Nuo 18 amžiaus pabaigos žinomo Saldutiškio dvaro gyvenimas ir jo istorija neatsiejami nuo senos ir garsios Jaloveckių giminės.
Štai toks naujam gyvenimui atgimstantis Saldutiškio dvaras veriasi čia atvykstančiųjų akims. U. Mikaliūno nuotr.
Naujam gyvenimui
Pastatai taip pat turi savo likimą. Vieni, vos užaugę, jau nemieli – pradeda eiti iš rankų į rankas, kiekvieno naujo šeimininko vis jaukinami, savi taip ir netampa. Kiti, ilgus dešimtmečius mažai ką keičiant, lieka tos pačios giminės lizdu – mylimu ir godojamu, tretiems lemta išgyventi ir žlugimų, ir prisikėlimų patirtį.
Utenos rajono Saldutiškio dvaras, ko gero, iliustruoja visus šiuos pavyzdžius – ilgai buvęs garsios Jaloveckių giminės puoselėjamais namais, vėliau įvairioms paskirtims tarnavęs ir galop suniokota griuvena virtęs, dabar po nauju stogu, atstatytose menėse vėl glaudžia rūpestingus šeimininkus. Jau bene dešimt metų Saldutiškio dvare verda atstatymo darbai. Tuo rūpinasi dabartiniai šių namų šeimininkai – vilniečio Arūno Svitojaus šeima.
„Sekundės“ korespondentus pasitikęs vienas iš keturių šeimininko sūnų, Gediminas, kartu su niekur nuo jo nesitraukiančiu škotų aviganiu Koliu kviečia pasižvalgyti, kaip Saldutiškio dvaras atrodo dabar.
Didžiulės erdvės pasitinka statybų dundesiu, dažų kvapu ir jau įrengtų menių šviesa. Kaip pasakoja Gediminas, kambarių apdaila atlikta pagal anuomet buvusią. Kai kurios sienos po tinko sluoksniais buvo išsaugojusios originalius pavyzdžius. Darbo, jų ieškant, teko įdėti labai daug. Užtat rezultatas – puikus.
Dauguma baldų – taip pat iš anų laikų. Vakarų Europos šalyse ar Lietuvoje pirkti, restauruoti, pritaikyti.
Praeities pėdsakais
Po dvaro menes vedžiodamas jaunas vyras sako, jog dabar čia jo namai: palikęs sostinę, įsikūrė Saldutiškyje, čia ūkininkauja, rūpinasi statybomis, priima dažnai apsilankančius svečius.
Dvaro parke – tvenkinys ir daugybė įvairių medžių.
G. Svitojus prisimena neseniai išlydėjęs svečius iš Lenkijos ambasados – jie čia ieškojo garsaus dailininko Stanislovo Vitkevičiaus pėdsakų.
Lietuvių kilmės lenkų dailininkas, rašytojas, architektas, Zakopanės architektūros pradininkas S. Vitkevičius (1851–1915) Lenkijoje labai gerbiamas, pastaruoju metu jaučiamas didžiulis susidomėjimas jo asmenybe.
Pasirodo, menininko sąsajų su šiuo kraštu yra – Saldutiškyje gyvenusio Boleslovo Jaloveckio žmona Anelė buvo S. Vitkevičiaus sesuo. Saldutiškyje, atrodo, ne kartą lankėsi ir jis pats.
Dvaro savininkai Jaloveckiai paliko ryškų pėdsaką šio krašto gyvenime.
Jiems priklausė ne tik Saldutiškio, bet ir Kuktiškių, Jasonių, Antalinos dvarai. Prie Saldutiškio miestelio kapinių išlikusios ir yra tvarkomos Jaloveckių šeimos kapinaitės.
G. Svitojus pirmiausia ir pasakoja apie garsiuosius pirmtakus ir pabrėžia jų svarbą Saldutiškio gyvenime. Juk tik šios giminės vyrų iniciatyva nutiesus geležinkelį Panevėžys–Pastovys, miestelis pradėjo augti, klestėti. Geležinkelio atsiradimas paskatino miško verslą, atsirado lentpjūvės, miško eksploatacijos įmonė, urėdija.
Saldutiškyje dvarą turėję Jaloveckiai – sena rusų giminė, kurios šaknys kildinamos iš Perejeslavo kunigaikščių Riurikų giminės. Dvaro įkūrėju laikomas Antanas Jaloveckis (1772–1852). Jis palaidotas Trinkūnų kaimo kapinaitėse.
Dvaro įkūrėjo palikuonis Boleslovas Jaloveckis (1846–1917) buvo ryški to meto asmenybė – karo inžinierius, generolas, Rusijos valstybės Dūmos deputatas nuo Rytų Lietuvos, gausiai rėmęs Lietuvos pabėgėlius. Jis buvo labai turtingas žmogus, nes valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų. Tačiau šiam žmogui rūpėjo ir kiti dalykai, jis bendradarbiavo laikraštyje „Litwa“, yra išleidęs knygutę lietuvių ir lenkų kalbomis.
Nė per žingsnį nuo Gedimino Svitojaus nesitraukia Koliu vadinamas škotų aviganis.
B. Jaloveckis Saldutiškio dvare įveisė didžiulį parką, sodą, gėlynus, keletą miško kvartalų užsodino maumedžiais, o miestelį – liepomis ir juodosiomis tuopomis. Jo šalia dvaro įkurtas retų augalų dendrologinis parkas 1958 metais buvo paskelbtas gamtos paminklu.
Geležinkeliais, kaip itin svarbiu strateginiu objektu, ypač susidomėjusio B. Jaloveckio dėka Lietuvoje atsirado pirmasis siaurukas, ėjęs ir per Saldutiškį.
G. Svitojus pasakoja, jog šiame dvare gimęs ir augęs B. Jaloveckis suprojektavo ir du prabangius ir itin saugius caro traukinius.
1917 metais Sankt Peterburge susirgęs šiltine B. Jaloveckis mirė. Jo atminimui 2007 metais Lentupio geležinkelio stotyje buvo pastatytas biustas.
„Esmi lietuvis“
Mirus B. Jaloveckiui Saldutiškio dvaras liko be tikrojo šeimininko. Vienintelis jo sūnus Mečislovas Jaloveckis (1876–1963) po tėvo mirties grįžo į Lietuvą, bet Saldutiškyje nepasiliko, išvyko į Lenkiją. Į istoriją M. Jaloveckis įrašytas kaip agronomas, diplomatas, rašytojas, dailininkas.
Išsilavinęs, mokėjęs lenkų, rusų, lietuvių, vokiečių, švedų, anglų ir prancūzų kalbas, M. Jaloveckis ilgą laiką dirbo Vilniaus žemės ūkio banke dvarų įkainotoju.
Jis labai domėjosi dvarų istorija, juos tapė ir parengė dvarų sodybų akvarelinių vaizdų albumą. M. Jaloveckis akvarelėse įamžino daugiau nei 1500 dvarų. Pasakojama, kad daug jų nupiešta Londone – iš atminties, iš fotografijų. Be to, dailininkas archyvuose rinko medžiagą ir piešinius papildydavo dvarų vertybių aprašais, jų istorija.
G. Svitojus sako, jog M. Jaloveckio darbai 2013 metais buvo eksponuoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje parodoje „Vaikystės metų kraštas“.
Atnaujinto dvaro kampelis.
Įspūdinga Lietuvos dvarų atvaizdų kolekcija – tik nedidelė Saldutiškyje gimusio menininko kūrybos dalis – atkeliavo iš JAV Stanfordo universiteto archyvo. Apie šiuos piešinius ilgą laiką niekas net nežinojo, jie surasti atsitiktinai.
Apie B. Jaloveckį yra išlikęs pasakojimas, jog 1907 metais jis įsteigęs Saldutiškio ūkio draugiją, dvare sušaukė susirinkimą ir jame kalbėjo lietuviškai. Ūkio draugija skatino valstiečius įsigyti modernesnius darbo įrankius, gerinti gyvulių veislę, apsirūpinti mineralinėmis trąšomis, geresnėmis sėklomis. Pirmajame susirinkime M. Jaloveckis sakė:
„Aš esmi lietuvis, myliu savo šalį, myliu žmones ir trokštu būti jiems naudingas. To darbo nelaikau sau už nuopelnus, bet tik už pareigą, kaipo Lietuvos sūnus. Jeigu aš kitaip manyčiau, tai man ne vieta Lietuvoje.“
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai dvaras ir žemės buvo nacionalizuoti, M. Jaloveckis išvyko į Lenkiją, apsigyveno Varšuvoje, vėliau persikėlė į Jungtinę Karalystę ir liko gyventi Londone, kur ir mirė 1962 metais.
Jo sūnus Andžejus žuvo karo metais, per Varšuvos sukilimą.
Permainų keliu
Jaloveckiams išvykus iš Lietuvos keitėsi ir dvaro likimas. Po Pirmojo pasaulinio karo vykdant Žemės reformą, dvaro centras atiteko savivaldybei ir Labanoro miškų urėdijai, o patys rūmai – besikuriančiai naujai parapijai.
Pirmasis klebonas užsiėmė bažnyčios statyba ir tam tikslui pritaikė akmeninį dvaro svirną. Ant jo pamatų buvo pristatyta medinė bažnyčios dalis su dviem bokštais.
Daug ko būta šiame vaizdingos gamtos supamame Saldutiškio kampelyje – jau nebėra žmonių, galinčių papasakoti, kaip atrodė dvaro rūmai 1918 metais, kai juose įsikūrė valsčiaus valdyba, nedaug liko prisimenančiųjų nuo 1938 metų dvare įsikūrusį saleziečių vienuolyną, veikusį iki Antrojo pasaulinio karo.
Atnaujintų patalpų apdaila – tokia, kaip buvo praeityje.
Po karo dvare savo būstinę buvo įrengę stribai. Paskui čia buvo mokykla, vėliau bendrabutis, o po Nepriklausomybės atkūrimo pastatai vėl grįžo bažnyčios žinion.
G. Svitojus sako, kad apleistas dvaras ir buvo nupirktas iš bažnyčios.
Šeima iš įvairiausių šaltinių rinko medžiagą apie dvaro, jame gyvenusių žmonių likimus, klausėsi pasakojimų, nagrinėjo archyvus, ieškojo planų.
Darbo laukė daug – juk pastatas labai nukentėjo sovietmečiu, daug kartų buvo permūrytos sienos, keistos durys, langai, laiptinės, atsirado priestatų, pakeista struktūra.
Dvaras atgaivinamas pagal turimą senąjį planą.
„Sužinojome, kad pastatas anksčiau buvo raudonu stogu, tad dengdami iš naujo, nuplėšę seną šiferį, raudoną naujojo stogo spalvą ir pasirinkome“, – pasakoja G. Svitojus.
Jis sako, jog šeima rengiasi atgaivinti ir rožynus, kuriais dvaras kadaise garsėjo ir net buvo vadinamas Rožių dvaru. Sakoma, kad gausiai aplink dvarą plytėjusiuose rožynuose buvo statomi veidrodžiai, kad susidarytų kuo įspūdingesnis žydinčio gėlyno reginys.
Nauju žvilgsniu
Gediminas atskleidžia šeimos puoselėjamas viltis, kad dvaras taptų visos bendruomenės traukos centru, krašto kultūros židiniu. Žmonės čia galėtų semtis malonių įspūdžių, naujų žinių. Dvare ir dabar jau vyksta įvairūs kultūriniai, pažintiniai renginiai, konferencijos, susitikimai.
„Svarbu, kad Saldutiškio bendruomenė būtų aktyvi, iniciatyvi, kad žmonės patys siektų šviesių permainų“, – kalba G. Svitojus.
Gediminas Svitojus rūpinasi ir pulkeliu škudžių veislės avių.
Jau ne kartą žmonės į dvarą buvo kviečiami nemokamai pasiklausyti muzikos, poezijos. Būta ir įvairių kitokių renginių, kai kurie iš jų jau tampa tradiciniai.
Štai gegužės pradžioje Saldutiškio dvare vyko tradicinė avikirpio šventė, kurios dalyviai turėjo progos susipažinti su senosios lietuviškos kilmės škudžių veislės avimis. Tokias avis augina ir G. Svitojus, dvaro ūkio aptvaruose ganosi apie šimtą šios veislės avių. Škudės – viena seniausių veislių Lietuvoje, tik jau buvo beveik beišnykstanti.
Šventėje buvo demonstruojamas avių kirpimas, vilnos karšimas, verpimas, vėlimas, avies kailio išdirbimas, virtas viralas iš škudžių mėsos ir pan. Buvo galima pamatyti ir net pasivažinėti tikru jaučių kinkiniu.
Pasak G. Svitojaus, senųjų tradicijų puoselėjimas ir galimybė supažindinti su jomis visus – vienas iš dvaro tikslų.
Renginių, kuriuose persipins senosios tradicijos ir dabarties lūkesčiai, Saldutiškio dvare bus dar ne vienas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
