Nors kornetininkei Indrei Jonaitytei tik šešiolika, jos vardą jau žino profesionalūs muzikantai Anglijoje, Olandijoje ir kitose Europos šalyse. „Tyra“, – taip apie jos grojimo techniką atsiliepia kritikai, negalintys atsižavėti jaunos merginos iš Perekšlių kaimo talentu. O mergina į tokias kalbas reaguoja ramiai: apdovanoja kuklia šypsena ir gūžtelėjusi pečiais sako, kad norint pasiekti puikių rezultatų, reikia sunkiai dirbti.
Remigijus Vilys įsitikinęs, kad Indrės kelias muzikos pasaulyje dar tik prasideda. I. Clowes nuotr.
Muzika, suradusi Indrę
Rudenį Indrė peržengs dešimtosios klasės slenkstį Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje. Čia ji atsidūrė neatsitiktinai: merginos muzikinis kelias visada buvo nuoseklus, sėkmės laiptais kilta palaipsniui. Kiekviename etape Indrę lydėjo ir tebelydi mokytojai profesionalai. Pastebėję jauną ir perspektyvų talentą, pedagogai stengiasi nukreipti jį tinkama linkme ir padėti kuo geriau atsiskleisti.
Visai nekeista, kad būdama mažytė Indrė neapsiavė, pavyzdžiui, puantų ar futbolo batelių. Merginos krikšto mama – Perekšlių kaimo pučiamųjų orkestro vadovė Ligita Bilevičienė. Būtent ji pastūmėjo 7-erių Indrę į muzikos pasaulį.
Pirmasis mergaitės rankose atsidūręs instrumentas buvo althornas. Kodėl pradėjo groti pučiamaisiais, Indrė nežino iki šiol. „Man pasiūlė, tai ir pradėjau“, – šypsosi jaunoji muzikantė.
Taip, vedama pirmosios mokytojos, ji tobulino savo įgūdžius, kol pati susidomėjo kornetu ir specializavosi į jo grojimo techniką. Vėliau L. Bilevičienė Indrę atvedė į Remigijaus Vilio vadovaujamą orkestrą „Aukštyn“. Merginai sekėsi ir čia, todėl ji nusprendė mokslus tęsti muzikoje besispecializuojančioje Panevėžio menų gimnazijoje.
Neatskleisti talentai
Į interviu su „Sekundės“ korespondentais kornetininkę atlydėjęs orkestro vadovas R. Vilys tikino, kad tokių kaip Indrė – vienetai.
Kaip pasakojo R. Vilys, 1995-aisiais jį aplankė kolega iš Olandijos Piet Visser. Tuo metu visi dar buvome pakylėti atgautos Nepriklausomybės dvasios. Olandas atvežė savąjį orkestrą – tai buvo pirmosios gastrolės, kurių metu Panevėžio rajono gyventojai susipažino su pučiamųjų muzika. Vėliau R. Vilys pats išvyko į svečius, kur ir įvyko didysis lūžis.
„Atkreipiau dėmesį į mažus miestelius. Olandijoje visi, kas nori, tas gali groti“, – prisiminė pašnekovas. Anot jo, net ir vietovėse, kuriose nėra muzikos mokyklos, yra mokytojas, dirigentas ar susibūręs orkestras. Prie jo prisijungti gali visi pageidaujantieji – net neturintys muzikinio išsilavinimo.
Pavyzdys užkrėtė, tad grįžęs į Lietuvą R. Vilys brandino mintį pažadinti Panevėžio rajono miestelius. 1998 metais su savo instrumentais ir turimu repertuaru R. Vilys įkūrė pirmąjį savanorišką orkestrą Liūdynėje. Pastebėjęs didelį žmonių susidomėjimą, veiklą tęsė Perekšliuose, Šilagalyje. Dabar jau gyvuoja net dvylika tokių orkestrų.
„Tuo metu nebuvo kompiuterių, todėl sudominti nauja veikla nebuvo sunku“, – patikina R. Vilys, juolab kad pavyzdys būna užkrečiamas: jei orkestre pradeda groti brolis, nori ir sesuo, ir pusseserė. Taip netrunka susirinkti visas giminių klanas.
„Čia, Panevėžyje, tai ne taip pastebima, o mažesnėje gyvenvietėje iš karto matyti, kad tai kažkas naujo ir galbūt įdomaus“, – sako vadovas, pridurdamas, jog Perekšlių kaime vaikams ir nebuvo siūloma daug įtraukiančių užsiėmimų.
Šiuo metu orkestruose groja apie 220 vaikų. Tėvams tai beveik nieko nekainuoja. Vadovas mokinius stengiasi aprūpinti instrumentais. Jam gelbėja kolegos iš Olandijos, Anglijos. „Pavyzdžiui, Indrės instrumentas kainuoja apie penkis tūkstančius eurų. Kaime tikrai niekas karvės neparduos, kad nupirktų kornetą!“ – juokauja R. Vilys.
Muzikas viliasi, kad atėjus laikui požiūris į vaikų muzikinį lavinimą pasikeis.
„Visada per mažai pinigų“, – iš dalies supranta orkestro vadovas. „Pas mus problemos sprendžiamos per muzikos mokyklas ir kitas valstybines įstaigas. Lietuvos tarpupirščiuose augantys gabūs jaunuoliai neturi galimybės jų lankyti, o kaimas negali nieko pasiūlyti“, – apgailestauja R. Vilys.
Kaip pažintinė kelionė virto auksine
„Indrės Jonaitytės atlikta solo partija „Briliantinėje fantazijoje“ yra pritrenkianti. Tyras korneto garsas atskleidžia švarią techniką. Ji priverčia mus tai pajusti. Šis pasirodymas vertas pasididžiavimo. Saugokitės šių jaunųjų konkurentų. Jie – ateities žvaigždės“, – tokį atsiliepimą po merginos solo ir orkestro „Aukštyn“ pasirodymo konkurse „Auksinė lyra“ Lenkijoje rašė internetinio portalo „4Barsrest“ kritikas Iwan Fox.
Birželio 19–21 dienomis vykusiame XXIV tarptautiniame pučiamųjų orkestrų festivalyje R. Vilio vadovaujamas orkestras nustebino ne tik konkurentus, bet ir patys save. Pergalės konkurse orkestras nesitikėjo.
„Specialiai naktimis nerepetavome, – patikina vadovas. – Prieš tai buvome Europos čempionate, girdėjome kitus orkestrus, todėl galėjome save įsivertinti. Išmokome susikoncentruoti. Mums beliko išeiti į sceną ir sugroti geriausiai kaip mokame.“
Pirmiausia scenoje buvo apdovanoti solistai – tada ir nuskambėjo Indrės Jonaitytės vardas. Už kritikų išgirtą korneto solo partiją mergina pripažinta geriausia soliste jaunimo kategorijoje iki 18 metų. Kai atėjo laikas pranešti orkestrų prizines vietas, įvyko tai, kas nustebino patį vadovą: aukščiausias apdovanojimas – didysis prizas „Auksinė lyra“ – parvežta į Panevėžio rajoną.
Iš Perekšlių kaimo – į tarptautinius konkursus
Laimėjimas konkurse Lenkijoje toli gražu ne pirmasis pasiekimas Indrės kolekcijoje.
Visai neseniai, balandžio 30 – gegužės 3 dienomis, Vokietijos Freiburgo mieste vyko vienas prestižiškiausių pučiamųjų orkestrų renginių pasaulyje – Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatas. Dūdininkams tai tarsi olimpinės žaidynės, bet ir čia jaunajai lietuvei lygių neatsirado: Indrė buvo pripažinta geriausia savo amžiaus kategorijoje.
„Laimėjimai verčia tobulėti, toliau stengtis“, – sako mergina. Jai pritaria ir vadovas. Pasak R. Vilio, tokie apdovanojimai ne tik paskatinimas, bet ir įpareigojimas.
„Jei grįžti kaip laureatas, pusfabrikačio sugroti nebegali. Laimėti gera, bet atsakomybės našta irgi padidėja“, – tikina muzikas.
Žinoma, tokios pergalės nėra lengvos. Indrė namuose kornetą pučia mažiausiai keturias valandas kiekvieną dieną, o kur dar repeticijos Perekšlių ir „Aukštyn“ orkestruose. „Todėl ir yra rezultatas“, – įsitikinęs vadovas.
R. Viliui pritarė ir savo muzikine patirtimi bei įžvalgomis dalijęsis Piet Visser, svečias iš Olandijos. Pasak jo, tam, kad muzikantas kūrinį galėtų atlikti profesionaliai, reikia 8 metų praktikos ir 5–6 valandų darbo per dieną. Jei padaroma pauzė, iki tol buvęs darbas nueina perniek. „Tik toks atkaklus darbas duoda puikų rezultatą. Ir vis dėlto tai duota tik talentams“, – šiltų žodžių Indrei negailėjo olandas.
„Jau eina gandas apie išskirtinį merginos talentą ir aukšto lygio techniką“, – juokauja R. Vilys ir pasakoja, kaip Tom Hutchinson, vieno geriausių pasaulyje Anglijos orkestro solistas, atvykęs į Lietuvą, liko nustebintas Indrės technikos ir pripažino, kad kai kuriais aspektais ji net geresnė nei jo.
„Tad jam liko džiaugtis, kad Indrė groja Lietuvoje, o ne Anglijoje, nes liktų be darbo“, – savo mokine didžiuojasi vadovas, juo labiau kad mergina solistės karjerą pradėjo tik prieš trejus metus.
Indrės pasiekimai yra sunkaus darbo rezultato pavyzdys. Galimybę atlikti solo partiją orkestre turi daugelis. Juk čia nuolatos vyksta kaita: baigusieji mokyklą palieka orkestrą, o juos keičia jaunesni. Aišku, pripažįsta R. Vilys, europinio lygio žvaigždėmis tampa vienetai.
„Svarbiausia vaikų užimtumas. Orkestras – puikus užsiėmimas, o atstovaudami Lietuvai jie pajunta ir atsakomybės skonį“, – apie jaunuosius muzikantus sako Remigijus.
Ko nemoku – išmoksiu
I. Jonaitytė neketina nei sustoti tobulėti, nei susirgti žvaigždžių liga, nors užsienio muzikos profesoriai jau seniai nusižiūrėję lietuvę ir kviečia ją tęsti mokslų įvairiose mokyklose – pavyzdžiui, Kopenhagoje.
Bet iš Perekšlių kaimo nei į Kopenhagą, nei kur kitur Indrės išleisti nenori ne tik dabartiniai mokytojai: pati mergina nori likti Lietuvoje.
„Tobulėjimas nėra sustojęs, – apie savo auklėtinę sako R. Vilys, tikintis, jog vadovo paskirtis – neuždėti lubų ir neužbrėžti ribų. – Būtų sunku save stabdyti ir pasakyti: Indre, pamokos baigtos, atidaviau tau viską. Aš jaučiu, kad mes dar galime daug pasiekti kartu.“
Kodėl Indrei patinka mokytis būtent Lietuvoje ir ji nori toliau čia tobulinti savo įgūdžius, priežastys aiškios: nėra ribų ir baimės.
„Mes niekada neklausiame jų, ar bijo, – sako orkestro vadovas. – Kai nesakai, kad tokie dalykai egzistuoja, mokiniai apie juos ir nežino.“
Pasak R. Vilio, Indrė pati išsirinko pergalę konkurse jai atnešusį solinį kūrinį, kuris tapo dar vienu išbandymu tiek jai, tiek visam orkestrui. Ne vienas aiktelėjo pamatęs, kad tai pasaulinio lygio kūrinys, kurį groja virtuozai. Tačiau tik taip, sako muzikas, jaunieji atlikėjai gali patys surasti savo kelią.
Išlikti savimi
Jaunosios kornetininkės muzikinis kelias, atrodo, gan aiškus. I. Jonaitytė nebejaučia auditorijos baimės, žengdama į sceną nieko negalvoja, o pasirodymo metu daro tai, ką turi daryti geriausiai. „Susikaupiu ir groju“, – sako ji.
Indrė dvelkia ramybe ir švelnumu, todėl P. Visser per visą pokalbį pabrėžė, koks ypatingas ir neatkartojamas yra šios muzikantės stilius.
„Tai kažkas naujo muzikos pasaulyje. Ji niekada negirdėjo didžiųjų muzikantų, todėl susikūrė savitą braižą. Dėl to apie jį visi ir šneka“, – augantį talentą vėl giria olandas. Jis ir R. Vilys įsitikinę: jei Indrė išsaugos savo stilių, jai atsivers muzikinio pasaulio durys.
„Ji skleidžia vidinę ramybę. Yra daug didžiųjų atlikėjų, kurie savo pasirodymus įpakuoja ir tiesiog demonstruoja. Tuo metu paklausyti gera, bet grįžęs pasileidi įrašą ir jauti, kad kažkas ne taip“, – toliau mintis dėstė „Aukštyn“ orkestro vadovas. P. Visser taip pat teigė, kad niekada nežinai, kokį atlikimo stilių gali pradėti kopijuoti pradedantis muzikantas. Jis džiaugiasi, kad lietuvė to nedaro, yra savita. „Ji nežino, kur jos pabaiga“, – šypsosi olandas.
Paklausta, kas jai yra muzika, Indrė gūžteli pečiais, bet pritariamai linkteli svečiui iš Olandijos, kai P. Visser pasako, kad muzika – tai jausmų kalba, muzika žmones daro laimingus. Mergina tikrai žino, kad be muzikos dabar nebūtų gerai.
Danielė PATAPAITĖ
