Panevėžio fotografijos galerijoje nuskambėjusi frazė „Viskas pasaulyje yra paprasta, kol mes nesukomplikuojame“ atidarė personalinę fotografo Arūno Kulikausko parodą „Du pasauliai, šiapus ir anapus“. Susipažinti su skirtingomis pasaulio pusėmis susirinko fotografo bičiuliai, kolegos ir fotografijos meno gerbėjai.
Daugiau nei po dviejų dešimtmečių, praleistų už Atlanto, į Lietuvą grįžęs Arūnas Kulikauskas sako gimtinėje vėl pradėjęs fotografuoti – tarsi iš naujo. „Tiek metų nebuvau Lietuvoje ir man viskas pasidarė labai įdomu“, – paaiškina menininkas. A. Revoto nuotr.
Audžia gyvenimo juostą
„Į studiją Manhatane paskambinusi žmona pranešė, kad nupirko bilietus į Lietuvą – į vieną pusę“, – apie parodos gimimą pasakoja A. Kulikauskas. Pabaigęs darbą ir išėjęs į gatvę jis suprato, kaip čia gera ir į Lietuvą grįžti jau nebesinori. „Nusprendžiau įamžinti ir pasiimti vaizdus iš paliekamo gyvenimo. Daug negalvodamas ir nekomponuodamas“, – sako fotografas. Jis savo darbus pristato kaip paprastus, bet labai asmeniškus.
Daugiau nei du dešimtmečius praleidęs Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose, A. Kulikauskas su šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Samantonių kaime, Ukmergės rajone.
„Vanduo – iš šulinio, malkos – iš malkinės, kanalizacijos nėra“, – pirmus mėnesius gimtinėje prisimena menininkas.
Kai pirko sodybą, ji pasirodė graži ir prižiūrėta, bet vėliau paaiškėjo, kad kiauri visų pastatų stogai.
„Tada vėl pradėjau fotografuoti. Tiek metų nebuvau Lietuvoje ir man viskas pasidarė labai įdomu“, – kodėl tęsė momentinių nuotraukų ciklą, aiškina fotografas.
Telefonu, kuriame įdiegta speciali programa, lyg ir nesistengdamas kurti meno, jis fiksavo buities, gamtos, artimųjų, vietų, kuriose lankėsi, vaizdus.
Savo fotografijomis A. Kulikauskas dalijasi ir socialiniame tinkle „Facebook“.
„Taip audžiu savo gyvenimo juostą. Tie gyvenimiški momentai žmonėms patinka“, – sako menininkas ir paaiškina, kad parodoje galima išvysti tik labai mažą užfiksuotų akimirkų dalį. Jis net nežino, ar šios nuotraukos, be jo paties, dar kam nors yra svarbios.
Kosmoso užrašai
Visos parodoje esančios nuotraukos – nespalvotos.
„Nespalvotos fotografijos yra tikresnės nei spalvotos. Spalvos – tik šviesos atspindėjimo kampas. O kokia spalva yra iš tikrųjų, niekas nežino“, – tokio sprendimo priežastis paaiškina autorius.
A. Kulikauskui nėra keista, kad daugelis žmonių iš naujo atranda nespalvotą fotografiją. Nespalvoti portretai lyg ir paprastesni, bet gražesni, o svarbiausia – tikresni. Pasak jo, spalvos trukdo pamatyti, kas iš tikrųjų mus supa.
Fotografui įdomu pažvelgti į aplinką ir žmones be spalvoto rūbo.
„Nuo saulės atskriejo fotonas, atsimušė, pro skylutę įlindo į kamerą ir paliko pėdsaką. Tai – kosmoso užrašai. O aš galiu juos fiksuoti“, – apie malonumą dirbti su „pinhole“ (camera obscura variantas) technika sako A. Kulikauskas.
Parodos autorius įsitikinęs, kad mes visi vaikštome atvirame kosmose, todėl stebėtis, jog kažkas išsilaipino Mėnulyje, nėra reikalo.
„Mes lekiame velniai žino kokiu greičiu, bet niekas nežino kur. Visi šie dalykai ateina į galvą, kai pradedi fotografuoti „pinhole“, – apie visatos stebuklus atvėrusią fotografavimo techniką pasakoja fotografas.
A. Kulikauskui fotografija – šviesos raštas, tyrinėjimas.
„Juk mes vieni kitų nematome. Išjungsiu šviesą – ir nieko neberegėsite. Negalima sakyti „aš jį nufotografavau“. Nufotografavai tik šviesą“, – šmaikštavo jis ir tikino susirinkusiuosius, kad viskas, ką regime, tėra fotono atspindys.
Gabalėlis realybės
„Laikui bėgant fotografijų vertė vis auga“, – A. Kulikauskas sako, kad nuotraukos tampa svarbesnės ir įdomesnės prabėgus dešimčiai ar penkiolikai metų. Tik po kiek laiko galime įžvelgti jų savitumą ir svarumą.
„Ką fiksuojame dabar, yra tiesiog per arti mūsų. Kai tai atitolsta, viskas stojasi į savo vietas“, – tvirtina fotografas. Praėjus kuriam laikui į nuotrauką žvelgiama be sentimentų ir asmeniškumų, o tada išryškėja tikroji jos prasmė ir vertė.
A. Kulikausko nuomone, fotografijos paskirtis kitokia nei kitų menų. Kad ir kokie realistiški būtų paveikslai, tai yra tam tikra autoriaus interpretacija. O fotografija fiksuoja realybę.
„Sovietmečiu, kai žiūrėjau fotografijos klasikų darbus, jie atrodė labai modernūs. Žvelgdamas į tuos pačius darbus dabar spjaudausi“, – tvirtina menininkas.
Jis prisiminė, koks gražus pro paprastų objektyvų fotoaparatus atrodydavo turgus.
„Tvyranti ramybė buvo daug svarbesnė, nei vieno ar kito autoriaus noras būti populiariu. Juk tai vienadieniai dalykai“, – A. Kulikauskas apgailestauja, kad plačiakampiai objektyvai viską sugadino. Kolegos iš kitų šalių siūlydavo jų atsisakyti, nes išsikreipiamas tikras vaizdas.
„Lietuvoje yra nuostabių vaizdų, o tokia technika sudarkoma esmė“, – šiek tiek kritikos pažėrė fotografas. Čia pat pajuokavo, kad buvo paprasta kritikuoti ir nebijoti sulaukti atpildo gyvenant Niujorke. „O kas gi dabar už kritiką galėtų nubausti kaime gyvenantį fotografą?“ – šmaikštavo susirinkę kolegos.
Kiekvienas turime savo Ameriką
Lietuvą A. Kulikauskas paliko supratęs, kad jos ginti nebereikės.
„Norėjau pamatyti indėnus ir pasaulį“, – priežastį išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas įvardijo fotografas. Jo manymu, žmogui, šitiek metų pragyvenusiam sovietinėje aplinkoje, labai sunku sukurti ką nors nauja. Jis neturėjo galimybės palyginti savęs su kitur gyvenančiaisiais.
„Aš niekada taip ir neužsidirbau. Viską išleidau kelionėms. Ėjau, kur kojos nešė, lindau, kur nosis rodė“, – apie norą pažinti iki tol neatrastus kampelius pasakoja panevėžiečiams parodos autorius.
Paklaustas, kaip buvo priimtas svečioje šalyje, menininkas atsakė: „Kaip normalus žmogus.“
Gyvenimą Amerikoje A. Kulikauskas pradėjo kaip ir visi emigrantai – nuo paprastų darbų. Jo nelaukė galerijos ar fotografų sąjungos. Tuo metu svarbiausia buvo dirbti, kad vėliau uždirbtus pinigus galėtų išleisti fotografijai.
Į šalį už Atlanto fotografas nusivežė keletą savo darbų ir juos parodė lietuvių kilmės filmų kūrėjui Jonui Mekui. Būtent jo paskatintas po pusantrų metų JAV surengė pirmąją parodą. Taip užsimezgė jo pažintys su garsiausiais pasaulio fotografais. Vienas iš jų – Robertas Frankas.
„Šiuo metu jis yra labiausiai fotografijos istorijoje nusipelnęs dar gyvas fotografas. Iš jo gavau naudingų patarimų. Ir dabar palaikome ryšį“, – apie garsų kolegą sako lietuvis.
A. Kulikauskas teigia esąs laimingas Lietuvoje. Jis nebepasiilgsta Niujorko triukšmo, nors kartais, žiūrėdamas filmą ir matydamas pažįstamas didmiesčio vietas, pakelia galvą, pažiūri pro langą ir supranta, kad jau yra kitur.
„Nenorėjau, kad mano vaikams Lietuva būtų tik suvenyrinis kraštas“, – vėl primena fotografas, kodėl po 22 metų grįžo namo. Pasak jo, čia vaikai gyvena tokiomis sąlygomis, kokiomis Amerikoje gyvena tik milijonieriai: basomis laksto po savo pakrantę, turi ūkį, daug erdvės.
Fotografas tikino susirinkusiuosius, kad ir Amerikoje ne visi žmonės yra turtingi. Turtinga tik pati šalis.
„Jie tiesiog moka būti laimingi. Ryte praeiviui padovanota šypsena pakeičia visą dieną“, – neabejoja jis. A. Kulikauskas tikina, kad kiekvienas esame susikūrę savąją išsvajotos Amerikos viziją. Žmonės dažnai nusivilia, kad nuvykus ne viskas yra būtent taip. Visur visko būna, bet amerikiečiai šypsotųsi net perkelti į Lietuvą. Menininkas įsitikinęs, kad ši praktika labai praverstų ir lietuviams.
Dosjė
- Arūnas Kulikauskas 1982 metais baigė pramoninio dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijoje.
- Vadovavo Kauno profesinių sąjungų kultūros rūmų fotostudijai ir buvo neformalios fotografų grupės, pramintos „Plėšriųjų sekcija“, lyderis.
- Prasidėjus Sąjūdžiui, aktyviai dalyvavo jo veikloje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas.
- Fotografas 22 metus gyveno Niujorke, dirbo Jono Meko įkurtame filmų muziejuje-archyve „Anthology Film Archives“ ir savo studijoje. 2012-aisiais grįžo į Lietuvą.
- Kulikauskas yra surengęs daugiau kaip 20 personalinių parodų ir dalyvavo daugelyje grupinių parodų įvairiose šalyse.
- Fotografo kūrinių yra įsigijęs Lietuvos fotografijos muziejus, Nacionalinė dailės galerija, kiti muziejai, privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai. Jo darbai ir technika yra pristatyti keliuose JAV leidiniuose.
- Kulikauskas dirba įvairia technika. Lietuvoje yra surengęs fotografijų, atliktų savadarbėmis „pinhole“ kameromis, parodą.
U. Mikaliūno nuotr.:
Danielė PATAPAITĖ
