu
S. Latanauskaitė džiaugiasi, kad prieš dvejus metus gimusi idėja organizuoti Lietuvos aukštąsias mokyklas baigusių jaunų teatro specialistų režisūrinius bandymus tęsiasi iki šiol.
Tai antras bandymas jauniesiems talentams panerti į giliuosius vandenis. Antrą rugpjūtį iš eilės į Aukštaitijos sostinės teatrą renkasi ne tik jaunieji režisieriai ar aktoriai, bet ir choreografai, šviesų dailininkai, garso režisieriai bei garso ir vaizdo projekcijų specialistai.
Pati prieš septynerius metus Klaipėdos universitete režisūros studijas baigusi S. Latanauskaitė puikiai prisimena baigimo dieną, kai visur buvo uždaryti vartai.
„Man buvo labai liūdna, aš nieko neturėjau. Atsimenu tą skaudulio jausmą iki dabar. Baigiau studijas, ir viskas, taškas, nėra kur eiti, tu niekam nereikalingas. Tai buvo be galo liūdnas etapas mano gyvenime. Ir šiandien yra labai daug aktorių ir režisierių, negalinčių savęs realizuoti. Šioje sferoje visiems darbo neužtenka. Manau, universitetuose kasmet išleidžiama per daug grupių. Tačiau kad ir kaip būtų, džiaugiuosi, kad šiose dirbtuvėse vyresnieji maloniai priima savo pamainą, lanksčiai į juos žiūri, palaiko ir moko įvairiausių subtilybių“, – sako S. Latanauskaitė.
Vienas iš praėjusių metų dalyvių jaunasis režisierius Gildas Aleksa komisijos buvo pripažintas perspektyviausiu režisieriumi ir gavo galimybę pastatyti visą spektaklį.
Prabėgus jau beveik metams po dirbtuvių, G. Aleksa apie jas sako: „Dirbtuvės suteikė naudingos patirties tiek technine organizacine, tiek menine prasmėmis. Panevėžyje šis projektas kvepia realiu darbu, o ne eksperimentu – mes radome erdvę, kurią galime užpildyti, mumyse įžvelgė viltį ir naujas idėjas.“
Linkę eksperimentuoti
Į Juozo Miltinio dramos teatrą režisieriai atvyko iš didžiųjų šalies miestų. Projekte taip pat dalyvavo Panevėžio žiūrovams jau pažįstamas režisierius Marius Meilūnas, pastatęs muzikinį spektaklį „Devynbėdžiai“. Šiemet M. Meilūnas baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Aktorius ir režisierius kūrė remdamasis Albero Kamiu kūryba ir žiūrovams pristatė monospektaklį.
Klaipėdoje baigęs teatro režisūrą dvidešimt šešerių metų Alius Veverskis pasirinko Deivido Frimeno pjesę „Luošiai“.
„Savo darbą galiu apibrėžti kaip socialinę tragikomediją. Tema – apie negalią turinčius žmones. Skaitant šią pjesę man pavyko atsirakinti kitokį suvokimą. Todėl ją interpretuoju kiek kitaip.
Negalią parodau kaip neveiklumą, neryžtą. Deja, daugelis mūsų turi tokių negalios apraiškų. Neįgalumas yra kaip duotybė, pas kažką jis jau yra, o pas ką nėra, tam pasisekė. Aš nemoralizuoju, yra kaip yra. Be to, atkreipiu dėmesį, kaip pats sociumas negali priimti kitokių ir kaip patys kitokie negali įeiti į sociumą, nes jie arba nenori, arba neturi jėgos. Tačiau pats įdomumas tai, kad pjesėje yra keturi neįgalūs vyrai, o aš pasirinkau keturias moteris. Visas humoras vyksta čia, kur aiškiai pasimato, kaip skiriasi moteriška ir vyriška psichologija“, – dėsto jaunasis režisierius.
Anot A. Veverskio, šiose dirbtuvėse režisieriai turi galimybę ieškoti įvairiausių variantų, sprendimų, kuriems nėra laiko dirbant teatre. O pats kūrybinis procesas – gyvas ir unikalus reiškinys.
„Iš tikrųjų gali ruoštis metų metus, bet tik sutikęs būtent šiuos aktorius matai jų galimybes, kiek jie patys tave inspiruoja, todėl dažnai procesas nukrypsta nuo kurso. Aš turiu savo įdirbį ir krūvį, jiems tai perduodu ir laukiu grįžtamojo ryšio. Štai čia ir yra tikrasis žaidimas, kūrybinis procesas. Tai zona, kurioje veikiame vieni kitus. Čia didelės galimybės, nesi apribotas sukurti produktą. Turi galimybę pats sau eksperimentuoti ir žaisti“, – sako A. Veverskis.
Kalba apie pavydą
Klaipėdos universitete, vėliau teatro, atlikimo ir teorijos studijas Londone baigusi režisierė Monika Klimaitė džiaugiasi, kad aktoriai padeda išpildyti visus lūkesčius. Jie imlūs ir atsidavę darbui, o tai duoda gerų rezultatų.
„Mes pozityvūs, susikalbam, kolektyviškai mąstom. Vienintelis sunkumas – savęs pateikimas. Man svarbu nepadaryti aktorių personažais, atvirkščiai – noriu, kad jie būtų savimi, atviri, nuogi ir nuoširdžiai kalbėtųsi su žiūrovu“, – pabrėžia M. Klimaitė.
Juozo Miltinio dramos teatre režisierė spektaklį stato pagal dramaturgo Marko Reivenhilo pjesę „Baseinas (be vandens)“.
Monikos statoma ištrauka klausia: kur prasideda žmogus ir baigiasi menas? Šis spektaklis, kaip ir kūrinys, kelia žmogiškosios etikos ir meno klausimus. Ar tikrai žmogaus egzistencija gali būti laikoma ir eksponuojama kaip meno kūrinys? Kiek toli gali eiti konkurencijos ir pavydo vedamas žmogus? Žmogus gyvena vadovaudamasis priimtomis ir neišmušamomis (kai reikia) etikos ir moralės taisyklėmis ar vertybėmis, tačiau yra plotmė, kada visa tai dingsta, tarsi nė nebūtų buvę. Kur ir kada? Remiantis pjesės medžiaga, atsakymas slypi vienoje, tačiau viską griaunančioje emocijoje: tai pavydas vienų kitiems.
„Lietuvoje jis nė karto nebuvo statytas. Pjesę pirmą kartą atradau, kai studijavau Anglijoje. Originaliai šis kūrinys buvo parašytas judesio teatro kompanijai, bet aš einu draminio teatro žanro link. Čia yra ir judesio, ir plastikos, bet vis dėlto orientuojamės į akistatą su žiūrovu. Šiandien ką tu bepavadinsi ir ką bepasakysi, visur gali būti menas, o kur iš tikrųjų ta riba? Ir apskritai šiame menininkų pasaulyje nesvarbu, kaip auga menas ar kūryba, tarpsta pavydo jausmas. Aišku, mes visi turime tą jausmą, bet kai leidi tarpti, įdomu pažiūrėti, kiek žmogus gali nueiti ir ką gali padaryti. Pati medžiaga labai šokiruojanti, nelabai įprastas ir pastatymas, tačiau tai yra tema, apie kurią reikia kalbėti“, – tikina M. Klimaitė.
Sandra Latanauskaitė sako, kad jaunam režisieriui ar aktoriui įminti koją į profesionalų valstybinį teatrą ir pradėti savo kūrybinį kelią – sunki užduotis. U. Mikaliūno nuotr.
Bandymas virs realybe
Raimonda Kimbraitė-Blėdienė, jau dirbusi aktore Juozo Miltinio dramos teatre, šį kartą sugrįžo su čekų dramaturgo Jiri Pakorny pjese „Tėtis muša įvarčius“.
Menininkė siekia atkreipti dėmesį į visuomenės atstumtuosius. Šis pastatymas turėtų padėti žiūrovui atsigręžt į žmogų, klystantį, kartais nemokantį kitaip gyventi, bet norintį keistis.
„Visuomenė priprato prie gražios, papudruotos realybės teatre. Tiesus pažvelgimas į tikrovę gali būti veiksmingesnis, o žmogus scenoje įdomesnis už lazerių šou“, – sako R. Kimbraitė-Blėdienė.
Iš Vilniaus atvykusi Julija Šatkauskaitė pasirinko literatūros gurmanų mėgstamą dalyką. Oskaro Vaildo laiškai Alfredui Daglasui, išleisti esė „De Profundis“, tai daugiau nei pasmerktos meilės ar neapykantos prisipažinimas – tai išpažintis apie neblėstančią meilę Menui. Tai liudijimas apie didžios asmenybės pastangas išlaikyti laisvės ir savasties trupinius izoliacijos, visuomenės pasmerkimo ir nevilties akivaizdoje. Tai odė dangui, žemei, gyvybei ir meilei, giedama ne ant scenos, bet ant ešafoto.
Juozo Miltinio dramos teatre kuria ir vilnietis Paulius Markevičius. Jis pastatė ištrauką pagal savo paties ir kolegės Bartės Liagaitės kuriamą dramaturgiją. Pats režisierius apie savo eskizą sako: „Būkite kaip arai, pasirengę kilti į padanges, į žmoniškumo aukštybes. Čia ir glūdi jūsų gyvenimo uždavinys. „Tyrimas Nr. 1“ nagrinėja paskutiniojo Aro skrydį, pirmosios ugnies gimdytojos, kultūros civilizacijos kūrėjos ir naikintojos, žmogiškosios didybės absoliuto konfliktą.“
Kastytis Miliauskas iš Kauno kuria pagal čeko Slavomiro Mrozeko pjesę „Emigrantai“. Režisierius pasirinko kūrinį, keliantį klausimus apie būtį, prasmę, egzistenciją. Šis kūrinys neduoda žiūrovams atsakymo, kaip reikia gyventi, bet suteikia galimybę kiekvienam bent akimirką pamatyti save iš šalies, nors viename personaže atrasti sau kažką artimo ir pažįstamo.
Šiuos režisūrinius jaunųjų talentų bandymus vertina kompetentinga meno komisija, nuspręsianti, kuriam režisieriui sudaryti sąlygas tęsti ir pabaigti darbą pastatymu teatre. Įgyvendintas spektaklis bus įtrauktas į Juozo Miltinio dramos teatro repertuarą.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
