Molėtų krašte įkurtas Lietuvos etnokosmologijos muziejus – pirmas ir vienintelis toks pasaulyje. Kasmet jis sulaukia daugiau kaip 60 tūkstančių lankytojų, ir ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio turistų.
Etnokosmologijos muziejus kasmet sulaukia daugiau kaip 60 tūkstančių lankytojų. Etnokosmologijos muziejaus archyvo nuotr.
Pristato Lietuvą
Lietuvos etnokosmologijos muziejus per kelis dešimtmečius tapo savitu kultūros centru. Čia galima pajausti visatos begalybę, iš arti pamatyti dangaus kūnus ar nukeliauti į kitą galaktiką. Tai nepakartojama galimybė ne tik romantiškai praleisti laiką, bet ir sužinoti daug įdomaus apie paslaptinguosius žvaigždynus.
„Kosminis pasaulis yra toli, bet visada virš mūsų. Mes negalime atsiriboti nuo jo – visada esame jame, esame neatskiriama kosminio pasaulio dalis“, – sako muziejaus direktorius Gunaras Kakaras.
Tai vienintelis tokio pobūdžio muziejus visame pasaulyje, savo veikla originaliai pristatantis Lietuvą pasaulio kultūros kontekste. Unikalus muziejus traukia ne tik lietuvius, bet ir užsienio turistus. Čia atvyksta žmonių iš tolimiausių pasaulio kampelių: Australijos, Kinijos, Japonijos, Brazilijos, Meksikos ar Pietų Afrikos Respublikos.
Lankytojai sako, kad šis muziejus turi tris didžiulius privalumus – išskirtinę architektūrą, gražią natūralią gamtą ir tikrą tamsą.
Jaudina žmogaus protą
Pastato architektūroje atsispindi kosminio pasaulio medžio įvaizdis. Šio medžio šaknyse – į kalvą kylančioje požeminėje galerijoje – išdėstyta ekspozicija, o kalno viršūnėje medžio kamienu, bokštu, kylama į dangų – prie viršuje esančio teleskopo.
Muziejuje galima išvysti ir Saulės sistemos planetas.
Etnokosmologijos muziejaus gidai siūlo išsamią programą ir kasmet sulaukiama daugiau kaip 60 tūkstančių lankytojų.
Žmogaus santykis su kosmosu turėjo didžiulę įtaką įvairių tautų tradicijų, religijų ir gyvenimo būdo formavimuisi. Šių santykių, ryšių visuma buvo, yra ir bus vienu iš svarbiausių šaltinių individo pasaulėžiūros brandai.
„Nors atrodo neįtikėtina, tačiau, apsižvalgę aplinkui, galime rasti įvairiausių žmonijos ir kosmoso ryšių pėdsakų. Didingas dangaus šviesulių spindesys visais amžiais jaudino žmogaus protą ir jausmus. Apie Saulę, Mėnulį, žvaigždes, jų tarpusavio ryšius ir poveikį žmonijai liudija mūsų tautos tikėjimai, folkloras, tradicinis menas. Etnokosmologija kaip tik ir tyrinėja žmogaus ryšius su kosminiu pasauliu nuo pirmųjų žmonijos gyvavimo amžių iki šių dienų“, – paaiškino G. Kakaras.
Diskusijos iki paryčių
Pasak Lietuvos etnokosmologijos muziejaus vyriausiojo fondų saugotojo Lino Šmigelsko, nuo Žemės iki Mėnulio yra maždaug 384 tūkstančiai kilometrų. Mėnulio paviršius faktiškai nesikeičia, nes ten nėra nei vėjo, nei lietaus. Žvaigždės nuo mūsų nutolusios ištisus šviesmečius, o vienas šviesmetis yra per 9 tūkst. 460 milijardų kilometrų. O mums iki Saulės nėra nei 150 milijonų kilometrų.
Anot L. Šmigelsko, tinkamiausi mėnesiai žvaigždėms stebėti – kovas, balandis, gegužė, liepa, rugpjūčio pabaiga, rugsėjis ir spalis. U. Mikaliūno nuotr.
„Šviesmečiais matuojami tolimi atstumai parodo dar vieną įdomų faktą, apie kurį žmogus, žvelgdamas į žvaigždes, tikriausiai nesusimąsto: mes visuomet matome praeitį, kas darėsi prieš dešimtis, šimtus ar tūkstančius metų. Kyla natūralus klausimas, kaip paaiškinti, kad mes gyvename 2015 metais, o matome tokią tolimą praeitį? Teleskopas yra tarsi laiko mašina“, – „Sekundei“ teigė L. Šmigelskas.
Muziejaus fondų saugotojas atskleidžia, kad lankytojai dažnai klausia, kuo žvaigždės skiriasi nuo planetų, ar yra pasaulio kraštas, kiek danguje žvaigždžių, domisi juodosiomis bedugnėmis. Tokie klausimai dažnai veda į diskusijas ir jos kartais užsitęsia iki penktos ar šeštos valandos ryto. Tačiau yra ir tokių, kurie gėdijasi klausti, ko nesuprato.
„Vaikai neturi gėdos jausmo, klausia pačių įvairiausių dalykų, o suaugusieji nutaiso protingą veido išraišką, linksi galvą, o pasibaigus ekskursijai sako: nelabai supratau. Niekada nereikia varžytis klausti“, – patarė L. Šmigelskas.
Reikia tinkamos aprangos
Muziejuje vykstančios naktinės ir dieninės ekskursijos skirtos bet kokio amžiaus ar išsilavinimo smalsuoliams. Nors lankytojai turi galimybę nuspręsti, pro kurį teleskopą, mažesnį ar didesnį, žvelgti į dangaus kūnus, L. Šmigelskas pirmą kartą atvykusiesiems rekomenduoja rinktis mažesnį – 40 centimetrų skersmens prietaisą, antrąsyk pataria išbandyti didesnį – 80 centimetrų, mat taip galima pajusti didžiulį skirtumą ir palyginti matytus vaizdus.
Pasak vyriausiojo fondų saugotojo, tinkamiausias laikas žvaigždėms stebėti – kovas, balandis, gegužė, liepa, rugpjūčio pabaiga, rugsėjis ir spalis. Anot pašnekovo, visais metų laikais yra tam tikrų pliusų ir minusų. Birželį geriausia iš bokšto pažvelgti į sužaliavusią gamtą, bet žvaigždėms stebėti tas mėnuo netinka, nes naktys šviesios.
Žiema irgi turi teigiamų ir neigiamų dalykų. Tuo metų laiku paprasčiau čia patekti, nes mažiau lankytojų. Stebėti dangų pradedama 17–18 valandą. O didžiausias minusas – šalta tiek lauke, tiek viduje prie teleskopo, nes atveriamas kupolas.
„Žmonėms dažnai tenka paaiškinti, kaip tinkamai apsirengti. Lankytojai turėtų atkreipti dėmesį, kad čia šilta tik liepą ir rugpjūtį. Birželis žmones dažnai suklaidina: lauke būna 20–25 laipsniai, dieną jie maudosi, o vakare, užlipę stebėti žvaigždžių, pajunta, kad romantika baigiasi jau po 15 minučių. Mat temperatūra nukrenta iki plius 10 laipsnių“, – kalbėjo L. Šmigelskas.
Pasaulio vizija
Per dienos ekskursijas lankytojai susipažįsta su muziejaus ekspozicija. Eksponatai byloja apie žmonijos ryšius su kosmusu. Atvykusieji per požeminę muziejaus galeriją, tarsi mitologinio medžio šaknis, kyla aukštyn. Penkiose salėse pristatomi žmonijos ryšiai su kosmosu.
Pirmoje salėje siūloma susipažinti su mūsų protėvių samprata ir įsitikinti, kad kartais paprastas meistras žinių apie kosmosą turėjo daugiau nei šiuolaikiniai žmonės. Antroje – pažintis su įvairiais atstumo ir laiko matavimo prietaisais. Čia galima pamatyti naudotus Lietuvoje pirmuosius matavimo įrankius, senuosius kalendorius. O pirmasis pasaulyje matavimo prietaisas buvo pats žmogus, tiksliau, jo žingsnis, pėda ir sprindis.
Iš muziejaus apžvalgos aikštelės galima ne tik stebėti dangaus kūnus, bet ir grožėtis įspūdingu kraštovaizdžiu. U. Mikaliūno nuotr.
Trečioje salėje muziejininkai lankytojams pasakoja apie astronomiją – seniausią ir kartu moderniausią žmonijos mokslą. Supažindina su teleskopais, jų paskirtimi. Šioje salėje saugomas rastas Rusijoje meteoritas. Kad tai tikrai meteoritas, rodo jo sudėtis – 97–98 procentai geležies. Žemėje išgauti tokios grynos geležies yra neįmanoma. Šios skeveldros svoris yra maždaug vienas kilogramas, o kritimo vietoje mokslininkai jų surinko apie 23 tonas.
Ketvirta salė skirta kosmonautikai. Joje galima sutikti kosminį ateivį, žinoma, netikrą, ir su juo nusifotografuoti. Šioje erdvėje yra du originalūs eksponatai – „LituanicaSat-1“ ir „LitSat-1“ kopijos, jas padarė šių palydovų kūrėjai.
Penkta salė skirta nežinomybei ir dvasiniam filosofiniam ryšiui. Atsiradus naujoms religijoms, Saulė, Mėnulis nebebuvo laikomi dievais, tačiau jų simbolika išliko svarbi, o dangus tapo būsimojo amžinojo gyvenimo provaizdžiu.
Kiekviena religija bando vienaip ar kitaip atsakyti į klausimus, susijusius su dangaus kūnais, kuria mitus ir legendas apie pasaulio pradžią ir pabaigą.
Čia taip pat diskutuojama apie tamsiąją medžiagą ir materiją, kol kas iš fantazijos pasaulio atrodančias ateities misijas.
Žvaigždės – kaip žmonės
Nakties ekskursija leidžia keliauti po visatą. Tokia kelionė neįmanoma be muziejaus teleskopų, jų yra du. Vienas iš jų – didžiausias Europoje iš visuomenei skirtųjų. Pro tuos prietaisus galima pažvelgti į visatos gelmes, pamatyti Mėnulio kalnus ir kraterius, Marso ašigalines kepures, įspūdingus Saturno žiedus, Raudonąją Jupiterio dėmę, milijoną žvaigždžių turintį žvaigždžių spiečių, į kurį keliauja Žemės gyventojų siųstas laiškas, ir iš tolimos praeities šviečiančias galaktikas.
Akmenų ratas „Lietuvos Saulė“ – šalyje vienintelė megalitinio tipo kalendorinė akmenų struktūra, jos skersmuo siekia 30 metrų.
Mažai kas susimąstė, kad žvaigždės labai panašios į žmones. Pro teleskopą galima pamatyti ką tik gimusias žvaigždes arba labai jaunas – dar tik 100 milijonų metų.
Galima stebėti atskiras žvaigždes ir įsitikinti, kad net 50–60 procentų visų danguje esančių žvaigždžių turi poras. Pavyzdžiui, Šiaurinė žvaigždė iš tikro yra ne viena, o trys. Žvaigždės gali būti labai skirtingos nuotaikos. Jų dydžiai yra patys įvairiausi, jos, kaip ir žmonės, sensta, nemėgsta vienatvės, buriasi į savotiškus miestus. Naktį galima pamatyti žvaigždes, kurioms yra 10 ar net 13 milijardų metų.
„Visata – visa, kas mus supa: kosmosas, laikas, medžiaga. Mūsų Žemė visatoje – tik kruopelytė, akmenėlis, kuris sukasi aplink vieną iš 200 mlrd. Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių. O ir pats Paukščių Takas – tik menkas medžiagos lašas neaprėpiamuose visatos tyruose, kurie driekiasi 90 mlrd. šviesmečių. Ir visa tai – nuo didžiausių galaktikų iki smulkiausių atomų – kada nors liausis egzistavę“, – sako G. Kakaras.
Stebuklinga Saulė
Muziejuje, pasitelkus teleskopus, taip pat galima stebėti Saulės dėmes ir protuberantus. Saulės dėmės – tai vėsiausios jos sritys, o protuberantai – karštos plazmos kilpos arba žiedai, kitaip tariant, išsiveržimai iš Saulės disko.
Šios ekskursijos dalyviai palydimi į mažąjį bokštą, supažindinami su kupolo ir teleskopo veikimu. Gidas pasakoja apie senovės lietuvių ir kitų tautų Saulės suvokimą, jos aktyvumo cikliškumą, šviesos prigimtį, plazmą, paaiškina, kaip orientuotis laike, kaip nustatyti pasaulio kryptis.
Be to, muziejaus lankytojai keliauja į kalendorinį akmenų ratą „Lietuvos Saulė“. Tai vienintelė šalyje megalitinio tipo kalendorinė akmenų struktūra, jos skersmuo siekia 30 metrų. Saulės spinduliai nurodo pasaulio šalis, lygiadienius ir saulėgrįžas. Šalia yra dviejų metrų dydžio kaltinis Saulės laikrodis ir planetų modeliai.
Įspūdingi kraštovaizdžiai
Lietuvos etnokosmologijos muziejus išsiskiria ne tik unikaliais architektūriniais sprendimais, bet ir geografine padėtimi. Muziejus įkurtas didžiausiame Lietuvoje Labanoro regioniniame parke. Didžiąją girios dalį sudaro miškai, jie užima 80 procentų teritorijos. Girioje gausu briedžių, yra vilkų ir lūšių. 
Čia atvykę muziejaus lankytojai gali išgirsti į Raudonąją knygą įtrauktą ūkaujančią žvirblinę pelėdą ar čiulbančią švygždą, pamatyti kitų retų Lietuvos paukščių. O ežerų pakrantėse gali išvysti Europoje retą augalą – ežerinę lobeliją ar į Raudonosios knygos sąrašą įtrauktą žvilgančiąją riestūnę.
Kalvotas ir miškingas kraštovaizdis pasižymi ežerų gausa. Tarp aukštesnių ir žemesnių kalvelių tyvuliuoja 285 ežerai, taigi pakilę į 30 metrų aukštyje esančią muziejaus apžvalgos aikštelę turėsite unikalią galimybę vienu metu išvysti šešis ežerus. Esant geroms oro sąlygoms, galima įžiūrėti tolumoje stūksančias Aukštaitijos nacionalinio parko kalvas prie Tauragnų ežero. Giedrą dieną matosi Molėtų ir Alantos miestelių bažnyčių bokštai.
Gamtos elementų mozaiką praturtina muziejaus dailininkės Marijos Kakarienės sukurtos dekoratyvinių augalų kompozicijos, esančios muziejaus lauko ekspozicijoje. Po ekskursijos lankytojai kviečiami pailsėti muziejaus sodelyje ir pasigrožėti augmenija.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
