Miesto teritorijoje, kaip reta kur, net du ežerus glaudžianti Utena turi ir daugiau kuo patraukti svečių dėmesį, juos sužavėti.
Kiekvieną vidurdienį ant Dauniškio ežero prasideda vandens ir muzikos šventė. U. Mikaliūno nuotr.
Dovana gimtadieniui
Prieš ketverius metus 750-ųjų įkūrimo metinių proga Utena gavo įspūdingą dovaną: miesto centre esančiame Dauniškio ežere buvo įrengta unikali atrakcija – šviečiantis ir grojantis fontanas su vandens ekranu.
Tad pažintį su vaizdingo kraštovaizdžio supama Rytų Aukštaitijos sostine Utena derėtų pradėti būtent nuo Dauniškio parko. Geriausia atvykti vidurdienį, kai savo įspūdingus pasirodymus pradeda ežero fontanas. Nuo gegužės iki spalio – kasdien nustatytu laiku.
Tačiau labiausiai pasiseks tiems, kurie pasimatyti su Utena atvažiuos vakare, pirmoms sutemoms apgaubus miestą. Gegužės pradžioje nuo 21 valandos, paskui pusvalandžiu vėliau, o birželį, liepą nuo 22 valandos pradedama vakarinė fontano programa – muzikos ir įvairiaspalvių šviesų bei vaizdų lydimas vandens šokis.
Utenos turizmo informacijos centro direktorė Rasa Jasinevičienė sako, kad įrengti šokantį, grojantį, šviečiantį fontaną buvo vykęs ir sėkmingas sumanymas – uteniškiams ir svečiams šis reginys labai patinka, o senojo miesto skambesiui jis suteikia ypatingą gaidą.
Iš aplink ežerą išsidėsčiusių namų, nuo pakrantės, vaikštinėjant parko takeliais puikiai matyti beveik valandą trunkantis fontano koncertas – įvairiais aukščiais ir kryptimis į dangų skriejančių vandens srovių šokis, puikiai derantis su sklindančiomis skambiomis melodijomis, o vakare – ir su šviesomis.
Dar vienas fontanas stipriomis vandens srovėmis kasdien šoka centrinėje Utenio aikštėje. Joje – rajono Savivaldybės, Utenos kolegijos pastatai, fontanas, gėlynai, kiek toliau – paminklas Vytauto apygardos partizanams atminti. Jis buvo atidengtas 2009 metais.
Turi savo istoriją
Žvelgiant į Dauniškio ežero fontano pasirodymą akys neišvengiamai nukryps į kitame krante iškilusius didingus maldos namus – baltutėlę koplyčią.
Turizmo informacijos centro direktorė Rasa Jasinevičienė rodo, kokias vietas Utenoje būtina aplankyti.
R. Jasinevičienė pasakoja, kad Švenčiausiosios Mergelės Marijos kankinių karalienės koplyčia ant Dauniškio ežero kranto Sudeikių gatvėje pastatyta Aleksandro Žemaičio. Jis prieš pat koplyčios pašventinimą mirė ir joje buvo palaidotas.
Kertinis koplyčios akmuo buvo padėtas 1992 metų gegužės 14 dieną. Teritorijoje aplink koplyčią, vadinamame partizanų kalnelyje, yra palaidota daug partizanų. Direktorė pasakoja, kad neseniai koplyčios išorė buvo atnaujinta, joje pradėtos laikyti pamaldos. Į jas susirenka daug uteniškių.
Dar viena Utenos šventovė – Kristaus žengimo į dangų bažnyčia, manoma, buvo įkurta 1390-aisiais, kitų nuomone, įsteigta Vytauto 1416 metais. Tikslių duomenų nėra, išlikusiose bažnyčios inventoriuose rašoma tik apie 1802 metais pastatytąją. Tuos maldos namus 1879-aisiais sunaikino gaisras. Liepsnos prarijo visus ankstesnius bažnyčios dokumentus. 1884 metais buvo sumūryta dabartinė bažnyčia.
Utenoje yra ir Dievo Apvaizdos bažnyčia. Jai kertinis akmuo buvo pašventintas 2004 metais, o netrukus iškilo ir pati bažnyčia. Jos išskirtinumas – netradicinė šiuolaikinė architektūra.
Įdomi pažintis
Aplankius kiek daugiau nei šimtą kilometrų nuo Panevėžio nutolusią Uteną gailėtis neteks – miesto įdomi istorija, čia įkurta nemažai muziejų, be to, patraukli apylinkių gamta. Utenos rajone yra daug regioninių parkų, draustinių, piliakalnių, senų dvarų ir kitų lankytinų vietų.
Skulptūra „Atrask savo laimę“ puošia miesto centrą.
Iškylautojų laukia poilsiavietės, jaukios kaimo turizmo sodybos, jų Utenos krašte yra daugiau nei keturiasdešimt.
Utenos miete gausu žalumos – parkų, skverų, aikščių su gėlynais, vandens telkiniais, skulptūromis, paminklais.
Pasigrožėjus Dauniškio parku vertėtų pasukti į miesto sodą, viliojantį apie pusantro metro virš žemės pakeltais pėsčiųjų takeliais, išpuoselėta augmenija, Krašuonos ir Vyžuonos upelių santaka.
Gražiame parke įrengti platūs laiptai, o nuo jų po visą miesto sodą šakojasi takai.
R. Jasinevičienė atkreipia dėmesį, kad Utenos kraštas patrauklus visais metų laikais: vasarą poilsiautojus vilioja ežerai, o ypač nuostabusis Alaušo ežeras, o žiemą gausybę automobilių sporto mėgėjų pritraukia populiarusis „Halls Winter Rally“ ralis.
Labai įdomus miesto herbas. Utena miesto teises gavo 1924-aisiais, o jos herbas buvo sukurtas 1969-aisiais, tačiau po metų panaikintas. Pagal senąjį piešinį herbas buvo atkurtas ir Lietuvos prezidento patvirtintas 1996 metais.
Utenos herbe pavaizduotas pats tikrasis laimės simbolis – pasaga, taip pat ir žiežirba, simbolizuojanti veržliai augantį miestą.
„Utena – laimingų žmonių miestas“, – įsitikinusi R. Jasinevičienė. Ji primena, kad visais laikais rasti pasagą ant kelio buvo didelė laimė.
Mieste yra ir laimės simboliui skirta skulptūra. Kęstučio Musteikio kūrinio „Atrask savo laimę“ pasagos forma primena magnetą su dviem priešingais poliais – pliusu ir minusu.
„Moteris ir vyras taip pat yra priešingų polių atstovai. Laimė – ir surasta sau tinkama antroji pusė“, – šypsosi direktorė.
Su Mindaugo vardu
Turizmo informacijos centro vadovė primena, kad Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų. Jos vardas siejamas su Utenio ežero, Utenėlės upelio ir kunigaikščio Utenio vardais. Senuose kryžiuočių raštuose Utena vadinama Uten, Utten, Vitena ir kitais panašiai skambančiais žodžiais.
Miesto vardas pirmą kartą buvo paminėtas 1261 metais, kai Lietuvos karalius Mindaugas laiške Kalavijuočių ordinui rašė už suteiktą pagalbą perleidžiantis „Utten žemes“. Karaliaus Mindaugo akte Tauragnai, Utena ir Užpaliai laikomi esantys Sėlos ribose ir yra dovanojo Livonijos ordinui.
Senosios Utenos užuomazgos siejamos su kunigaikščiu Daumantu, Nalšos žemių valdovu. Jis buvo paskutinis Utenos kunigaikštis, Mindaugo amžininkas. Pasak kronikų, Daumanto brolis Narimantas, keršydamas už pagrobtą žmoną, su savo kariuomene apsupo Uteną. Pralaimėjęs Daumantas 1283 metais pabėgo iš Lietuvos į Pskovą.
Vėlesniais laikais užrašyta, kad 1433 metų sausio 30 dieną Švitrigailos rėmėjas Livonijos ordinas viešai paskelbė karą Žygimantui Kęstutaičiui ir, įsiveržęs į lietuvių žemes, plėšė ir degino Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių apylinkes.
Laikams keičiantis, keitėsi ir Utena. Apie 1700–1720 metus ji buvo sugriauta į Lietuvą įsiveržusių švedų.
1812 metais miestas nukentėjo nuo prancūzų kariuomenės antplūdžio. Per Uteną ėjo maršalo Marato Nėjaus vadovaujamas prancūzų kariuomenės III korpusas.
Miestas pradėjo atsigauti tik per jį nutiesus plentą Peterburgas–Varšuva. Tačiau 1879-aisiais vėl buvo ištikusi nelaimė – sudegė didelė Utenos dalis.
Pažintis su kūryba
Dabar Utena – apskrities centras, vienas didžiausių ir gražiausių Aukštaitijos miestų. Išsamiau šiuo Aukštaitijos miestu, jo praeitimi ir dabartimi besidomintiesiems verta apsilankyti Utenos kraštotyros muziejuje. Pažinčiai su šiuo kraštu medžiagos gausu. Muziejus buvo įkurtas 1929 metais, o jo vedėju tapo Maskvos imperatoriškąjį archeologijos institutą baigęs ir pats jau nemažą archeologijos ir senųjų raštų kolekciją surinkęs Antanas Namikas.
Utenos parkai rūpestingai prižiūrimi.
Įdomi ir pažintis su Utenos kūrėjų – tokių žmonių šiame krašte niekada netrūko – darbais. Būrį kūrybingų uteniškių bene prieš penkiolika metų sujungė Utenos rajono tautodailininkų klubas „Svirnas“. Įsibėgėjus klubo veiklai jiems buvo skirtas pastatas, vėliau jis buvo rekonstruotas ir prieš kelerius metus jame veiklą pradėjo Utenos tradicinių amatų centras „Svirnas“.
Jo tikslas – išsaugoti Utenos krašto etninės kultūros paveldą, išlaikyti jo savitumą, vienyti krašto sertifikuotus tradicinių amatų meistrus. Edukacinėse klasėse meistrai ir kitus moko savo amato – karpinių, kiaušinių marginimo, pynimo, mezgimo, vaistinės žolininkystės, audimo, medžio raižinių ir kt.
Utenos svečiai kviečiami aplankyti Vytauto Valiušio keramikos muziejų. Jį senoje Leliūnų mokykloje 2000 metų rudenį įkūrė pats tautodailininkas V. Valiušis.
Keramikos muziejuje molinių eksponatų pilna visur – lentynose, indaujose, ant pakylų, stovų. Yra paveikslų ir skulptūrėlių, vaizduojančių puodžiaus darbą.
Įspūdžių turtingas kraštas
Dar vienas muziejaus padalinys – Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyba. Gyvenamajame name eksponuojamos Miškinių šeimos nuotraukos, knygos, buities daiktai, baldai. Klėties, restauruotos 2004 metais, viename gale įrengta memorialinė ekspozicija, kitame atidaryta edukacinė klasė.
Ant Dauniškio ežero kranto – Švč. Mergelės Marijos kankinių karalienės koplyčia.
Restauruotame tvarte yra kambarėlis, kuriame M. Miškinis Pirmojo pasaulinio karo metais mokė aplinkinių kaimų jaunimą.
Sodybos kiemą puošia trys stogastulpiai.
Į lankytinų Utenos rajono savivaldybės kultūros objektų sąrašą įtrauktas Vestuvių kalnas, jau porą dešimtmečių traukiantis ne tik vestuvininkus.
1987 metais į Uteną prie Kovinių užtvankos susirinkę šalies ir vietiniai tautodailininkai, medžio drožėjai sukūrė daug ąžuolinių stogastulpių ir skulptūrų, vaizduojančių senąsias lietuvių vestuves – jų dalyvius, papročius. Nuo to laiko tapo tradicija, kad kiekviena uteniškių jaunavedžių pora aplanko šį vestuvių kalną.
Paminėtos lankytinos vietos – tai tik dalis to, ką galima pamatyti Utenoje. „Sekundė“ iš šio krašto parvežė ir daugiau įspūdžių.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
