Panevėžio Vydūno klubas toliau tęsia tradiciją birželyje išvykti ekskursijon po kokias nors Lietuvos vietas. Šiųmetės kelionės svarbiausias tikslas buvo pagerbti poetą Justiną Marcinkevičių, šiemet jam būtų sukakę 85-eri metai.
Vinco Mykolaičio-Putino tėviškėje Pilotiškėse (trečias iš dešinės stovi poeto sūnėnas Antanas, sėdi trečia iš dešinės – sūnėno marti Julija).
Pirmiausia nuvykome į poeto tėviškę – Važotkiemį. Šis kuklus žemės kampelis išaugino mūsų literatūros milžiną. Galime didžiuotis, kad prisilietėme prie tos didžiosios dvasios versmės ištakų. Dabar čia gyvenanti jauniausia poeto sesuo Dalia mielai papasakojo apie brolį Justiną, parodė albumą, kuriame šeimos, giminės nuotraukos.
Kitas sustojimas – Prienų biblioteka. Jai suteiktas Justino Marcinkevičiaus vardas. Kadangi Prienų kraštas šiuos metus paskelbė mūsų mylimo poeto metais, nuvykome ne tuščiomis ir buvome svetingai sutikti. Mūsų klubo narys Audrius Daukša, mokantis 200 poeto eilių, paruošė programą „Amžino rūpesčio pieva“. Ją sudarė kelios dalys: apie poetus, kūrybą, istoriją, akcentuojant „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Katedrą“, ir baigiant poema „Donelaitis“ bei eilėmis apie Maironį. Jo nuomone, tai Lietuvos Justinas Didysis. A. Daukšai talkinusi muzikos mokyklos dėstytoja Sigita Sičiūnienė smuiku griežė melodijas pagal J. Marcinkevičiaus eiles, o jų būta daug. Į renginį atėję prieniškiai, pagauti viešnios muzikos, patys uždainavo „Lietuva“, „Ant kiekvieno kalnelio“, „Tai gražiai, gražiai mane augino“, „Tėvynė dainų ir artojų“, „Ašara Dievo aky“ ir kitas. Užsiminus apie Maironį, suskambo antrasis Lietuvos himnas „Lietuva brangi“, dainavome atsistoję. Salėje tvyrojo pakili nuotaika, dvi valandos prabėgo it kelios minutės.
Vydūniečiai Važatkiemyje su Justino Marcinkevičiaus jauniausia seserimi – vartome šeimos ir giminės fotoalbumą.
Toliau mūsų maršrutas buvo kito žymaus poeto – Vinco Mykolaičio-Putino tėviškė Pilotiškės. Čia pabendravę su poeto sūnėnu Antanu, jo marčia Julija, sužinojome daug įdomaus. Visi įsiamžinome nuotraukoje su V. Mykolaičio-Putino giminaičiais.
Toliau mūsų maršrutas nusidriekė į Birštoną, europinio lygio kurortą. Elektromobiliu pasivažinėjome po miestą. Čia lankėsi Vytautas Didysis (yra paminklas jam), jo pusbrolis Jogaila. Birštono pilį priešai ėmė net aštuonis kartus, bet taip ir nepaėmė. Išvydome neogotikinio stiliaus Šv. Antano bažnyčią. Pasirodo, pati mažiausia Biblija pasaulyje yra būtent čia. Kurorte veikia trys sanatorijos, balneologinė (purvo) gydykla, mineralinio vandens gamykla. Susipažinome ir išbandėme Sebastiano Kneipo metodą. Tai mineralinio vandens ir įvairių medžiagų (spyglių, smėlio, akmenėlių, medžio, kankorėžių ir kitko) kūrinys, kuriuo reikėjo eiti basomis tam tikrą atstumą iki vandens. Tuomet rankas ir kojas buvo galima panardinti jame. Ne vienas ragavo vandens ir vežėsi namo po butelį. Didžiulį įspūdį padarė mineralinio vandens druskų garinimo bokštas iš kaukazietiškų vyšnaičių, slyvaičių. Tai naujausias Europos projektas. Visko neįmanoma suminėti, ką pamatė akys, išgirdo ausys.
Grįždami atgal sustojome Kėdainių rajone, kur augo garsiojo „Postilės“ autoriaus Mikalojaus Daukšos ąžuolas. Šį drūtuolį ir gražuolį medį apkabinti prireikė vienuolikos žmonių. Ėjome apie jį rateliu ir dainavome dainas apie ąžuolus.
Danutė POVILONYTĖ, klubo narė
