Panevėžyje gimusi, tačiau Šiauliuose užaugusi Raimonda Kiminaitė mokydamasi penktoje klasėje iš džiovintų smilgų kotų pradėjo pinti sodus. Sulaukusi 29 metų mergina šiaudelių į šalį nenustūmė, iš jų kuria ir vėduokles, ir žvaigždes, ir girliandas. Be to, senus, jau niekam nebereikalingus daiktus prikelia naujam gyvenimui.
Nors įprastai sodai pinami iš nendrių ar šiaudų, R. Kiminaitė juos gamina iš smilgų, mat taip dirbiniai būna smulkesni. Asmeninio albumo nuotr.
Sodų įvairovė
Su savo kūriniais R. Kiminaitė supažindina ir panevėžiečius. „Židinio“ bibliotekoje veikia tautodailininkės darbų paroda. Vieni sodai didesni, kiti mažesni ar visai mažyčiai. Vieni kampuoti, kiti apvalūs. Tačiau visi jie nuostabūs.
Kaip pasakojo R. Kiminaitė, šiaudiniai sodai įvairiuose Lietuvos kraštuose vadinami skirtingai: apie Varėną – liktoriumi, Panevėžio rajone – voru, Ignalinos rajone – žarandėliu, Kupiškio rajone – keseliuku.
„Pristačiau paskutiniuosius savo darbus. Kadangi šie metai skirti etnografiniams regionams, kelis darbus esu sukūrusi būtent šia proga. Rombo formos sodai yra populiariausi ir laikomi tradiciškiausiais. Tačiau Lietuvoje pinti įvairių formų sodai. Kvadrato formos sodą Kupiškio rajone darydavo iš kiaulės šerių ir jungdavo vašku. Kupiškėnai dar darė statinaitės formos sodus, tačiau jie neprigijo, nes asociavosi su alkoholizmu. Rutulio formos sodai būdingi Rokiškio, Kupiškio rajonams. Pačiu puošniausiu laikytas disko formos sodas“, – sako R. Kiminaitė.
Nors įprastai sodai pinami iš nendrių ar šiaudų, mergina juos gamina iš smilgų, mat taip dirbiniai atrodo smulkesni. Pasak Raimondos, anksčiau sodą kabindavo prie kūdikio lopšio, kad pirmiausia būtų pamatomas sodas. Šitaip kūdikis apsaugomas nuo blogos akies. Sakyta, kad kuo vestuvinis sodas didesnis ir smulkesnis, tuo ilgiau pora gyvens kartu. Manoma, kad sodai sutvarko namo energetiką.
Užsikrėtė mokykloje
Raimonda Panevėžyje gyveno septynerius metus, ji sako, jog geriausiai prisimena pasivaikščiojimus Nevėžio pakrante, darželį, kuris matėsi pro kambario langą, ir įvairiausiomis spalvomis nutapytą sieną buvusioje vaikų poliklinikoje.
Šiaulių universitete R. Kiminaitė baigė muzikos pedagogiką, vėliau kultūros studijas. O šiaudų technika užsikrėtė per darbų pamoką.
„Meilė šiaudams atsirado 5 klasėje. Tuomet buvome mokomi suverti patį paprasčiausią rombą. Po pamokų besidžiaugdama savo kūrinėliu ėjau namo norėdama jį parodyti mamai. Kadangi niekur aplink namus šiaudų nebuvo, prisirinkau smilgų. Nuo tada sodams verti naudoju ne storus šiaudus, o plonas smilgas iš aplinkinių pievų. Ir tai nėra darbas – tai laisvalaikis. Einu ką nors verti tik tuomet, kai noriu, kai pagauna įkvėpimas. Būna, kad viduje tiesiog spirgu, kaip noriu ką nors padaryti. Tačiau būna ir taip, kad net kelis mėnesius nė neprisiliečiu prie šių rankdarbių, nors mintys vis sukasi apie tai, ką ir kaip galėčiau padaryti. Kartais atrodo, jog viskas krenta iš rankų, nežinai ko griebtis, viskas nesiseka. Bet tik pasiimk kokį rankdarbį į rankas ir jau nebegali paleisti“, – sako R.Kiminaitė.
Reikia geometrijos žinių
Šį kūrybinį procesą Raimonda pradėjo nuo paprasčiausių rombo formos sodų, kurie laikui bėgant darėsi vis sudėtingesni. Menininkė ėmė ieškoti formų įvairovės. Šiuo metu ji renka ir ruošia smilgas, o mintyse jau sukasi rabarbaro lapo formos paukščių girdyklėlė. Anot jos, mieliausia stebėti, kaip mintys įgauna formą.
„Įdomu, kaip tai, kas buvo tik mintyse, dar ne visai suformuota, įgauna savą, galutinį pavidalą. Pasitaiko, jog rezultatas skiriasi nuo mintyse buvusio vaizdo, bet taip tik dar įdomiau. Labiausiai patinka ieškoti naujų formų, sprendimo būdų. Stengiuosi, kad mano sodai nesikartotų. Juk visai neįdomu daryti du visiškai vienodus sodus“, – teigė pašnekovė.
Vienas iš unikalių Raimondos darbų sodas „Žemė“. Ji sako, kad ir anksčiau vėrusi
apvalius sodus, tačiau tokio apvalaus, be jokių nereikalingų kampų, dar nebuvo sukūrusi. Tiesa, mažiems sodukams statoki kampučiai nelabai matosi, tačiau tokiu pat principu padarius didelį sodą, viskas išryškėja.
Nors gali atrodyti, jog nieko sunkaus suverti apvalų sodą, tačiau Raimonda sako, kad taip nėra. Tam reikia ir matematikos. Ypač praverčia geometrijos žinios. Mergina buvo priversta prisiminti ir vieną geometrinę formulę, kurios prireikė lyginant statokus, šiek tiek atsikišusius kampus.
Kūrybiškas žvilgsnis
Nors šiaudų technika reikalauja daug kantrybės ir kruopštumo Raimonda sako, jog namų papuošalus iš smilgų daryti nesudėtinga – tereikia žinoti, kaip pradėti, ir pasitelkti fantaziją.
Anot menininkės, reikia tiksliai žinoti, ko norima, kaip tai pasiekti, kokią atkarpą prie ko prijungti, ir panašiai. Pasak menininkės, kartais veriant sudėtingesnę konstrukciją sunkiau būna ne sugalvoti, ką su kuo sujungti, o išlaikyti vienodas dalelių atkarpas ar jose nesusimaišyti, jei veriamam sodui reikia kelių skirtingų ilgių. Atrodytų, toks paprastas dalykas, tačiau tai gali pakišti koją, net jei visos dalys sujungtos teisingai.
„Svarbiausia – nebijoti iššūkių, kai beveriant paaiškėja, jog nepavyks suverti tiksliai tokio kūrinio, kokio tikėtasi. Svarbu nenuleisti rankų ir nepasiduoti, į nesklandumus pažvelgti kūrybiškai. Kartais tai gali paskatinti suverti net įdomesnį darbą. Vienas tokių – ant rutulio besisukantis žalčiukas. Patį gyvačiuką buvau sumaniusi kitokį. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog jis bus per sunkus ir tiek nesusilenks, kiek reikia. Taigi ieškojau kito sprendimo būdo. Dekoravimui panaudojau juodas pačias ploniausias smilgas bei ožekšnio sėklas. Pastarosios pasitarnavo ir karūnai kurti. Buvau padariusi dvišaką liežuvėlį, bet jis labai plonas, greitai lūžta. Taigi mano gyvačiukas be liežuvio, bet su karūna“, – sako Raimonda.
Ypatingos smilgos
Smilgas menininkė dažniausiai renka Rėkyvos ežero apylinkėse, parsiveža iš kaimo ar iš išvykos į gamtą.
„Anksčiau vaikai eidami pro šalį manęs klausdavo, ką aš čia darau. Bet dabar jau turbūt priprato mane laukuose matyti ir nebeklausinėja“, – sako R. Kiminaitė.
Anot Raimondos, smilga, kaip ir kiekvienas vaisius, turi subręsti, tapti auksinio ar balto atspalvio. Tik tuomet jas galima skinti. Tai galima daryti jau nuo birželio vidurio iki pat rudens. Pirmiausia mergina jas renka, tuomet vis pavartydama džiovina ant laikraščio, vėliau nuvalo lapus. Tačiau tai dar ne visi paruošiamieji darbai. Smilgas dar reikia surūšiuoti pagal storį bei spalvą.
„Nuvalius lapą pasimato tikrasis smilgos atspalvis. Jis gali kisti nuo tamsiai rudos iki visiškai šviesios, beveik permatomos spalvos. Atlikus visus šiuos darbus galima pradėti verti sodą. Bet net ir tuomet reikia atsižvelgti į turimų, jau išrūšiuotų smilgų kiekį ir ilgį. Jei norimai konstrukcijai reikia ilgų atkarpų, pirma reikia įsitikinti, jog tikrai užteks smilgų. O ir ne kiekvieni metai būna joms palankūs. Pavyzdžiui, pernai karšti orai jas greitai uždžiovino ir beveik nieko tinkamo nebuvo“, – pasakojo sodų pynėja.
Anot menininkės, smilga simbolizuoja nuolankumą. Juk ir Raimonda eina, prie kiekvienos lenkiasi, renka, valo, rūšiuoja.
„Ir pati smilga lenkiasi nuo kiekvieno vėjo gūsio, tačiau atkakliai tiesiasi į saulę, nuauksina pakeles. Visuomet važiuodama grožiuosi. Jos mane žavi spalvų įvairove, savo blizgesiu. Jos atrodo tokios paprastos, kiekvienas pro jas praeiname, kartais net pabambame, kad prižėlusios, ant kelio sugriuvusios, nupjauti galėtų, bet ne visi susimąstome, kas iš tikrųjų slypi viduje“, – sako pašnekovė.
Užaugusi Raimonda išpildė ir savo vaikystės svajones. „Būdama maža, labai norėjau vėduokles. Jei gerai pamenu, vieną ir turėjau, deja, ji sulūžo, tik nepamenu, ar pati dėl to buvau kalta. Tuo metu jau vėriau sodus ir rinkau smilgas. Taigi sumąsčiau iš tų pačių smilgų pamėginti pasidaryti ir vėduoklę. Sugalvojau, koks turėtų būti pagrindas. Kai šis darbas jau buvo baigtas, reikėjo sugalvoti, kaip ją papuošti. Dar vienas noras – turėti akvariumą. Taigi šia tema ir puošiau. Kadangi iš pajūrio buvau parsivežusi kriauklelių, jas ir panaudojau. O rezultatas – paveikslas-vėduoklė „Akvariumas“, – pasakojo Raimonda.
Grožisi visi
Raimonda niekada nebūna be veiklos, net ir tuomet, kai už lango nėra sniego, anot jos, nereiškia, kad snaigių negali būti languose. Taigi per keletą vakarų ji iškarpė per šimtą įvairių dydžių snaigių, besisupantį bei šviesą nešantį angeliuką ir keletą balerinų.
Rodos, menininkės rankos atgaivina net ir nereikalingą daiktą. Raimonda gali atgaivinti seną komodą, skrynią, fotelį ar lovą. Merginos kolekcijoje – net ir senas varinis veidrodis.
„Kai kambaryje pasistačiau iš močiutės parsivežtą atnaujintą fotelį, sugalvojau, jog labai tiktų ir keli kiti daiktai iš kaimo. Taigi nuvažiavome pas senelius ir paprašėme kelių daiktų. Vienas jų – varinis veidrodis. Su seneliu susitariau dėl mainų: veidrodis už veidrodį. Jis buvo apdulkėjęs, apkibęs voratinkliais ir parūdijęs, jei taip galima sakyti apie varį. Pirmiausia mėginau veidrodį valyti specialiu valikliu variui. Deja, jis nelabai padėjo. Po tokio valymo rezultatas buvo beveik nepastebimas. Tuomet mama pasiūlė nušveisti smėliu. Rezultatą pastebėjau iš karto. Galiausiai rėmą vėl pervaliau vario valikliu ir nublizginau. Tuomet įdėjau jau nuvalytą veidrodį bei fanerą. Tik turėjau šiokių tokių problemų su varžtais ir laikikliais. Juos reikėjo nušveisti ir nudažyti. Baigiau ir toršerą. Tai buvo pirmasis baldas, jei taip galima vadinti, kurį atnaujinau parsivežusi iš kaimo. Užtrukau kelias dienas. Tačiau dabar jis derinasi su mano lovos užtiesalu bei fotelio kojomis“, – pasakojo Raimonda.
Pašnekovė pažymi, jog šiais laikais žmonės ieško įvairių dalykų. Vieni grožio, kiti tradicijų, treti pokalbių apie tai, kas jiems aktualu.
„Vieni rankų darbą vertina labiau, kiti mažiau. Priklausomai nuo, kas ko ieško, ką vertina, kuo gyvena. Tačiau grožisi visi. Beje, dėmesį dažniau atkreipia vyrai nei moterys. Vyresnio amžiaus žmonės domisi, iš ko mano sodai padaryti, nes jaunystėje jie patys pynė iš storų šiaudų. Plonos smilgos vienas iš privalumų tai, jog galima suverti net mažą, smulkią konstrukciją, ko neleistų storesnis šiaudas“, – sako pašnekovė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
