R. Paleliūnienė, suradusi spalvų potėpius, sako, kad tapyba užvaldė visas mintis ir jausmus. U. Mikaliūno nuotr.
Panevėžietė Romulė Paleliūnienė patvirtino taisyklę, kad amžius – ne riba svajonėms išpildyti ir naujiems iššūkiams. 58-erių ekonomistė prieš trejus metus paėmė teptuką ir atsistojo prie molberto. Dabar ji teigia, kad tapyba užvaldė visas mintis ir jausmus.
R. Paleliūnienė mėgino dainuoti chore, kryželiu siuvinėjo įspūdingus paveikslus, piešė ant stiklo, mokėsi lipdyti iš molio ir tik vėliau pradėjo tapyti ant drobės. Kaip prisipažino, tai – ir vaikystės svajonių išsipildymas, ir pomėgis, ir savęs realizavimas.
„Iš tikrųjų atsirado laiko. Su vyru užauginome tris vaikus, juos išleidome į mokslus. Dabar vaikai gyvena savarankiškai, o aš turiu laiko sau. Dar vaikystėje mane traukė menai, seniai norėjau tapyti. Piešti galima ir senatvėje. O scenoje dainuoti ar šokti yra amžiaus riba. Aš – kaip Žemaitė. Ji rašyti pradėjo 50 metų, o aš tapyti 55-erių“, – sako R. Paleliūnienė.
Ko gero, miesto centre išvydus portretus ir peizažus tapantį dailininką arba greitai šaržus piešiantį menininką, kyla klausimas, kaip to išmokti. R. Paleliūnienė turi atsakymą: „Reikia įdėti nemažai pastangų ir laiko, o svarbiausias dalykas – norėti ir siekti tikslo.“
Paroda kaip ataskaita
Vos tik pradėjusi kalbėti apie norą tapyti R. Paleliūnienė sulaukė paskatinimo iš šalia gyvenančio dailės mokytojo Antano Bukio. Jau kitą dieną jis kaimynei atnešė vandeninių dažų, lapų ir knygą apie piešimą.
„Vis galvoju, kiek žmogus turi to impulso, noro, meilės išreikšti save per meną, gėrį ir grožį. Nors Romulės vaikai juokaudami sako, jog paveikslai – tai tik teplionės, noriu pabrėžti, kad dailė šiai moteriai yra kūrybos džiaugsmas. Didžiuojuosi savo kaimyne ir grožiuosi jos spalvingais potėpiais. Ji puikiai jaučia spalvų derinius. Romulės perspektyviuose darbuose atsispindi tai, ko seniai troško jos širdis“, – apibūdina A. Bukys.
Draugų ir artimųjų paskatinta R. Paleliūnienė, atšventusi jubiliejų, leidosi į platesnį spalvų pasaulį. Ji pradėjo lankyti jau šešerius metus gyvuojančią dailės studiją „Spalvų ratas“. Bendraminčių būryje susipažino su keramika, tapyba ir jų technikomis. Tos pažinties rezultatas – kultūros centre Panevėžio bendruomenių rūmuose atidaryta dailininkės personalinė tapybos darbų paroda. Sienas puošia gėlių paveikslai, gamtos ir urbanistiniai peizažai su architektūros elementais.
Anot R. Paleliūnienės mokytojo Girmanto Rudoko, iš pradžių Romulė bijojo tapyti ryškiomis spalvomis, stengdavosi iš karto išgauti taisyklingą formą. Daugelis dailininkės paveikslų realistiški, bet jai nesvetimos ir abstrakcijos.
„Romulė – neeilinė moteris. Ji domisi daile ir laisvalaikį leidžia kūrybiškai, puikiai interpretuoja spalvas, jai nėra svetimos įvairios technikos. Tai produktyvi, atsakinga, imli, reikli sau, kruopšti ir talentinga asmenybė. Manau, kad paroda kūrėjui yra didžiulė ataskaita. Visų pirma, tai ataskaita pačiam sau, o vėliau – ir visai bendruomenei“, – kalbėjo G. Rudokas.
R. Paleliūnienė Žemės ūkio akademijoje baigė ekonomikos mokslus. Visą gyvenimą dirbo šioje srityje. Jos paveikslai puošia ir dabartinę darbovietę – Nacionalinę mokėjimų agentūrą.
Kai nori, gali viską
R. Paleliūnienė sako piešianti tik tai, kas patinka. Drobėje moteris mintis lieja laisvai, nors kartais geram paveikslui pritrūksta įkvėpimo. Pasak dailininkės, pasakyto žodžio nebepagausi, o tapybos klaidas taisyti gali ne vieną kartą.
„Piešiu tai, kas man patinka, o patinka viskas. Vieniems darbams reikia vos kelių potėpių, kitus, kurie nepaliečia vidaus, tenka net po kelis kartus perdaryti. Tapyti pradėjau vandeniniais dažais, tačiau su jais sunku. Pabandžiau aliejiniais ir labai patiko. Jie ne taip greitai džiūsta“, – paaiškina R. Paleliūnienė.
Dalį savo darbų panevėžietė dovanojo draugams ir artimiesiems, kai kurie guli namuose po laiptais, o gražiausius išsivežė moters atžalos.
„Vaikai išsirenka tuos, kurie labiausiai jiems patinka, ir vis sako, kad reikia modernesnių“, – šypsosi tapytoja.
Pasak jos, kai norisi, viską galima padaryti. Tačiau moteris neslepia, kad yra jautri ir į kitų žmonių reakcijas, pastabas ar pamokymus žvelgia atsargiai. Kitaip sakant, atsirenka, į ką reaguoti, o į ką nekreipti dėmesio.
„Jeigu pastabos su humoru, priimu maloniai. Jei jos piktos, stengiuosi nekreipti dėmesio. Iš tikrųjų mūsų mokytojas ne tik puikus dėstytojas, bet ir geras psichologas. Jis moka optimistiškai nuteikti. Sako: šitas gabaliukas geras, šitas nelabai, reikia pataisyti, o tą palik taip, šį reikia patamsinti, o aną – pašviesinti, va, dabar labai gerai žiūrisi. Tokie žodžiai nenusodina ūpo. Išklausau švelnių pastabų, puikių patarimų ir jaučiu palaikymą“, – sako tapytoja.
Į parodos atidarymą atvykę R. Paleliūnienės draugai, kolegos ir artimieji jai linkėjo nepritrūkti kūrybinių minčių, visada siekti savo svajonių ir tikslų. Sakoma, kad mokytis niekada nėra vėlu. Tuo tiki ir R. Paleliūnienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
