Lietuvos laukuose retai pamatysi besiganančias arklių kaimenes ar net pavienius žirgus. Seniai nugrimzdo į praeitį tie laikai, kai arkliai buvo svarbiausias ir pagrindinis žmogaus pagalbininkas, kai jie buvo reikalingi visur – nesibaigiančiuose darbuose, kelionėse, kasdienybėje, šventėse.
Fermoje gyvena daugiau kaip šimtas stručių. U. Mikaliūno nuotr.
Ir didžiausių, ir mažiausių
Dabar žirgai tarnauja beveik vien sportui, laisvalaikiui, pramogai ir juos išvysti gali dažniausiai tik žirgynuose. Tarp dešimčių Lietuvoje esančių įvairių žirgynų prieš keletą metų atsirado dar vienas – Dubingių.
Čia galima susipažinti ne tik su žirgais, bet ir su daugybe kitų gyvūnų.
Pažintį su žirgais geriausia pradėti nuo lietuviškos veislės – vienos seniausių Europoje, per šimtą metų išvaizdos nepakeitusių nedidelių, tvirtų žemaitukų. Paskui Dubingių žirgyno direktoriaus pareigas laikinai einantis Marius Martinkėnas, ko gero, pakvies palyginti, kaip atrodo didžiausių žirgų veislė – angliški šairai.
Dubingių žirgyno vadovo Mariaus Martinkėno rankose – neseniai iš kiaušinio išsiritęs stručiukas.
Aukšti, daugiau kaip toną sveriantys žirgai iš tiesų įspūdingi – galva didelė, kaklas ilgas, pasturgalis tvirtas ir raumeningos, uodega tanki, kanopos masyvios. Jiems net pasagas sunku gauti – tradicinės netinka.
Anglijoje ši veislė buvo žinoma dar viduramžiais, ją vertino ir karalius, ir kavalerija. Dubingių žirgyne yra ir fryzų – arklių, kurių veislė išvesta 18-ajame amžiuje Nyderlanduose. Šios veislės žirgai visuomet juodi, karčiai ir uodega būna truputį banguoti. Ši veislė labai paplitusi Europoje. Tos veislės atstovai ypač mėgstami turizmo srityje, o varžybose tempia tradicinius fryzų vežimaičius.
Atvykusieji į žirgyną gali ne tik grožėtis žirgais, bet ir pajodinėti lauke ar didžiuliame manieže, ir vežimu pasivažinėti, ir žirgų pasirodymus pasižiūrėti.
Tarp šimto stručių
Dešimt hektarų užimančioje teritorijoje taip pat veikia mažytis zoologijos sodas, suaugusiųjų ir vaikų traukos centras.
Kam gali nepatikti po aptvarus šuoliuojančios mažos kengūros, išdidžiai vaikštinėjantys taurieji elniai, grakštieji danieliai, gražuolės alpakos, lama, ožiukai, avelės, triušiai. Jeigu pasiseks, prie aptvaro prieis ir iš arti pažvelgs kupranugaris Fokusas, asiliukas Antonas ir kiti gyvūnai. Gal teks pamatyti, kaip tarpusavyje pliekiasi du anglo nubian veislės ožiukai Čakas ir Noris. O pykstasi jie gana dažnai ir nė vienas nenori nusileisti. Šiuos ožius Dubingių žirgynui dovanojo lietuviško Baltijos cirko vadovas Petras Variakojis. Nukarusiomis, didelėmis ausimis pasižyminčios veislės, išvestos Didžiojoje Britanijoje, ožiukus cirkas buvo įsigijęs pasirodymams, tačiau jie niekaip nesidavė dresuojami ir užsispyrėliams teko ieškoti kitų namų.
Čia pat galima pamatyti striksinčius mažųjų veislės ožiukus, išdidžiai vaikščiojančias didžiules Cholmogorų veislės žąsis, toliau plaukiojančias juodąsias gulbes.
Gražuolė lama dažnai atkreipia dėmesį į pro šalį einančius žirgyno svečius.
Žirgyno teritorijoje laukia įdomi mokomoji-pažintinė ekskursija į tikrą stručių fermą. Šių ilgakojų, ilgakaklių paukščių fermoje yra daugiau kaip šimtas.
Laukia pažintis ir su suaugusiais, didžiuliais sparnais mojuojančiais ir taip nuo karščio besiginančiais stručiais. Jeigu kurio kojos staiga tampa raudonos, žinokite, kad jis pyksta ir išdrįsusiajam į aptvarą įlįsti gali kaip reikiant įspirti.
Įdomu stebėti ir visai mažus, vos iš kiaušinio išsiritusius, ir gerokai paaugusius, po pievą bėgiojančius stručiukus.
Galima pamatyti įspūdingo dydžio stručių kiaušinius, atvykusieji turės retą galimybę pažiūrėti, kokio storio stručio kiaušinio lukštas.
„Aplink esantys trys ežerai, miškai suteikia vietovei ypatingą kraštovaizdį“, – sako M. Martinkėnas ir priduria, kad kiekvieną pavasarį netoli esančiame Žalktynės kaimo miškelyje galima stebėti net žalčių puotas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
