Molėtų rajono Kulionių kaime įkurtas Lietuvos etnokosmologijos muziejus – vienintelis toks pasaulyje. O ant Kaldinių kalvos gimusi etnokosmologijos sąvoka dar nėra įrašyta į pasaulio šalių enciklopedijas.
Molėtų rajono Kulionių kaime įkurtas Lietuvos etnokosmologijos muziejus yra pirmas ir vienintelis pasaulyje. U. Mikaliūno nuotr.
Pirmasis pasaulyje
Lietuvos astronomas, Etnokosmologijos muziejaus įkūrėjas ir direktorius Gunaras Kakaras apie stebuklingą dangų, visatą ir žmogų kalba jautriai. Paklaustas, kaip gimė muziejaus idėja, sako, kad apie ją papasakoti neužtektų nei dienos, nei savaitės.
Tačiau žurnalistus pakvietęs į prie namų įrengtą poilsiavietę atsisėda ant suoliuko, atsiremia į atlošą, pakelia akis į dangų ir sako: „Konkrečios priežasties, kodėl atsirado muziejus, nerandu, tai yra visuma. Viskas vyko labai natūraliai, idėja tiesiog evoliucionavo. Iš dalies ją formavo ir lankytojų, kurie naktimis pro teleskopą žvelgė į galaktikas, klausimai.“
Lietuvos etnokosmologijos muziejus yra pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio pasaulyje. Jo esmė – žmogaus ir žmonijos ryšiai su kosminiu pasauliu. G. Kakaras net neabejoja, kad artimiausiu laiku tokių muziejų rasis ir kitose šalyse.
„Muziejus savo atsiradimu tarsi žengė pirmą nedidelį žingsnį link kosminio pasaulio egzistencijos ir ryšių su juo įprasminimo žmogaus sąmonėje, atveriant visai naują, iki šiol neapibrėžtą tarpdisciplininę ir išskirtinę kultūros apraišką – etnokosmologiją“, – apibūdino astronomas.
Iš Biržų krašto kilęs G. Kakaras pasakoja, kad viskas prasidėjo prieš septyniasdešimt metų, kai buvo pašėliškas knygų skaitymo alkis. Jis pavalgyti negalėjo be knygos ir labai užjaučia šiandienos jaunimą, kad beviltiškai naršo internete ir spaudo mobiliųjų telefonų mygtukus.
Jaunystėje kartu su dviem draugais G. Kakaras sąsiuvinyje žymėdavosi, kokias perskaitė knygas. Literatūrai ir jos analizei nebuvo ribų.
„Mes nueidavome į Pabiržės bažnytkaimio biblioteką, vienas nežiūrėdavo, antras ištraukdavo iš lentynos knygą, paskaitydavo citatą ir reikėdavo pasakyti, koks autorius ir kokia knyga. Maža to, kad tai, ką buvai skaitęs, vienaip ar kitaip galėdavai atsakyti, bet pasakydavome ir neskaitytos knygos autorių, mes sugebėdavome pajusti rašytojų stilių“, – pasakojo astronomas.
Tuo laiku į trijulės rankas pateko Jakovo Perelmano „Įdomioji astronomija“. Draugai ją perskaitė ir viskas tuo pasibaigė, o G. Kakarui ji buvo pradžių pradžia.
„Negaliu pasakyti, kad tai buvo pagrindinė priežastis. Gal viena iš daugelio. 1957 metų balandį sušvitusi įspūdinga Arendo-Rolando kometa buvo paskutinis mano lemties ženklas. Kai sužinojau apie kometą, iš fizikos mokytojo Jankaičio išsiprašiau projekcinio aparato objektyvą ir sumeistravau pirmą Pabiržėje teleskopą. Tada buvau vienuoliktoje klasėje“, – prisiminimais dalijosi G. Kakaras. Jis keldavosi kasnakt, piešdavo žvaigždėtą dangų ir kometos padėtį tarp žvaigždžių.
Nežinomybės okeanas
Astronomas, stebėjęs ir analizavęs dangaus paslaptis, sako, kad išskirti ką nors pritrenkiamo vargu ar galėtų.
„Ar ten yra kas nors, kam gali būti abejingas? Man emociškai stipru matyti tolimas galaktikas, planetas, Saturno žiedus ir Mėnulį su begale kraterių. Žinoma, įspūdį padaro užtemimai. Tą akimirką, kai gęsta paskutinis saulės žybsnis, – stiprus įspūdis, bet jis nėra pribloškiamas, galbūt todėl, kad suprantamas ir žinomas“, – paaiškino Gunaras.
G. Kakaras sako, kad bet kokie nežemiškai vaizdai yra pribloškiami, o juos stebint fiziškai pajuntamas susidūrimas su tuo, kas yra už mūsų pažinimo ribų.
Vieną įsimintiniausių matytų reiškinių astronomas prisimena iš jaunystės laikų, kai kaime dar nebuvo elektros.
„Vaikystėje žinojau, kada, kur ir kas užsidega žiburėlius. Vėlyvą naktį išeinu į kiemą ir pamatau žiburiuką. Supratau, kad jis nieko bendra neturi su kaimynų languose degančiomis šviesomis. Žiūriu, o jis palengva artėja. Idealiai apskritas, gelsva matine šviesa švytintis krūtinės aukštyje ir pusantro metro nuo manęs jis praeina. Tas švytėjimas nebuvo toks stiprus, kad apšviestų žemę, jokio garso, jokio traškėjimo, matematine tiese jis praeina ir aš nulydžiu akimis. Žiburėlis tolo, kol išnyko.Ir šiandien, turėdamas nemažai žinių, galiu pasakyti, kad joks Nobelio premijos laureatas, jokios fizikos formulės ar dėsniai negali to paaiškinti. O tai didžiai įspūdinga, tai tikras susidūrimas su nežinomybe“, – pasakojo G. Kakaras.
Anot astronomo, bet kokie nežemiškai vaizdai apstulbina, o juos stebint fiziškai pajuntamas susidūrimas su tuo, kas yra už mūsų pažinimo ribų.
„Tas nežinomybės okeanas iš esmės skaidosi į dvi dalis. Viena – į kurią mes įžengsime, nes mokslas savo atkaklumu palengva juda į priekį. Antra – įrodyti to neįmanoma, bet mano nuojauta byloja, kad tas nežinomybės okeanas yra tokios erdvės, tokios gelmės, kad žmogaus protas niekada nepalies, nepaaiškins ir nepavers žinojimu“, – kalbėjo Gunaras.
G. Kakaras pripažįsta, kad pastaruoju metu pro teleskopą jis žiūri ne taip dažnai, kaip norėtų. Astronomas kartkartėmis nubėga unikaliais prietaisais – mažyčiais teleskopėliais – stebėti Saulės dėmių. O į muziejų liftu pasikelia tik ypatingiems svečiais atvykus. Pasak jo, darbo užtenka ir apačioje.
Rado sąlyčio taškus
Kaip pasakojo Etnokosmologijos muziejus įkūrėjas, XX amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo pradėta ieškoti vietos naujai Lietuvos astronomijos observatorijai, nes senoji Vilniuje jau buvo gaubiama miesto šviesų, dulkių ir dūmų. Buvo aplankyta daug vietų ir 1969-aisiais nuspręsta observatoriją statyti Molėtų rajono Kulionių kaime.
Ant Kaldinių kalvų kuriamoje observatorijoje gimė etnokosmologijos idėja. Pagrindiniai jos autoriai buvo Astronomijos observatorijos personalo vadovas daktaras G. Kakaras ir Puslaidininkių fizikos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis daktaras Libertas Klimka – didelis etninės kultūros entuziastas.
G. Kakaro dangus ir L. Klimkos etnologija palengva rado bendrus sąlyčio taškus – lietuvių tautos sąsajas su dangumi, Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis.
Kai G. Kakaras vadovavo Molėtų astronomijos observatorijai, čia be jokios reklamos pradėjo plūsti ekskursijos, grupės, pavieniai lankytojai iš įvairiausių Lietuvos kampelių.
Daugeliui rūpėjo klausimai – kas ta astronomijos observatorija, ką stebi ir mato astronomai pro savo teleskopus. Bet buvo ir kitokių, kurie klausė, kodėl aš egzistuoju tokioje beprotiškai didelėje visatoje? Kokia tokios begalinės visatos prasmė ir kokia prasmė mano egzistencijos joje?
Mokestis – savanoriška talka
Observatorija visus priimdavo nemokamai. Tačiau laikui bėgant astronomas įvedė mokestį – savanorišką talką. Atvykėliai turėjo sutvarkyti observatorijos aplinką, pamiškes ir paežeres.
„Mes turime tokį nedidelį šansą – dviženklį skaičių. Kalbu apie metus. Visata egzistuoja jau 14 milijardų metų į praeitį ir bus daug milijardų metų į ateitį. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip, informatyviai, emociškai ar filosofiškai, turi progą pajausti begalybę, virš mūsų plytintį pasaulį.
Kitos galimybės nebus – tik tas mažytis dviženklio skaičiaus intervalas. Ši tezė pagrindinė, kodėl gimė muziejus ir brendo jo idėja“, – paaiškino G.Kakaras.
Kai G. Kakaras vedė ekskursijas, mokytojų prašydavo atlikti eksperimentą: kad tie vaikai, kurie gerbia ir myli Saulę, pakeltų rankas.
„Visada garantuodavau, kad mokytojai nepamatys nė vienos pakeltos rankos – tik ironiškas šypsenas. O tai liūdnas faktas. Kalbu ne apie primityvų praeities garbinimą, bet apie pagarbą mus supančiam pasauliui. Iš tikrųjų mes gyvename ne realiame, o formulių, vadovėlių, enciklopedijų, lytėjimo, uoslių, regėjimo pasaulyje. Tačiau čia yra nuostabus fenomenas, jį įvardiju žodžiu – nežinomybė, – sako astronomas.
Anot pašnekovo, kosminiame pasaulyje tos nežinomybės yra beprotiškai daug. Ir jaunas žmogus, baigęs mokyklą ir kaupdamas žinias, neišvengiamai turėtų prisiliesti prie nežinomybės ir išsiugdyti pagarbą jai. Daugelis mano, kad viskas, kas nors kiek yra už mokslo ribų, – arba pseudomokslas, arba nesąmonė.
„Visą laiką mes gyvename tarp dviejų žodžių – taip ar ne, yra arba nėra, juoda arba balta. Tačiau tarp to „taip“ ir „ne“ plyti milžiniškas nežinomybės okeanas“, – kalbėjo G. Kakaras.
Taip jau išėjo
Astronomas prisipažino jau ne vieną kartą iš atminties bandė užbraukti muziejaus įsteigimo istoriją. Direktoriui teko susidurti su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis, tačiau būtent jų nuomonė tapo muziejaus įkūrimo varikliu.
„Didesnės opozicijos, galiu galvą guldyti, Lietuvoje dar nebuvo. Visas mano kolektyvas iš kailio nėrėsi – pasitelkė spaudą, televiziją. Visiems atrodė, kad tai Kakaro nesąmonės, kvaili išsigalvojimai, aiškino, kad muziejus neturi nieko bendra su mokslu. Tačiau ši galinga, ilgalaikė opozicija man buvo pagrindinis energijos šaltinis“, – teigė muziejaus direktorius.
Kada projektui buvo panaudota paskutinė struktūrinių fondų parama, draugai sakė: „Gunarai, pagaliau tavo svajonė išsipildė.“ Tačiau, direktoriaus teigimu, nebuvo jokių svajonių, viskas daug paprasčiau.
„Jeigu žengi žingsnį į šalį – ten, kur niekas nėjo, žengi antrą, trečią ir kuo toliau, tuo sunkiau, bet negi grįši atgal? O kuo sunkiau, tuo labiau vidinės ambicijos mane varė į priekį. Muziejaus atsiradimą galiu apibūdinti paprastais žodžiais: taip jau išėjo“, – aiškino pašnekovas.
Pradėjo nuo nulio
Etnokosmologijos muziejus įsteigtas 1990 metų kovo 15 dieną Mokslų akademijos prezidiumo nutarimu. Vėliau, Mokslų akademijos teikimu, pasikeitė muziejaus steigėjas – juo tapo naujoji Kultūros ir švietimo ministerija. Netrukus ji buvo padalyta į dvi ministerijas, ir muziejus perėjo Kultūros ministerijos žinion.
Lietuvos etnokosmologijos muziejus yra patrauklus kultūrinio turizmo objektas Lietuvoje.
Nuo 1995 metų muziejus tapo respublikinės kategorijos Lietuvos etnokosmologijos muziejumi.
„Kultūros ministerija ilgokai į mus žiūrėjo kaip į keistuolius, o visa tai atsiliepė finansavimui. Tai buvo sunkus laikas: nebaigtas įrengti pastatas, šaltos ir drėgnos administracinės patalpos. Neturėjome nei eksponatų, nei lankytojų, nei patirties. Viską pradėjome nuo nulio. Toks Kultūros ministerijos požiūris buvo kaip opozicijos“, – įvertino G. Kakaras.
Palengva buvo kaupiami eksponatai, atidaryta ekspozicija, daugėjo lankytojų. Praėjus dvejiems metams, atsirado pirmasis muziejaus teleskopas. Jis – tarsi dvišalio tarptautinio Lietuvos ir Italijos fondo paramos kūdikis.
„Prasidėjo naktinės ekskursijos. Prie teleskopo telpa 20 žmonių. Jei atvažiuoja pilnas autobusas, pusė žmonių eina prie teleskopo, kiti arba trypia lauke, kad sušiltų, arba sėdi autobuse. Tačiau, kad ir kokios absurdiškos sąlygos, lankytojų daugėjo. Iš esmės jie suteikė visą stiprybę ir suformavo muziejaus aurą“, – tvirtino pašnekovas.
Laukia daug naujovių
Kaip pasakojo astronomas, steigiant muziejų kitas žingsnis buvo „Phare 2000“ ir „Phare PPF“ paramos projekto įgyvendinimas. Tada buvo išsirinkta ir įgyvendinta muziejaus rekonstrukcijos architektūrinė koncepcija. Prasidėjo senųjų pastatų rekonstrukcija ir naujų statyba, reikėjo nusipirkti įvairių daiktų. Tada ir buvo įsigytas keturis kartus galingesnis muziejaus teleskopas.
Tačiau muziejaus rekonstrukcija dar nebaigta, nes daug idėjų dar reikia įgyvendinti. Anot G. Kakaro, pagal etnokosmologijos sampratą būtina sutvarkyti šalia esantį, bet apleistą Kulionių piliakalnį, suformuoti Saulės sistemos lauko modelį, girnapusėmis muziejaus vejose išdėstyti lietuviškus vardus turinčius žvaigždynus, pastatyti unikalią skulptūrą, skirtą žmogui ir visatai – žmogaus dvasiniams, pažintiniams ir fiziniams ryšiams su visata įamžinti.
Be to, per visą požemį planuojama įrengti modernią, šiuolaikinėmis technologijomis pagrįstą naują ekspoziciją. Ji, astronomo teigimu, bus viena įspūdingiausių Lietuvoje.
Lankytojams bus įrengta ir kosminė stotis, ji suprojektuota pagal trijų kosminių stočių interjerą.
„Tai bus lemputės, laidų raizgalynė, na toks primityvus įėjimas. Toliau – šiandieninės didžiosios tarptautinės kosminės stoties interjeras, paskui – futuristiniai ateities elementai: didžiuliai ekranai grindyse ar ant sienų. Ekranuose slinks žvaigždėtas dangus. Stotelėse lauks ir įvairios programos, ir kosminis maistas. Žinoma, tai bus labai brangu, nes Lietuvoje kosminė stotis negali būti pigi“, – šypsodamasis idėjomis pasidalijo G. Kakaras.
30 metrų aukštyje esanti 220 kvadratinių metrų elipsės formos patalpa, dengta stiklu, – unikali erdvė lankytojams pasigėrėti įspūdingais Molėtų krašto gamtovaizdžiais. Be to, tai – vieta įvairiems poezijos, muzikos, filosofijos renginiams, dalykiniams susitikimams, reprezentaciniams svečių priėmimams.
Tačiau, kaip teigė direktorius, matyti aplinką pro stiklus, atspindžius, metalo konstrukcijas yra sudėtinga. Todėl planuojama lankytojams suteikti galimybę išeiti į atvirą kosmosą – apžvalgos aikštelę. Atvykusieji naktimis galės nevaržomai grožėtis paslaptingu dangumi.
„Galiu pasidžiaugti, nors ir vėl tas džiaugsmas labai keistas. Ant šito kalno ir tame darbe baugina ne opozicija: ji – kaip botagas arkliui. Beviltiškas atstumas, laiko intervalas tarp idėjos ir jos įgyvendinimo – pats baisiausias dalykas. Kultūros ministerija naujai ekspozicijai nerado nė vieno lito. Per kelerius metus baigėsi kantrybė, kreipiausi į Vyriausybę, Seimo Švietimo ir mokslo komitetą, padarėme keletą išvažiuojamųjų sesijų. Prispausta ministerija galų gale skyrė lėšų projektui. Suprojektavom unikalų dalyką ir tikiuosi, kad jau metų pabaigoje gausime pinigų naujiems planams“, – vylėsi G. Kakaras.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
