Dviem vardais – Asvejos ir Dubingių – vadinamas ežeras nuo gausybės kitų Lietuvos ežerų skiriasi ne tik savo forma, bet ir dugno bei povandeninių šlaitų reljefu.
Iškilmėse ir prezidentas
Per ežerus tiltai netiesiami – dažniausiai jie jungia tik upių krantus. Tačiau atvažiavus į Molėtų rajoną pavyks pamatyti malonią išimtį – per Asvejos ežerą nutiestą unikalų tiltą.
Ežerą supančio Asvejos regioninio parko darbuotoja Laura Leškevičiūtė pasakoja šio tilto atsiradimo istoriją: „1933 metais į Dubingius atvyko pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Tačiau į miestelį greitai patekti negalėjo – kelią pastojo ežeras. Tilto anuomet nebuvo, už Asvejos ežero esantį miestelį galima buvo pasiekti tik persikeliant keltu, o jo tekdavo ir ilgai laukti, ir netrumpai juo plaukti. Susidūręs su tokiu nepatogumu prezidentas, įsiklausęs ir į gyventojų pateiktus prašymus, ėmėsi iniciatyvos ir per metus tiltas buvo pastatytas.
1934 metų birželio 3-iąją Antanas Smetona vėl atvyko į Dubingius – šį kartą į iškilmingą pirmojo Lietuvoje medinio tilto per ežerą atidarymą. Jis perkirpo juostelę, pasakė kalbą. Į iškilmes susirinko neįtikėtina gausybė žmonių – visi džiaugėsi nauju tiltu, norėjo pamatyti šalies vadovą. 
Antanas Smetona bendravo su vietiniais, o kai į vienus namus užsuko pasisvečiuoti ir šeimininkai puolė stalą dengti, vaišėmis rūpintis, prezidentas juos sustabdė, paprašęs: „Duokit man tik bulvių ir rūgusio pieno.“ Pasakojimas apie susitikimą su prezidentu ir jo neįmantrius norus ilgai buvo minimas Dubingiuose, perduodamas iš kartos į kartą.“
Viloje nesilankė
Neseniai paaiškėjo, kad kadaise per Asveją būta ir kito tilto. Kaip teigia L. Leškevičiūtė, 1998 metais netoli dabartinio tilto po vandeniu buvo surasti senesnio tilto likučiai. Pasirodo, tai buvo viduramžių tiltas, jungęs anų laikų Dubingių salą su krantu. Surastos per dvidešimties ąžuolinių ir spygliuočių medienos polių liekanos parodė, kad tiltas tarnavo ilgai, buvo ne kartą remontuotas ar perstatytas.
Pirmoje 20 amžiaus pusėje Dubingių miestelis buvo atsidūręs tuomečiame Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Tai turėjo nemažos įtakos šalies politiniam, socialiniam gyvenimui. Miestelio neaplenkdavo ir aukščiausio rango šalies vadovai, žinomi žmonės.
1938 metais ant prie ežero esančio piliakalnio buvo pastatytas ištaigingas medinis vasarnamis. L. Leškevičiūtė pasakoja, kad jis iš karto žmonių buvo pramintas Smetonos vila, nors šalies prezidentas nė karto joje nesilankė ir čia niekada nesiilsėjo.
„Modernioje viloje poilsiaudavo to meto Lietuvos politikai, aukšto rango karininkai ir kiti garbūs svečiai. Šio pastato atsiradimui didelės įtakos, be abejo, turėjo ir įspūdingas vietovės kraštovaizdis. Už kelių žingsnių nuo pastato nuo kalno atsiveria įspūdingas reginys į Asvejos ežerą. Už pagrindinio pastato dar buvo pastatytas ir didelis ūkinis pastatas“, – „Sekundei“ pasakoja parko darbuotoja.
Dabar ant piliakalnio laiko nepaliestoje ir tokioje pat kaip ir anksčiau įspūdingo grožio vietoje išlikę tik betoniniai garsiosios vilos pamatai. L. Leškevičiūtė pasakoja, kad Antrojo pasaulinio karo metais vasarnamyje buvo įsikūręs lietuvių policijos postas. Tačiau 1944 metais, lenkų Armijos krajovos būrys užpuolė šį postą ir pastatą sudegino.
Siauras tarsi upė
Iš prieškario laikų toje vietoje liko tik tiltas. Prieš aštuoniasdešimt metų per Asvejos ežerą nutiestas tiltas stovi ant ąžuolinių polių, jie sutvirtinti geležimi. Tiltas yra 76 metrų ilgio, 13 metrų aukščio. 1995 metais Dubingių tiltas paskelbtas technikos ir istorijos paminklu. Dabar tiltu važiuojančių transporto priemonių svoris ribojamas iki 5 tonų, nustatytas leidžiamas krovinio aukštis, galimas greitis.
L. Leškevičiūtė sako, kad kai tiltas buvo pastatytas, ant jo taip pat buvo pakabinta lentelė su užrašu: „Važiuoti žingsniu“. Vadinasi, tiltas ir tuomet buvo saugomas, juo nebuvo galima lėkti visu greičiu – zovada, arklius reikėdavo pristabdyti.
Asvejos ežeras kitoks nei dauguma šalyje tyvuliuojančių plačių ežerų, per kuriuos tiltus statyti vargu ar kas būtų ryžęsis. Žvelgiant į Asveją iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog čia upė – toks šis ežeras ilgas ir siauras.
Daugiau kaip tūkstančio hektarų plotą užimantis ežeras, neskaičiuojant įlankų, tęsiasi apie 22 kilometrus. Ežeras turi tris įlankas – Žalktynės, Vyriogalos ir Dubingių. Regioninio parko darbuotoja atkreipia dėmesį, kokie vingiuoti, aukšti ir statūs Asvejos krantai – tikra gamtos grožybė.
Ežeras garsus ir salomis, čia jų kadaise buvo net šešios, pusė iš jų – gyvenamos. Dabar Asveja turi penkias salas, viena, ežere supylus pylimą, buvo sujungta su Dubingių miesteliu ir tapo pusiasaliu.
Ten, kur Puntuko vaikas
Jeigu galėtum vienu žvilgsniu aprėpti didingąją Asveją, į akis, be abejo, kristų į ežerą įtekantis Jurkiškis, Kirnė, Baluoša ir dar keletas kitų bevardžių upelių, iš jo ištekanti Dubinga.
EKSKURSIJA. Asvejos regioninio parko darbuotoja Laura Leškevičiūtė veda parko pažintiniais takais.
Jurkiškio upelis, kai kur dar vadinamas Melnyčėlės vardu, vertas ypatingo dėmesio. Asvejos regioninio parko direkcija yra įrengusi pažintinį taką pagal to upelio krantus. Upelis neilgas, kiek daugiau kaip kilometras, jo dugnas nusėtas akmenimis. Jurkiškis garsus tuo, jog jo slėnis pradėjo formuotis prieš maždaug 10–11 tūkstančių metų – holoceno epochoje. Ypač įspūdingas upelio žemupys, giliai įsirėžęs į kalvotą paviršių.
„Aukščių skirtumas tarp ežerų, iš kurio upelis išteka ir į kurį įteka, yra apie penkiolika metrų. Dėl didelio nuolydžio tėkmės greitis padidėjęs ir tas sraunumas suteikia kalnų upelio įvaizdį, jį dar labiau paryškina upelio vagoje esantys rieduliai. Kai kurių skersmuo siekia metrą ir daugiau. Be to, Jurkiškio vagoje guli valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, didžiulis akmuo, vadinamas Puntuko vaiku. Jo apimtis siekia daugiau kaip penkis metrus“, – pasivaikščioti Jurkiškio pakrantėmis kviečia parko darbuotoja.
Dubinga – didžiausia parko upė, turistus sužavinti savo vingiuotais krantais. Ištakas slėpdama tankiame Asvejos ežero švendryne Vyriogalos įlankoje, už keliolikos kilometrų Dubinga įsilieja į Pabradės tvenkinį.
Vandens turistams valtis ir baidares per užtvanką tenka persinešti, o už jos, pavingiavusi apie porą kilometrų, upelė ramiai įsilieja į Žeimeną. Dubingos ilgis apie 18 kilometrų.
Pasivaikščioti dugnu
Asvejos ežeras žymus ne tik tuo, kad yra ilgiausias Lietuvoje. Jis garsėja ir savo gilumu. Didžiausias ežero gylis – daugiau kaip penkiasdešimt metrų, vidutinis – apie penkiolika metrų.
Kas slypi po storiausiu vandens sluoksniu, jau gali pamatyti ir Asvejos regioninio parko lankytojai. Ir į ežerą nerti nereikės – į Asvejos paslaptis galima pažvelgti filmo „Ežerų dugne“ kūrėjų akimis. Asvejos ežerui skirta šio filmo ištrauka demonstruojama ir parko lankytojams direkcijos salėje.
Praėjusiais metais P. Abukevičiaus premija už kinematografišką žvilgsnį į povandeninį Lietuvos ežerų pasaulį atiteko būtent šio dokumentinio filmo autorėms Akvilei Anglickaitei ir Irmai Stanaitytei (prodiuseris Andrius Daniulaitis).
Konkursas šiai premijai laimėti vyksta jau beveik dvi dešimtis metų. Kūrėjai kviečiami įamžinti unikalią Lietuvos gamtą ir tęsti žymaus kino režisieriaus ir operatoriaus, gyvosios gamtos dainiaus P. Abukevičiaus tradicijas.
Filmas „Ežerų dugne“ buvo kuriamas ketverius metus. Jis leidžia pasižvalgyti po keturių Lietuvos ežerų – Versminio, Ilgio, Baltųjų Lakajų ir Asvejos gelmes. Žiūrovų akims atsiveria tūkstantmečius nekitęs reljefas. Keturi narai filme pasakojo apie patirtis, ežerų nuotaikas, tyrinėjimus ir paslaptis.
Povandeniniai kanjonai, versmės, paskendę miškai, prie ypatingų sąlygų prisitaikiusi gyvybė, išvystas paslaptingas pasaulis sužavi, parodo visai nepažįstamas tarsi tolimojo kosmoso erdves.
Asvejos ežeras pasižymi labai sudėtingu dugno ir povandeninių šlaitų reljefu. Kadangi ežeras priskiriamas rininės kilmės ežerams, jis labai gilus, jo dugne suskaičiuojami 34 duburiai, pusės iš jų gylis didesnis nei 35 metrai. Filmo kūrėjai pasakoja ir rodo, kokie statūs povandeniniai Asvejos šlaitai, kiek daug juose, taip pat ir ežero dugne įvairiausių šaltinių ir versmių.
Senukas Vėjas
Asvejos ežere gyvena aštuoniolikos rūšių žuvys, čia plaukioja karšiai, lydekos, kuojos, raudės, ešeriai, seliavos, stintos, lynai, karosai ir kitos. Be to, ežere galima sutikti trijų rūšių vėžių – plačiažnyplių, žymėtųjų bei svetimšalės rūšies atstovų rainuotųjų.
Regioninio parko darbuotoja sako, jog apie abiejų ežero pavadinimų – Asvejos ir Dubingių – atsiradimą sukurtos legendos. Viena jų byloja apie ežero pakrantėje gyvenusius du brolius Bingius, o kitoje pasakojama apie toje vietoje kadaise gyvenusį gerą senuką, vadinusį save Aš Vėjas. To senuko pati buvusi atžagari, priekabi ir dar švepla senė.
L. Leškevičiūtė pasakoja: „Kartą senelis parsinešė namo nykštuko dovanotą dubenėlį, o jo pati pradėjo negailestingai šaipytis iš savo vyro, besidžiaugiančio tokia dovana – tuščiu, bet saulėje blizgančiu, raibuliuojančiu dubenėliu. Nusiminęs senelis nusileido už trobelės pakalnėn ir sviedė dubenėlį tolyn. Toje vietoje ir atsiradęs ežeras. O senė, jį pamačiusi, pradėjo šaukti: „As Veja, ar matai? As Veja – ežeras.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
