Didžiausias Lietuvoje Labanoro regioninis parkas – puiki slėptuvė nuo miesto šurmulio. Čia galima patirti miško tankmės ramybę, žavėtis plačiu ežerynu, reta augmenija, mėgautis laukine gamta.
Labanoro girios pažintiniame take ne tik galima išvysti jos gyventojus, bet ir pajusti seno miško dvasią. U. Mikaliūno nuotr.
Dienos neužtenka
Į Labanoro regioninį parką atvyksta gana daug kitokios gamtos išsiilgusių užsieniečių, čia dažnai užsuka ir Lietuvos didžiųjų miestų gyventojai. „Sekundės“ korespondentus mielai pasitiko Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas kraštotvarkai Žydrius Mukulys.
Ž. Mukulys ir G. Grašytė apie kiekvieną miško plotelį gali daug ir įdomiai papasakoti.
Sužinojęs, kad planuojame parką apeiti per kelias valandas, jis šypsojosi ir sakė, kad tai – misija neįmanoma. Mat norint pamatyti visas apylinkes ir sužinoti girios paslaptis reikia kone savaitės. Nieko nelaukdami sėdome į automobilį ir išvažiavome į svarbiausią – Labanoro girios pažintinį taką.
Ž. Mukulys čia jaučiasi kaip namie. Pažįsta kiekvieną medį, augalą, krūmą ar vabalėlį. Skubėjome paskui vedlį, klausėmės jo pasakojimų ir vis žiūrėjome, kad neatsiliktume. Stabtelėti ir bent minutei atsikvėpti galėjome tik prie informacinių stendų.
„Tame pažintiniame take ne tik galima išvysti kai kurių girios gyventojų, bet ir pajusti seno miško dvasią. Nors jis skirtas pėstiesiems, galima važiuoti kalnų dviračiais. Pažintinio tako ilgis – daugiau nei trys kilometrai. Smalsesni žmonės jame užtrunka apie dvi tris valandas, o tokie kaip mes, skubantys, suspės ir per valandą“, – paaiškina Ž. Mukulys.
Be to, perspėja domėtis bet kokia smulkmena ir būti pastabiems, nes tako pabaigoje laukia Labanoro girios egzaminas.
Trys šimtai ežerų
Kaip pasakojo specialistas, Labanoro giria yra viena didžiausių Lietuvoje. Ją sudaro keliolika besijungiančių miškų, visi jie užima apie 60 tūkstančių hektarų. Kadangi vyrauja nederlingi smėlynai, čia dažniausiai auga pušys.
Tik šlapesnėse vietose, palei pelkes, ežerus, driekiasi eglynai, juodalksnynai ir drebulynai. Tokie miškai auga apie 44 tūkstančių hektarų plote. Gausu girioje ir pelkių – jų net 3 tūkstančiai hektarų.
Labanoro regioninio parko teritorijoje tyvuliuoja apie 300 ežerų.
Keliaudami lankytojams parengtu taku priartėjome prie Labanoro ežero. Kiek paėjus tilteliu atsiveria ežero panorama.
„Labanoro regioninio parko teritorijoje tyvuliuoja apie tris šimtus ežerų. Jie susidarė po paskutinio ledynmečio reljefo įduboms užsipildžius vandeniu. Įdomu, kad Labanoro ežeras turi du savininkus: rytinė ežero pusė priklauso valstybei, o vakarinė – privatiems asmenims – buvusio Labanoro dvaro savininko palikuoniams“, – pasakojo Ž. Mukulys.
Parko ežeruose gausu žuvų. Čia užtiksime ir saugomas retas žuvis: vijūnus ir seliavas. O jau ešerių, lynų, karšių, raudžių, aukšlių – nors vežimu vežk.
Daug kantrybės reikia žvejui mėgėjui per vasaros karščius, kai aptingusios žuvys lindi vandens gelmėse, o lydekos, anot senų žvejų, keičia dantis. Rudeniop lydekos užsiaugina naujus smailiuosius dantis ir vėl džiaugiasi galėdamos puotauti kuojomis, karosais ar raudėmis.
Simbolis – erelis žuvininkas
Ž. Mukulys sako, kad girioje gausu briedžių, stirnų, šernų, atklysta ir vilkų. Pavasarį į tuokvietes susirenka senieji girios paukščiai – kurtiniai, o virš ežerų galima išvysti parko simbolį – erelį žuvininką, išgirsti gervių klyksmą ar naktimis ūbaujančias pelėdas.
Erelis žuvininkas šalyje nėra dažnas, nors pastaraisiais dešimtmečiais ir plintantis paukštis. Jis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Šį paukštį retai kada sutiksi toli nuo didesnių vandens telkinių, jūrų, ežerų, upių. Jis mėgsta vietas, kur vanduo skaidrus, neužterštas, kur gausu vidutinio dydžio žuvų.
Didžioji Labanoro girios dalis yra valstybės saugoma teritorija, dalis parko priklauso Europos ekologiniam tinklui „Natura 2000“.
Dar vienas Molėtų krašto pasididžiavimas – varnos dydžio genys juodoji meleta. Tai uoksinis paukštis, juodos spalvos ir raudonu viršugalviu. Paprastai uoksą jis kalasi perbrendusiuose medžiuose. Tie paukščiai itin svarbūs miško ekosistemai: uoksuose gali įsikurti bitės, šikšnosparniai ar pelėdos. Meletos minta daugiausia vabzdžiais, esančiais po medžių žieve ir medienoje. Žiemą, kai neapsnigti skruzdėlynai, minta ir skruzdėmis. Jei nebūtų senų, sausų, džiūstančių medžių, juodųjų meletų šiame parke neišvystume.
Sausuoliai virsta namais
Labanoro regioniniame parke plyti ne tik didžiosios Lietuvos girios, bet ir sengirės. Jos pasižymi biologinė įvairove.
„Jei yra senas medis, jį pradeda pulti vabaliukai, kuriems reikia pūvančios medienos. Iš tiesų mirštančio medžio gyvenimas dar tik prasideda. Senas medis yra kažkam maistas, kažkam – namai“, – paaiškina vyriausiasis specialistas.
Pasak palydovo, anksčiau buvo tokia praktika – reikėjo visus sausuolius pašalinti iš miško. Specialistai sakydavo, kad jie – ligų šaltinis. Tačiau vėliau iš Vakarų atėjo moksliškai įrodyta tiesa. Jeigu sveikame miške yra sausuolių, prie jų įsikurs visi vabalai. Tad sveikų medžių niekas nelies. Išvada – sausuolius miške būtina palikti.
Keliaujant miškų takais žvilgsnis užkliūva už žaliais dažais pažymėtų pušų. Pirmoji mintis – medžiai pasmerkti kirtimui, tačiau, anot Žydriaus, taip nėra.
„Miškininkai medžius ir kerta, ir yra įsipareigoję juos saugoti. Žali ženklai reiškia, kad tai – kertinė miško buveinė. Taip išskiriami seno, gražaus, biologiniu požiūriu labai vertingo miško ploteliai, kuriuose nevykdoma jokia ūkinė veikla“, – atskleidė gamtos mylėtojas.
Laidojo prie vandens
Kai kur Lietuvoje nemažai išlikę žemės kauburėlių ir jų grupių. Tai pilkapiai – senosios žmonių laidojimo vietos. Manoma, kad šiose vietose žmonės buvo laidojami IX–XIII a. Šiuo laikotarpiu jau buvo patobulinti kai kurie įrankiai: atsirado plačiaašmenių pentininių kirvių, labai lenktų pjautuvų, dalgių. Žemės ūkyje įsivyravo grūdinė kultūra – rugiai. Be žemdirbystės ir gyvulininkystės, daug reikšmės turėjo medžioklė ir žvejyba.
Labanoro pilkapynas buvo atrastas tik 1999 metais. Jį sudaro 9 pilkapiai, vienas nuo kito išsidėstę 2–10 metrų atstumu. Jų sampilai yra nuo 0,5 iki 1,2 metro aukščio, o kai kurie prie pagrindo apjuosti pailgomis duobėmis. Dalis pilkapių sulėkštėję ir deformuoti.
„Pilkapynai dažniausiai yra toliau nuo gyvenviečių ir būtinai netoli vandens. Nėra aišku, kodėl buvo laidojama prie vandens, bet, ko gero, tai turėjo tam tikrą reikšmę“, – pasakojo Ž. Mukulys.
Pelkių vertybės
Dalį Labanoro girios sudaro pelkės. O jos be spanguolių sunkiai įsivaizduojamos. Savo laiku tos uogos buvo vietinių gyventojų pragyvenimo šaltinis.
Per Labanoro girią tekanti Peršokšnos upė dar nepaliesta ūkinės veiklos, todėl vilioja savo natūraliu grožiu.
Pelkės formuojasi šlapiose, užmirkusiose vietose. Tai paskutinė ežero gyvavimo stadija. Iš pradžių užpelkėja ežerų pakraščiai, paskui pamažu apauga ir pats ežeras. Priklausomai nuo jo tipo, formuojasi skirtingos pelkės. Rūgščiose augavietėse įsigali kiminai, susidaro aukštapelkė. Šarmingose augavietėse atsiranda žemapelkė, per daugelį metų ji virsta aukštapelke.
Upių slėniuose dažnai aptinkamos šarmingos žemapelkės ir šaltiniuotos pelkės. Didžioji dalis Lietuvos pelkių yra nusausintos arba kitaip paveiktos žmogaus ūkinės veiklos, todėl likusių apsaugai šiuo metu skiriamas ypatingas dėmesys. Be to, tarpinė pelkė – vienas vertingiausių pelkių tipų, nes tokiose aptinkama retų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje augalų: dvilapių purvuolių, raudonųjų ir baltijinių gegūnių, pelkinių laksvų ir kitų itin saugomų rūšių.
Taką išmynė vaikai
Susipažinę su Labanoro giria išskubėjome į Januliškio kaimelį. Ten pasitikusi Ž. Mukulio žmona Gintarė Grašytė mus supažindino su Peršokšnos pažintiniu taku. Pasiekus Januliškio kaimelį, už girininkijos, apie gamtinio pažintinio tako pradžią skelbia informacinis stendas. Jame rašoma, kad daugiau nei 50 unikalių objektų turinčio gamtinio pažintinio tako ilgis yra 4 kilometrai ir 230 metrų.
Prieš penkiolika metų įrengtas pažintinis takas yra pirmasis Labanoro regioniniame parke.
Labanoro girios pažintinis takas atveria ežero platybes.
Idėja jį įrengti kilo jauniesiems Januliškio kaimo gamtininkams, tarp jų buvo ir Gintarė.
„Jau seniai tyrinėjome Peršokšnos upę. Nubraižėme keletą tako schemos variantų ir kreipėmės į Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojus. Visų pastangomis gimė ši pažintinė trasa“, – pasakojo Gintarė.
Šis pasivaikščiojimas – įspūdingas. Tamsūs eglynai užstojo saulę, todėl galėjome mėgautis miško vėsa. Iš sauso miško leidomės į paupį ir čia išvydome gyvybės oazę.
„Prie Peršokšnos upės drėgniau, geriau veša augalai, bet būkite atsargūs – čia yra ne tik valgomų, bet ir nuodingų augalų“, – perspėja Gintarė.
Vienas tokių – paprastasis žalčialunkis. Paliesti jį nėra pavojinga, tačiau reikia vengti, kad augalo sulčių nepatektų ant odos. Pakramčius augalo šakutę, sutinsta lūpos, burnos ertmė atrodo lyg išdeginta, kalbama, kad gali iškristi dantys. Tai ypač nuodingi vaisiai – 10–12 uogų yra mirtina dozė, ypač sunkiai apsinuodija vaikai.
Žuvis meteorologė
Per Labanoro girią tekanti Peršokšnos upė dar nepaliesta ūkinės veiklos, todėl vilioja pirmykšte gamta. Būdama Lakajos intaku, ši upė priklauso Žeimenos ichtiologiniam draustiniui kaip viena svarbiausių lašišų nerštaviečių. Ištekanti iš Peršokšnų ežero, upė yra skaidri ir negili, smarkiai vingiuota.
„Peršokšna – viena iš natūraliausių upių Lietuvoje. Ji labai švari ir visiškai negili. Vietomis vanduo apsemia tik pėdas ar kelius. Čia atplaukia neršti šlakiai, kirkšliai, yra upėtakių. Tačiau lydekų, kuojų ir ešerių čia tikrai nerasite“, – sako Gintarė.
Visai neseniai upėje ji rado vijūną. Ji vadinama žuvimi meteorologe. Mat ji reaguoja į oro slėgį. Pagal tai, kur ji plaukia – paviršiumi ar dugnu, galima nuspėti orus. Be to, tai vienintelė mokanti cypti žuvis. Dar neseniai vijūnų Lietuvoje buvo daug, jie buvo paplitę ežeruose, upėse ir kūdrose. Šiuo metu jie gana reti ir įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Didžiausia vertybė – visuma
Keliaudami taku sužinome apie retus ir unikalius medžius – sibirinius maumedžius, kalnines guobas, apie įspūdingus juodalksnius gumbulius. Pastarųjų forma primena ąžuolo. Čia galima rasti ir nemažai retų žolinių augalų: sinavadlapių vingirių, apskritalapių kriaušlapių, daugiamečių laiškenių, daugiažiedžių baltašaknių, aukštųjų gegūnių ir kitų.
Specialistai pataria būti atsargiems – miške yra nuodingų augalų.
Įspūdingai atrodo aštuoniasdešimtmetė Peršokšnos piramidinė eglė, jos aukštis siekia 27 metrus. Tai gana dažnai pasitaikanti eglių forma, tačiau nedaug kur pamatysi tokią taisyklingą piramidinę lają.
„Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų yra Labanoro vertybės. Medžių ir akmenų gal ir mažai, bet daug natūralių, išlikusių buveinių, žmonių menkai paliestų. Yra išlikusių senų didelių liepų, auga prieš 200 metų pasodintas riešutmedis, yra ledynų atvilktų akmenų. O kur dar vanduo, paukščiai, augalai. Tai visas kompleksas – pagrindinė vertybė. Mes viską turime viename parke“, – apibendrino Gintarė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
