Pusšimtį kilometrų nuo sostinės, tiek pat nuo Utenos nutolusiame Molėtų rajono miestelyje Dubingiuose – gamtos ir paveldo turtai.
Pakeleivius pailsėti ir pasivaišinti kviesdavusi karčema Dubingiuose stovi jau daugiau kaip pusantro šimto metų. U. Mikaliūno nuotr.
Du broliai milžinai
Net ir tiems, kurie niekada nebuvo pasiekę Molėtų rajone esančių Dubingių, šio miestelio vardas yra puikiai žinomas. Dubingiai visoje šalyje garsėja ne tik gamtos gausiai dovanotomis grožybėmis, bet ir didinga savo istorija.
„Šioje vietovėje savo pėdas įspaudė Vytautas Didysis, Jogaila, Barbora Radvilaitė, Mikalojus Radvila Rudasis, Antanas Smetona ir dar daug kitų garsių asmenybių“, – pasakoja šio krašto istorijos žinovė, Asvejos regioninio parko darbuotoja Laura Leškevičiūtė.
Pažintį su Dubingiais ji kviečia pradėti nuo urbanistiniu draustiniu paskelbto miestelio centre esančioje aikštėje neseniai pastatyto, o šiuo metu tarp gausybės žydinčių rožių besipuikuojančio koplytstulpio, skirto Dubingiams. Jame, be kitų elementų, išdrožtos ir dviejų tvirtų vyrų figūros, simbolizuojančios šio vietovardžio atsiradimo legendą.
„Pagal žmonių pasakojimus, prie siauro ilgo ežero kadaise gyvenę du broliai milžinai pavarde Bingiai. Tik vienas gyveno vienoje ežero pusėje, o kitas – kitoje. Esą jie buvę tokie stiprūs ir galingi, kad jei reikėdavę pasiskolinti kirvį vienam iš kito, tai įrankį lengvai galėdavę permesti per ežerą. Vietiniai žmonės sakydavo: „Einam pas brolius Bingius“, o kiti patikslindavo: „Pas du Bingius“, – pasakoja L. Leškevičiūtė.
Dubingiai per šimtmečius
Buvo taip, ar nebuvo, Dubingių vardas žemėje skamba jau seniai. Rašytiniai šaltiniai pirmą kartą paminėjo jį dar viduramžiais – laikais, kai Lietuvą puldinėjo Livonijos ordino riteriai.
Atvykusieji į Dubingius gali užsukti į buvusioje smuklėje įsikūrusį Asvejos regioninio parko lankytojų centrą. U. Mikaliūno nuotr.
Vokiečių kronikininkas Hermanas Vartbergė tuomet rašė, kad 1334 metais Livonijos riterių ordinas, vadovaujamas paties ordino magistro Everhardo iš Munheimo, surengė žygį į Lietuvą. Tą kartą riteriai nusiaubė ir Dubingių žemę – paliko joje 1 200 nužudytų lietuvių vyrų ir moterų.
Asvejos regioninio parko darbuotoja pasakoja, kad Lietuvą valdant Vytautui Didžiajam Dubingiai buvo tapę labai svarbia valstybės vietove. Pats didysis kunigaikštis Vytautas Dubingiuose buvo pastatęs bažnyčią ir pilį.
Žinoma, kad 1415 metais Lenkijos karalius Jogaila su savo karališkuoju dvaru lankėsi toje pilyje pas Vytautą.
1420 metų vasario 8 dieną rašytame laiške didžiajam ordino magistrui pažymėta, kad didysis kunigaikštis Dubingiuose pradėjo statyti bažnyčią.
Bene ryškiausią pėdsaką krašto istorijoje paliko Radvilų giminė, kuriai nuo 15-ojo amžiaus pabaigos atiteko Dubingiai. Apie Radvilų gyvenimą ir veiklą šiame krašte „Sekundė“ papasakos ateityje.
Radvilos Dubingiuose buvo įsitvirtinę ilgam. Tik 1808 metais Dubingių valdą įsigijo grafas Mykolas Tiškevičius.
Šalia kelio karčema
Ežeras, prie kurio kadaise gyveno broliai milžinai, vadinamas Asvejos, taip pat ir Dubingių vardu. Prie jo yra ir Dubingių miestelis.
Vasarą į nepaprastą gamtos kampelį, prie to neįprastos formos, ilgiausio Lietuvoje ežero suvažiuoja daugybė poilsiautojų. Vieta visiems labai patogioje vietoje – nuo Dubingių iki Vilniaus, Utenos apie penkiasdešimt, Ukmergės, Švenčionėlių, kitų miestų – kiek daugiau, o iki rajono centro Molėtų dvi dešimtys kilometrų.
Dubingių Švento Jurgio bažnyčia dar tik statoma – kol kas ilgus dešimtmečius žmonės meldžiasi gyvenamajame name, buvusioje prieglaudoje įkurtuose maldos namuose.
Dubingių apylinkėse yra nemažai poilsiaviečių, stovyklaviečių, nuomojamos valtys, nuo čia pradedama daugelis įdomių vandens kelionių baidarėmis, valtimis. Žmonės į Dubingius atkeliauja ekskursijomis, čia susitinka per įvairias šventes, renginius.
Pakilus ant Dubingius supančių kalvų, o ypač ant garsiojo širdies formą primenančio piliavietės kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai – kraštas apdovanotas ypatingomis vertybėmis. Tad nenuostabu, kad 1992 metais čia buvo įkurtas kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros vertybes saugantis Asvejos regioninis parkas.
Įdomiausios saugojamos gamtos vertybės: Asvejos (Dubingių) ežeras, piliakalniai, pilkapiai.
Asvejos regioninio parko direkcija įsikūrusi Dubingiuose, pastate, kuris pats yra istorinis-kultūrinis paminklas, medinėje smuklėje.
19-ajame amžiuje statytas pastatas stūkso ant aukštų mūrinių pamatų ir iš tolo atkreipia dėmesį savo didumu ir neįprastumu. 1969 metais restauruotas pastatas yra išsaugojęs autentiškumą.
„Vadiname jį Dubingių smukle, nes, pasirodo, tai pats taisyklingiausias lietuviškas žodis. Iš tikrųjų praeityje būta kelių rūšių užeigų – smuklė buvo tokia vieta, kur žmonės užsukdavo išgerti ir pavalgyti. Karčemose taip pat vaišindavosi, be to, jose buvo galima ir pernakvoti, o užvažiuojamuosiuose namuose – ir vaišintis, ir nakvoti, bet šie namai buvo didesni, su vidiniu kiemu“, – aiškina regioninio parko darbuotoja.
Kur Blinda raktų ieškojo
Dubingių miestelis išaugo senųjų kelių sankirtoje: pro čia žmonės keliavo iš Vilniaus į Daugpilį ir iš Švenčionių į Ukmergę.
„Tokiose kelių sankirtose paprastai įsikurdavo užvažiuojamieji namai, čia buvo galima pavalgyti, pernakvoti ir pašerti gyvulius. Pakelėse tokių namų būdavo daug, mat per dieną žmonės nukeliaudavo tik po 20–30 kilometrų, o vakarop ieškodavosi nakvynės“, – pasakoja L. Leškevičiūtė.
Asvejos regioninio parko darbuotojai Laurai Leškevičiūtei puikiai pažįstamas kiekvienas Dubingių kampelis.
Dubingių smuklės pastatas jau minimas XVII ir XVIII amžių dokumentuose, tačiau pirmoji smuklė Dubingiuose galėjo atsirasti dar XV amžiuje.
Gerai, kad yra išlikę rašytinių šaltinių, iš kurių galima sužinoti, kad užvažiuojamuosius namus Dubingių centrinėje aikštėje 1842 metais pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius. Pastatas išdygo vietoj čia anksčiau buvusių sudegusių namų.
„Sakoma, kad pastatyta karčema buvusi didžiausia visoje Rytų Lietuvoje. Veikė ji iki 1940 metų“, – sako dubingiškė.
Kiekvienas vyresnio amžiaus Dubingių gyventojas gali papasakoti: kai 1972 metais buvo statomas pirmasis lietuviškas nuotykių filmas „Tadas Blinda“, režisierius Balys Bratkauskas būtent šiame Dubingių smuklės pastate filmavo finalinę sceną. Į šią smuklę Tadas Blinda atėjo pasiimti raktų ir čia pat žuvo.
Asvejos regioninio parko lankytojų centras ir direkcija po smuklės rekonstrukcijos joje įsikūrė 2008 metais. 2013-aisiais čia buvo įrengta ekspozicija „Ilgiausio Lietuvos ežero slėpiniai, archeologinis paveldas“. Užsukusieji ir ekspoziciją apžiūrėjusieji gali sužinoti daug įdomių dalykų, taip pat gauti informacijos apie pažintinius parko takus, lankytinus objektus, turistinius maršrutus, poilsiavietes ir kt.
Istoriniai paminklai
Įdomu pasižvalgyti ir po pačią smuklę. Saugoma kaip būdingas XIX amžiaus pirmosios pusės smuklių tipas, laikoma architektūros paminklu, ji buvo stačiakampio formos, padalyta į dvi dalis, anksčiau viena pusė buvo gyvenamoji, kita ūkinė, joje įkurta ratinė, rūsys, tvartas.
Gyvenamosios dalies viduryje buvo priemenė, vakarinėje pusėje – užkandinė, už jos – smuklininko patalpa, rytinėje pusėje – viešbučio patalpos, iš jų įėjimai į ratinę. Iš viso buvo septynios patalpos, atskirtos rąstų sienomis.
Jaukių, prasmingų kampelių Dubingiuose yra ir daugiau.
Kaip pasakoja Asvejos regioninio parko darbuotoja, iš buvusio šiaudinio stogo nebeliko nė ženklo, jau seniai pakeistas į gontinį.
Pati smuklė ant akmeninio mūro pamatų statyta iš aptašytų eglinių rąstų.
Žinoma, kad prie pagrindinio įėjimo buvo prieangis su keturiomis kolonomis – dešimt durų, dešimt langų, o viduje dvi krosnys, viena iš koklių, kita iš plytų. Prieangyje, kuriame buvo rūkykla, buvo plūkto molio asla, o gyvenamosios patalpos su lentų grindimis.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pastatas priklausė girininkijai. Iš jos jį nuomoję žydai čia buvo įrengę parduotuvę, restoraną.
Parduotuvė šiame pastate buvo ir karo metais, ir po karo. Taip pat čia gyveno žmonės, buvo pieninė. 1968 metais smuklė buvo rekonstruota, joje įrengta poilsinė.
L. Leškevičiūtė pasakoja, kad Dubingiuose taip pat išlikusi medinė liaudiško tipo bažnyčios varpinė. Istorinį paveldą taip pat papildo mokykla, miestelyje veikusi nuo 1860 iki 1987 metų.
Praeityje joje mokėsi ir bajorų, ir valstiečių vaikai. Tuomet mokslas prasidėdavo lapkričio viduryje ir baigdavosi gegužės mėnesį.
Sudegė prieš pusę amžiaus
Dubingių Švento Jurgio bažnyčia – ypatingas miestelio objektas, jos istorija labai marga.
Nuo 1958 metų iki šiol dubingiškiai meldžiasi gyvenamajame name, buvusioje prieglaudoje įrengtoje bažnyčioje. Bet viltys turėti naujus maldos namus jau galbūt netrukus išsipildys.
Žinoma, kad bažnyčią Dubingiuose buvo pastatęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jis ne tik pastatė bažnyčią, bet ir skyrė turtų jai išlaikyti. 1449 metais didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis turtus patvirtino ir padidino, o 1451-aisiais Giedraičių seniūnas Povilas Kareiva bažnyčios turtą dar padidino.
Yra išlikęs rašytinis liudijimas, kad Povilas Giedraitis ir Anastazija Giedraitienė 1542 metais bažnyčioje įrengė altariją ir jai dovanojo Bijutiškio palivarką.
Tačiau apie 1565 metus bažnyčia atiteko evangelikams reformatams. Katalikams vietos Dubingiuose tais laikais nebeliko, tad jie pasistatė koplyčią kapinėse. Vėliau, 1642 metais, Dubingių katalikai dėl bažnyčios praradimo buvo iškėlę bylą teisme.
Byla buvo nagrinėjama ilgai. 1672 metais Dubingių savininkė K. Radvilaitė įsipareigojo pastatyti naują katalikų bažnyčią. Tai ir buvo padaryta 1677–1678 metais.
Žinoma, kad 1800 metais bažnyčia buvo perstatyta, joje veikė parapinė mokykla, įsteigta Šv. Rožančiaus brolija. Po 1954 metų gaisro prie kapų koplyčios buvo pristatytas priestatas ir įrengta kita bažnyčia, tačiau ir ji 1958 metais sudegė.
Dubingių tikinčiųjų svajonės apie naująją bažnyčią pradėjo pildytis tik dosnių rėmėjų dėka. Rusteikų šeimos fondui dosniai parėmus naujosios Dubingių Šv. Jurgio kankinio bažnyčios kertinis akmuo buvo padėtas 2012 metų spalio mėnesį. Bažnyčios projekto autorius architektas Kęstutis Pempė.
Medinis statinio karkasas iškilo toje vietoje, kur buvo senoji bažnyčia. L. Leškevičiūtė pasakoja, kad naujoji bažnyčia yra panašaus dydžio kaip ir senoji.
Kryžiaus plano bažnyčios architektūra – lakoniškos ir tradicinės išraiškos, stogas ir sienos dengiamos specialiomis čerpėmis, primenančiomis gontus – lenteles, kuriomis senovėje buvo dengiami stogai.
Bažnyčios ansamblyje – šventoriaus kampe stūksanti senoji varpinė, akmenų tvora, restauruoti vartai.
U. Mikaliūno nuotr.:
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
