Prie Dubingių – Barboros Radvilaitės ilgesys

Po šiuo ant Pilies kalno esančiu pastatu – buvusių Radvilų rūmų liekanos. U. Mikaliūno nuotr.

Dar aštuonioliktame amžiuje sunykusios senosios Dubingių pilies liekanos atidengtos ir lankytojų dėmesiui pateiktos jau šiame tūkstantmetyje.

Vos trisdešimt metų gyvenusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikės Barboros Radvilaitės – vienos garsiausių ir romantiškiausių moterų – istorija daugeliui iki šiol įdomi ir paslaptinga.

Priartėjanti istorija

Tie, kurie norėjo su ja susipažinti išsamiau, be abejo, aplankė Barboros gyventas vietas ne tik Vilniuje bei Krokuvoje, bet ir Dubingiuose – krašte, kur ši moteris praleido beveik pusę metų.

Šioje vietoje greičiausiai ne kartą svajojo ir mylimo vyro ilgėjosi Barbora Radvilaitė.

1547 metais Barborai Radvilaitei Vilniuje slapčia susituokus su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu grėsė didžiulis skandalas. Pagal to meto Europos papročius valdovui nederėjo pasirinkti ne karališkosios šeimos moters.

Kai po vestuvių Žygimantas Augustas išvyko į Lenkiją, kad gautų nors ir pavėluotą pritarimą toms vedyboms, Radvilų giminė nutarė Barborą paslėpti. Tad lapkričio 19 dieną Barbora Radvilaitė atvyko ir apsigyveno savo tėvo rūmuose Dubingiuose.

Radvilų rūmų liekanas išsaugojęs Pilies kalnas yra Asvejos regioninio parko teritorijoje. Parko darbuotoja Laura Leškevičiūtė svarsto, jog rūmai, jau gyvenant juose Barborai, greičiausiai buvo gana seni. Yra išlikęs užrašytas pasakojimas, kad B. Radvilaitei gyvenant Dubingiuose buvo įgriuvęs šių rūmų rūsio skliautas – tiesiai priešais jos kambario duris.

1548 metų kovą Barbora rūmus paliko – jos laukė labai svarbūs įvykiai. 1550 metais ji tapo Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene, tačiau tais titulais ilgai džiaugtis neteko – po metų ji mirė.

L. Leškevičiūtė takeliu nuo rūmų turistus veda didelio seno ąžuolo link. Ties juo sustojus atsiveria įspūdingas vaizdas į Dubingių ežerą. Į jį žvelgiant visai nesunku patikėti, kad Barbora Radvilaitė, į tą ar kitą anksčiau augusį medį atsirėmusi, tikrai čia stovėjo ir susimąsčiusi žvelgė į pakalnėje tyvuliuojantį ežerą, į baltais žiemos patalais apklotus miškus. Pirmiesiems pavasario pranašams į žemę sugrįžus šias vietas didikė paliko – vasarišku šios vietos žavesiu jai pasidžiaugti neteko.

O dabar, prisiglaudus prie ąžuolo, kur jos stovėta, šimtmečiai tarsi pradeda skrieti atgal. Regis, matai takeliu nuo rūmų ateinančią jauną, dailią susimąsčiusią moterį, nė neįtariančią, kokį ryškų pėdsaką ji paliks Lietuvos istorijoje. Kol kas 1548 metų pradžia ir Barbora tiesiog grožisi nuostabiais šio krašto vaizdais, svajoja ir gyvena mylimojo laukimu.

„…Siunčiu Jūsų Karališkajai Malonybei savo maloningajam ponui žiedelį – tarsi laikrodį, kad Jūsų Karališkoji Malonybė teiktųsi pagal saulę orientuotis ir į Rytus, į Lietuvą, greitai skubėtų…“ – savo vyrui Žygimantui Augustui rašė Barbora iš Dubingių.

Surado rūmų liekanas

Laura Leškevičiūtė pasakoja, kad ant visų dar drėgnų plytų būdavo paliekama pirštų žymė – kad plytos geriau sukibtų.

Regioninio parko darbuotoja sako, jog yra išlikę užrašyti amžininkų pasakojimai, teigiantys, kad Barboros elgesys Dubingiuose smarkiai pasikeitė – nebeliko smagaus jos būdo. Barbora apsivilko vienuolės abitą, kone kasdien ėjo į bažnyčią ir aukojo elgetoms.

„Kai kurie mokslininkai mano, kad Barbora Radvilaitė į Dubingius atvažiavo laukdama kūdikio – būsimo Lietuvos ir Lenkijos sostų įpėdinio. Tačiau išvarginta sunkios kelionės, Dubingiuose tą kūdikį ir prarado“, – pasakoja L. Leškevičiūtė.

Gaila, tačiau rūmai, kuriuose buvo apsistojusi Barbora, sunyko dar 18 amžiaus viduryje. Jų liekanas vėjas apnešė žemėmis, ant pamatų sužaliavo žolė, užaugo medžiai ir mažai kas liudijo buvusią vietovės didybę.

Istorikai žinojo pagal aprašymus, kad šioje vietoje būta pilies, apie ją bylojo ir 1872 metų piliavietės piešinys, kurį paliko Napoleonas Orda. Piešinyje matyti rūmų ir bažnyčios griuvėsiai. Sprendžiant iš piešinio matyti, kad rūmai buvo gana panašūs į kitus to meto Radvilų statytus rūmus Nesvyžiuje, Vilniuje, kiek vėliau ir Kėdainiuose.

Dubingių pilimi domėtasi nuolat, 1939 metais pilies liekanas tyrė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Žvalgomuosius tyrimus 1969, 1979, 1987 metais buvo atlikę Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Tačiau šios piliavietės slėpiniai vis dar buvo neatskleisti.

Nuo 2003 metų piliavietėje pradėjus vykdyti archeologinius tyrinėjimus buvo surastos ir atidengtos Radvilų rūmų liekanos, ištirta buvusi bažnyčia, o svarbiausias radinys – garbingos ir Lietuvos istorijai ypač nusipelniusios Radvilų giminės palaikai.

Radvilų panteonas

Radvilų rūmai stovėjo ant didelės kalvos, iškilusios buvusioje saloje, vėliau supylus pylimą virtusioje pusiasaliu. Dubingių piliavietė paskelbta Lietuvos kultūros paminklu ir įtraukta į Archeologinių vietų sąrašą.

Po šiuo ant Pilies kalno esančiu pastatu – buvusių Radvilų rūmų liekanos. U. Mikaliūno nuotr.

Tačiau ar daug kas žino, kad Aukštaitijos krašte, ant aukšto kalno prie Dubingių ežero, po juodo marmuro plyta ilsisi istorijos knygų puslapiuose ne kartą minimų, daug nusipelniusių žmonių palaikai.

Čia palaidotas Mikalojus Radvila Juodasis, jo žmona Elžbieta Šidlovecka, Mikalojus Radvila Rudasis, jo sūnus Mikalojus Radvila ir jo žmona Elena Glebavičiūtė taip pat Mikalojaus Radvilos Rudojo vaikaičiai Jonušas VI Radvila ir Mikalojus Radvila ir Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona Ana Sobkovna.

Kad čia tikrai šie asmenys, nustatyta sugretinus įvairius antropometrinius, istorinius, ikonografinius duomenis.

Su archeologinių kasinėjimų istorija, radiniais, įvairiais kitais eksponatais galima susipažinti muziejuje, kuris įrengtas pastate, gaubiančiame Radvilų rūmų liekanas. Iš laiko ir užmaršties išplėštas vertingas palikimas nepaliktas likimo valiai – jis saugomas ir prižiūrimas.

Asvejos regioninio parko darbuotoja pasakoja, kad čia pat ant šio kalno viena po kitos – visos toje pačioje vietoje – stovėjusios trys bažnyčios.

„Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas Dubingių piliavietėje buvo pastatęs pirmąją medinę katalikų bažnyčią. Jos pamatai buvo suardyti vėlesnių statybų metu, todėl archeologams nepavyko jų rasti. Mikalojus Radvila Rudasis, garsėjęs kaip evangelikų reformatų globėjas, katalikų bažnyčią perdavė evangelikams reformatams, o vėliau toje pačioje vietoje pastatė naują medinę evangelikų reformatų bažnyčią. Beje, Mikalojus Radvila Rudasis buvo Radvilų panteono Dubingiuose pradininkas. Čia jis laidojo savo šeimos narius“, – pasakoja L. Leškevičiūtė.

17 amžiuje Jonušo Radvilos iniciatyva buvo sumūryta nauja renesansinė evangelikų reformatų bažnyčia, jos rūsyje buvo įrengta kripta Radvilų giminei laidoti. Tačiau 18 amžiaus pradžioje, vykstant Šiaurės karui ir artėjant švedų kariuomenei, Radvilų palaikus artimieji saugiai paslėpė. Taip, kad niekas negalėjo jų rasti tris šimtus metų… Tik 2004 metais archeologai palaikus surado.

Atlikus mokslinius tyrimus palaikai 2009 metų rugsėjo 5 dieną buvo iškilmingai perlaidoti toje vietoje, kur stovėjo bažnyčia ir buvo Dievo stalas. Radvilos, penki vyrai ir trys moterys, ilsisi kriptoje esančiame sarkofage.

Lobių kambario turtai

Pagal išlikusius rūsius, pamatus ir remiantis rašytiniais šaltiniais matyti, kad Radvilų rūmai Dubingiuose nebuvo dideli, kambariai taip pat.

Plytas rūmams statyti gamino čia pat buvusioje plytinėje – per kiekvieną dar drėgną plytą darbininkas braukdavo pirštais, kad likusi žymė padėtų joms sukibti. Ekskursiją vedanti L. Leškevičiūtė sako, kad mūrijama buvo naudojant gesintų kalkių ir kiaušinio baltymų skiedinį. „O norint, kad būtų ypač patvaru, į mišinį dar riešutų aliejaus ir alaus įpildavo“, – pasakoja parko darbuotoja.

Rūsio patalpos puikiai išsilaikiusios, o turint vieno Radvilų anūko užrašus, kuriuose jis smulkiai aprašė, kas ir kur šiuose rūmuose buvo, galima nesunkiai įsivaizduoti bent dalelę tuomečio gyvenimo.

Iš laiko ir užmaršties išplėštas vertingas palikimas nepaliktas likimo valiai – jis saugomas ir prižiūrimas.

Štai rūsio kambarys, kuriame, tiksliai žinoma, buvo laikomi vertingiausi daiktai. Pagal Kristupo Radvilos užrašus žinoma, kad lobių kambaryje buvo saugoma 130 brangakmenių kolekcija, trys barsukų iškamšos, prabangūs kostiumai, ginklai, papuošalai. Išvykdami iš tų rūmų į kitus, didikai išsiveždavo ir savo turtus.

Per keturis penkis šimtus metų nedažnai atgydavo gyvenimas Dubingių dvare. Buvo įprasta, kad didikas per metus aplankydavo beveik visus savo turimus dvarus. Atvykęs jis apžiūrėdavo ūkį, spręsdavo vietinių bajorų ginčus, susirinkdavo mokesčius ir vėl leisdavosi į kelionę.

„Ne kitaip buvo ir su Radvilomis: didesnę metų dalį jie šiuose rūmuose negyvendavo. Kol jie keliaudavo po kitas nuosavas valdas, Dubingių dvarą prižiūrėjo samdomi pareigūnai“, – pasakoja L. Leškevičiūtė.

Radus ir atidengus rūmų liekanas vertingų radinių aptikta nedaug – tik stiklo duženų, sidabrinis šaukštelis, taurė.

Vytauto statyta

Stovėdamas ant Pilies kalno žinai, kad ši vieta lietuvio širdžiai iš tikrųjų ypatinga. Prieš kelis šimtmečius čia atjodavo didieji kunigaikščiai, karaliai ir didikai.

Parko darbuotoja teigia: „Netiesiogiai patvirtinta, kad čia po Žalgirio mūšio pilį pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1415 metais jis buvo pakvietęs čia pasisvečiuoti karalių Jogailą ir jo dvariškius.“

Vėliau Vytautas piliavietėje pastatė Šventosios Dvasios bažnyčią. Tolimesnė piliavietės raida nelabai žinoma iki tol, kai maždaug 1508 metais ji atitenka Radviloms.

Žinoma, kad 17 amžiuje Radvilų dvarui Dubingiuose priklausė beveik 20 statinių. Tarp jų buvo ne tik medinis svečių namas, pirtis, kepykla, plytinė, bet ir gyvų žuvų laikyklos, alaus darykla, ledainė.

Dubingiai neatsiejami nuo Radvilų giminės iškilimo ir suklestėjimo istorijos. Tačiau antroje 17 amžiaus pusėje pagrindine Radvilų pilimi tapo Biržai ir prasidėjo Dubingių nuosmukio laikotarpis. Žinoma, kad 1808 metais Dubingius nusipirko M. Tiškevičius, bet tuo metu planuose buvo pažymėtos tik buvusių pastatų griuvėsių vietos. Visa likusi teritorija – dirbami laukai ir šienaujamos pievos.

Garsūs pusbroliai

Tris šimtus metų Radvilos buvo viena pačių įtakingiausių ir turtingiausių giminių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Apie juos dažnam norisi sužinoti daugiau. L. Leškevičiūtės teigimu, ji dažnai išgirstanti turistų klausimą, kodėl pusbroliai buvo vadinami spalvų vardais. „Paslapties nėra – vyrai taip vadinti pagal plaukų spalvą. Kadangi jų vardai vienodi, tai vieną, tamsesnio gymio, vadino Juoduoju, o rusvaplaukį – Ruduoju“, – sako darbuotoja.

Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584), karalienės Barboros Radvilaitės brolis, gimė Dubingiuose. Jam teko eiti aukščiausias valstybines pareigas, o kai 1572 metais Žygimantas Augustas mirė, ne kas kitas, o Mikalojus Radvila Rudasis ketvertą metų buvo faktiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas. Tik vėliau valdžią perėmė Steponas Batoras.

Įdomu tai, kad Mikalojus Radvila Rudasis vienintelis iš Lietuvos Ponų tarybos nepasirašė Liublino unijos akto, 1569 metais sujungusio Lietuvą ir Lenkiją į vieną valstybę.

Mikalojus Radvila Juodasis – Mikalojaus Radvilos Rudojo pusbrolis.

Istorikai sako, kad Radvila Juodasis buvo viena svarbiausių ir garbingiausių asmenybių visoje Lietuvos istorijoje.

„Mikalojus Radvila Juodasis karaliui buvo viskas: ir patarėjas, ir kancleris, ir maršalas, ir ištikimas draugas, su kuriuo valdovas puotauja…“ – taip 1575 metais rašė popiežiaus legatas Aloyzas Lippomanas.

Žygimanto Augusto laikais Mikalojus Radvila Juodasis buvo laikomas faktiniu Lietuvos valdovu. Kai jis įeidavo į Ponų tarybos posėdį, atsistodavo netgi pats karalius.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ