Ne veltui Asvejos regioninio parko logotipe pavaizduoti susirangę žalčiai – šių gerąją namų dvasią, gerovę ir sveikatą simbolizuojančių gyvūnų parko teritorijoje gausu.
Didingoji Asveja – viena vaizdingiausių regioninio parko puošmenų. Asvejos regioninio parko nuotr.
Ir miškai, ir ežerai
Jeigu reikėtų išvardyti visus Asvejos regioniniame parke augančius augalus ir gyvenančius gyvūnus – kažin ar užtektų laikraščio puslapio. Ir augalų, ir gyvūnų tarp gausių parko gamtos turtų yra ir labai retų, ir saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą ir net į Europos Sąjungos buveinių direktyvą įrašytų.
Gamta besidomintiesiems parkas atveria pilnutėlę pažinimo skrynią.
Asvejos regioninis parkas garsėja čia gausiai įsikūrusiais gerovės simboliais, tautosakoje aukso vainikais karūnuotais žalčiais. Be to, čia yra ir tokių augalų bei gyvūnų rūšių, kokių kitur kažin ar tikėtumeisi išvysti. Su parko turtais galima susipažinti ir vaikštant takais, ir apžiūrint Asvejos regioninio parko direkcijos patalpose pateikiamą iškalbingą ekspoziciją.
Lankytojų pamėgtas regioninis parkas įkurtas 1992 metais. Jis išsidėstęs 12208 hektarų plote, trijų rajonų – Molėtų, Švenčionių ir Vilniaus – sandūroje.
Regioninio parko direkcijos darbuotoja Laura Leškevičiūtė sako, kad miškai užima apie 56, vandens telkiniai – 16, pelkės – 2, žemės ūkio naudmenos, miesteliai ir kaimai – 26 procentus teritorijos.
Dubingių miestelyje, kuriame įsikūrusi regioninio parko direkcija, gyvena 240, o visoje parko teritorijoje – apie 900 gyventojų.
Vietų, kuriose galima pasimėgauti nuostabiais vaizdais, pailsėti, parko teritorijoje labai daug. Toks yra ir Liudgardo šlaitas – viena įdomiausių, įspūdingiausių ir lankomiausių parko vietų.
Tai šiaurinėje Asvejos ežero pakrantėje, tarp Baluošos upelio žiočių ir Giraičių kaimo, priešais Vanikų salą, esantis status, brandžiu pušynu apaugęs šlaitas. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į Asvejos ežerą. Šlaite įrengtais laiptais galima nusileisti ir prie vandens.
Sužavėti parko grožio
Lietuvoje yra trisdešimt regioninių parkų. Asvejos – vienas iš dažniausiai lankomų. Šis parkas ypatingas dar ir tuo, kad jame tyvuliuoja daugybė ežerų, garsiausi – Asvejos, Baluošų, Žverno, Nikajo, Galono, Lekštenio. Beveik visų ežerų pakrantės tinka poilsiauti. Čia atvažiuoti mėgsta žvejai, o nuo Dubingių gali būti pradedamos įdomios kelionės valtimis, baidarėmis.
Vaikštant Baluošos upelio pakrante – ramu ir gera.
Parko teritorijoje yra trisdešimt ežerų. Vieni jų dideli ir gilūs, kiti – bevardžiai, telkšantys pelkėse ir miškuose. Parke palyginti tankus ir upelių tinklas.
„Dauguma upelių nėra vandeningi, jie siauri, trumpi, tačiau išlaikę savo natūralias vagas, tekantys vaizdingomis vietovėmis, supami ūksmingų miškų“, – apibūdina L. Leškevičiūtė.
Parko vaizdo nesusidarytum, nežinodamas, kad čia yra ir reikšmingas Dubingių piliakalnis, Žingių, Degsnės, Jutonių, Voronių pilkapynai.
Regioninis parkas garsus ir žmogaus veiklos beveik nepaliestomis pelkėmis. Didžiausia yra Purvino pelkė, ji pasižymi retų floros ir faunos rūšių gausumu. Čia galima stebėti tokius retus paukščius kaip erelis žuvininkas, juodasis peslys, gervė, tetervinas.
Pelkėje galima pamatyti, kaip sakoma, velnio pamestą Majo akmenį, nemažai įspūdingų medžių – Purviniškių pušį, Alkos klevą, Abiejutės ąžuolą.
Ąžuolas lietuviams – svarbus medis, juk protėviai pagonys juos garbino ir buvo priskyrę vyriausiajam dievui Perkūnui.
Parko teritorijoje ąžuolų daug. Auga ir 450 metų jau suskaičiavęs Beržos ąžuolas, jo kamieno apimtis 5 metrai, aukštis – 31 metras.
Purvino ąžuolas įdomus savo trimis kamienais, išsiskiriančiais dviejų metrų aukštyje. To medžio amžius – apie 160 metų. Šakymo ąžuolas čia auga jau 200 metų.
Pažintiniais takais
Į Asvejos regioninį parką atvykę turistai kviečiami pasivaikščioti pažintiniais takais – tokių čia yra net keletas.
Toli nuo miesto bruzdesio, pamiršus įprastą gyvenimo ritmą žingsniuojant pažintiniu girios taku galima pamatyti ramią ir paslaptingą gimtojo krašto gamtą. Ji čia parodo, ką gali sukurti, o rūpestingo žmogaus prižiūrima – atskleisti.
Vienas iš tokių takų – Gurakalnės pelkės pažintinis takas. Nuo miestelio nutolęs apie šešis kilometrus, prasidedantis netoli poilsio namų „Dubingiai“, šis takas tęsiasi apie 0,7 kilometro.
Asvejos regiono parko teritorijoje šių tautosakoje dažnai minimų gyvūnų labai daug.
Pažintinį taką sudaro mediniai laiptai ir per Gurakalnės aukštapelkę vingiuojantis keliukas.
Parko darbuotoja atkreipia dėmesį, kad aukštapelkėje auga tik labai rūgštų dirvožemį mėgstantys augalai: gailiai, viržiai, vaivorai, kiminai, švyliai, spanguolės.
Apie tris hektarus užimančioje pelkėje mineralinių medžiagų yra labai mažai, ją maitina tik krituliai ir paviršinis vanduo.
Žingių miško pažintinio tako ilgis – 1,5 kilometro, jame yra vienuolika informacinių stendų. Tako trasa pažymėta rodyklėmis bei raudonos ir mėlynos spalvos ženklais.
Takas įrengtas 2007 metais. Kirtavietėse, neapaugusiose miškų aikštėse vyrauja beržų, eglių, pušų medynai.
Čia, botaninės vertybės valdoje, auga 242 rūšių grybai, iš jų 5 rūšys įrašytos į Raudonąją knygą, aptinkama 103 rūšių kerpių, o viena yra įtraukta į Raudonąją knygą, bei 57 rūšių samanų – dvi rūšys taip pat labai retos ir saugomos.
Paslaptinga Melnyčėlė
Žingsniuodamas pagal Jurkiškio upelį dažnas pasijunta esantis ne Lietuvoje. Mat upelis sraunus, akmenuotas, taigi primena kalnų upę.
Jurkiškio upelio pažintinis takas taip pat tęsiasi pusantro kilometro. Jį sudaro mediniai laiptai, stendai, rodyklės ir pats takas Jurkiškio upelio slėniu ir šlaitu.
Tarp Asvejos regioninio parko vertybių – Dubingių versmė.
Upeliui, dar vadinamam Melnyčėle, pradžią davė vanduo, kuris tekėjo į dabar esančius Beršos, Suoselio ežerus, bei pelkutės ir keli smulkesni ežerėliai. Vaizdingumu pasižymintis, akmenimis nuklotu dugnu upelis neilgas, vos 1,2 kilometro.
Atvykusiesiems į Asvejos regioninį parką būtina pasivaikščioti ir pažintiniu Dubingių piliavietės taku.
Dubingių piliavietė – išskirtinis Lietuvos istorijos, archeologijos ir memorialinio paveldo objektas. Asvejos ežero pusiasalyje esantis Pilies kalnas – viena iš 50 Lietuvoje tvirtai identifikuotų ir sutapatintų su pilimi piliaviečių. Pagal savo plotą ji yra viena iš didžiausių šalyje. Ši piliavietė paskelbta Lietuvos kultūros paminklu ir yra ryškiausia Asvejos regioninio parko bei viso Dubingių krašto kultūrinė vertybė.
Šiuo pažintiniu taku taip pat teks žingsniuoti apie pusantro kilometro. Take prie įvairių objektų įrengtos šešios stoteles.
L. Leškevičiūtė pasakoja, kad parko ežerai sudaro ryškiausią ežeringąjį kraštovaizdį, nes išsidėstė pažemėjimuose, atskiriančiuose vieną aukštumos masyvą nuo kito, taip pat ir aukštumos pakraščiuose. Vieną tokį pažemėjimą, esantį tarp Riešės ir į Molėtų aukštumų, užima Dubingių ežerynas, jam ir priklauso parko ežerai.
Šimtai rūšių
Saugomų augalų rūšys paplitusios visoje parko teritorijoje. Be to, čia auga nemažai apyrečių ar riboto paplitimo rūšių.
Didžiausia saugomų rūšių koncentracija yra Leikštėnų ir Purvino ežerų paežerinėse pelkėse.
Norintiesiems pamatyti retų augalų savo žiedus išskleidžia pelkinis žinginys.
„Sausesnes augimo sąlygas mėgstantys retesni pievų augalai klesti atviruose šlaituose“, – sako parko darbuotoja ir priduria, kad didelę augmenijos rūšių įvairovę lemia savitas kraštovaizdis, reljefas, miškų ir pelkių masyvai.
Parko teritorijoje užregistruota 700 augalų rūšių, o 28 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Asvejos regioninio parko miškai užima pietinę, vieno didžiausių Lietuvos masyvų, Labanoro ir Pabradės girios dalį, o sengirių daugiausia išlikusių tik apie Baluošo ežerą.
Asvejos regioniniame parke daugiausia auga spygliuočių medynai, tarp jų vyrauja pušynai – užima daugiau kaip pusę visų medynų ploto. Nemažai yra vertingų kietųjų lapuočių – ąžuolynų, juodalksnynų. Parko miškuose vyrauja pusamžiai medynai.
Ir stirnos, ir šikšnosparniai
Tie, kas domėjosi Asvejos regioniniu parku, veikiausiai žino, kad čia galima sutikti beveik visas Lietuvos miškų stambių ir smulkesnių žinduolių rūšis – stirnas, briedžius, elnius, šernus, ūdras, bebrus, kanadines audines, ondatras, vandeninius pelėnus, kirstukus.
„Parke sutinkama ir keletas šikšnosparnių rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą ir Europos Sąjungos buveinių direktyvą“, – sako darbuotoja.
O kur dar margas parko ežerų ir upelių žuvų pasaulis: čia plaukioja nemažai lydekų, ešerių, lynų, karšių, ungurių, karosų. Gausu ir ne tokių vertingų žuvų: aukšlių, plakių, pūgžlių.
Asvejos ir Baluošo ežeruose yra seliavų ir ežerinių stintelių, pastarosios – ledynmečio reliktas.
Parko ežeruose ir upėse plaukioja ūdros, raudonpilvės kūmutės, sykai.
Parkas gali nustebinti savo ežerų pakrantėse, miškuose ir pievose skrajojančių padarų gausa – čia ir karališkasis laumžirgis, ir didysis skydvabalis, ir machaonas.
Parke peri daug retų paukščių rūšių: erelis žuvininkas, erelis rėksnys, juodasis peslys, lėlys, griežlė. Pelkėse lizdus suka gervės, palesti užklysta jūrinių erelių.
Apie parko augalus ir gyvūnus papasakojusi Asvejos regioninio parko darbuotoja priduria: „Gamtos vertybes kiekvienas žmogus turėtų saugoti, vertinti ir branginti.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
