Vita Kiseliūnienė daugiau nei du dešimtmečius gyvena lėlių apsuptyje. Tie žaislai jai padeda atgaivinti senas miestelio istorijas, kostiumų dizaino tradicijas ir perteikti žmonių charakterius.
Kurdama lėles V. Kiseliūnienė su jomis kalbasi, juokauja ar jų teiraujasi. Nuo menininkės nuotaikos priklauso, koks bus lėlės charakteris. U. Mikaliūno nuotr.
Namai primena teatrą
Žavi šviesiaplaukė V. Kiseliūnienė kuria kitokį pasaulį. Jai neįprasta miesto gyventojų rutina. Jos pasaulis – lėlės, grojantys žaislai, odiniai ar siuvinėti papuošalai, pačios nutapyti paveikslai.
Lėlininkės dviejų kambarių bute nėra nė vieno įprasto daikto. Moters rankos senus baldus prikelia naujam gyvenimui, o šiuolaikiškus – nukelia į praėjusius dešimtmečius. 
Sendinti baldai, keraminiai indai, spalvoti radiatoriai, kaspinėliais puoštos kėdės, lagaminai, pagalvėlės primena teatro sceną.
Menininkės dirbtuvės – nedidelė virtuvėlė. Perdažytose pagal jos skonį spintelėse nėra puodų – tik dažų skardinės ir kūrybai reikalingi įrankiai.
Neįprastuose namuose gimsta ir svarbiausi menininkės kūriniai – lėlės. Fėjos, princesės, namų šeimininkės, kiemo vaikai atkeliavo iš miestelio gatvių, filmų, girdėtų ar pačios sugalvotų istorijų. Dalis jų primena vaikystę.
„Mano vaikystė – tai spalvotų stikliukų žiūronai, tuomet jie buvo didžiulis stebuklas, kvepiantys kramtomosios gumos popierėliai ir žalia pieva su skraidančiais drugeliais. Mano vaikystėje pieną pilstė ne į plastikinius, o į stiklinius butelius. Jei labai norisi ledų – parduodi tuščią pieno butelį ir – porcija kvapaus plombyro. Smagu būdavo po karštos vasaros dienos, pasikaitinus, prisiturškus lyg ančiukams ežere, išgerti šalto pieno ir sumaumoti bandelę su uogiene“, – pasakojo V. Kiseliūnienė.
Laisva menininkė
Nors aplinkui nėra nei kamerų, nei fotoaparatų, žiūrint į menininkės lėles atrodo, kad jos pozuoja.
Ant staliuko koją ant kojos susidėjusi sėdi ponia, puošni dama vedžioja šunį, dailiai aprengta mergaitė žiūri pakreipusi galvą, šalia jos aukštakulnius avėdama šypsosi kita lėlė. 
Ant peties užsikabinusi rankinuką žingsniuoja panelė, o ant sūpynių linguoja vaikų porelė. Visos lėlės bando pavergti vis kitokiu judesiu, aprangos stiliumi ir veido išraiška. Ir negali suprasti, ar tu žiūri į lėlę, ar ji į tave.
„Kurdama lėles su jomis kalbuosi, tariuosi ir net juokauju. Nuo mano nuotaikos priklauso, koks bus jos charakteris. Visa, kas atsispindi kūryboje – tai mano gyvenimo universitetai. Esu laisva menininkė, kuriu tai, kas man patinka. Vaikystėje nesuprasdavau, kodėl parduotuvėje visos lėlės vienodos, kodėl nėra judesių. Tada nesuvokiau, kad tai tiesiog masinė gamyba. Svajojau užaugusi dirbti lėlių fabrike ir gaminti skirtingas lėles“, – kalbėjo lėlininkė.
Dar vaikystėje Vita iš krakmolo ir klijų masės lipdydavo žmogeliukus, juos aprengdavo originaliais drabužiais. Dabar savo lėlėms ji naudoja lininius siūlus, šilko, lino ir medvilnės audinius.
„Mano lėlės nesiūtos, adatų tikrai neprireikia, aš jas tiesiog kuriu. Viską klijuoju, derinu, vieną ant kito dedu audinius. Jeigu netinka ta medžiaga, užvynioju kitą, jei ta nedera – vėl kitą paimu. Jei man ir tai nepatinka, tada aprengiu paltą. Tai – savotiškas kūrybinis žaidimas. Rengiu tol, kol man būna gražu. Kai poniutė lėlė jau savimi patenkinta, būna gerai“, – šypsosi meninkė.
Pradžia – angelai
O viskas prasidėjo nuo angelų. Daugiau nei prieš dvidešimt metų draugės paskatinta Vita nutarė dalyvauti Kaziuko mugėje. Žemiškų spalvų lininiai angelai buvo pirmieji moters darbai. Tada aplankiusi sėkmė įkvėpė naujiems darbams.
Šviesą ir gėrį simbolizuojantys angelai virto mažais žmogeliukais. Juos menininkė papuošė šalikėliais, uždėjo kepurėles. 
Tada tarp V. Kiseliūnienės kūrinių atsirado šeimininkių, kiemo vaikų, Antanas su ožiu, berniukas su šuniuku. Ji dar puikiai prisimena savo pirmąją lėlę – baleriną Mają Pliseckają.
„Įsivaizdavau, kad ji bus daili, gracinga, elegantiška, prašmatniais drabužiais. Tačiau rankos išėjo žemiau kelių, kaip balerinai per trumpos kojos, na visiškai neproporcinga. Bet ji man vis tiek atrodė tokia graži. Ir dabar ji stovi mano namuose. Pati pradžia buvo begaliniai ieškojimai. Nežinojau, kaip raumenis padaryti, kaip veidą ištobulinti. Šie etapai nebuvo lengvi, bet turėjo savo žavesio“, – sakė menininkė.
Vitai nuo mažens buvo smalsu stebėti žmones, analizuoti jų charakterius, įpročius ar aprangą. Todėl moteris niekuomet nesiimtų gaminti raganos arba pagal fotografiją lėlės.
„Man atrodo, kad gyvų raganų ir taip jau daug. O nuotrauka man nepriimtina – turiu matyti gyvą žmogų, išsiaiškinti, ar jis romantiškas, kokias mėgsta spalvas, kokie metų laikai patinka“, – paaiškino V. Kiseliūnienė.
Sendaikčių turgus – atgaiva
Kaip gaminti lėles, menininkė niekur nesimokė, tai – jos talentas. Jį moteris vadina atradimu.
„Ieškau, bandau ir pavyksta. Lėlių veidai menami, jie tikrosios anatomijos visiškai neatitinka. Aš įsivaizduoju kokį nors pasakojimą, istoriją, ir tiesiog perteikiu savo pamatymus“, – atvirai kalbėjo kūrėja.
Lėlininkei nepatinka ryškios spalvos. Jos kūriniuose vyrauja ramūs tonai. „Renkuosi to laikotarpio, kai niekas neskubėjo, spalvas. Grįžtu į tuos ramius laikus, kai namai kvepėjo mėtų arbata, obuolių pyragu ir cinamonu. Visa mano vaikystė kvepia senove ir daugybe įdomių niekučių, kuriuos rasdavau savo mamytės ir tetos Emilijos namuose. Gal todėl mano lėlės tarsi iš seno albumo: išblukusiomis spalvomis, atsargiai priderintais aksesuarais“, – svarstė lėlininkė.
Lėlėms aprangos ji ieško sendaikčių ar dėvėtų drabužių parduotuvėse. Dalį medžiagų ji yra sukaupusi iš senesnių laikų.
„Sendaikčių krautuvėlės mano laisvalaikis. Rasti tinkamą audinį, raštą užtrunka nemažai laiko, bet man tai vienas malonumas. Jei gaminu mažą žmogutį, negaliu jo papuošti didelėmis gėlėmis. Reikia, kad suknelė būtų tikroviška“, – pasakojo Vita.
V. Kiseliūnienė jau seniai nebeskaičiuoja, kiek yra sukūrusi lėlių, nebeduoda joms ir vardų. Mat dėmesį sutelkia į originalumą, į tai, kaip perteikti žaislo charakterį, o kiekybė jai nesvarbu.
Kai pavargsta nuo lėlių, pereina prie papuošalų arba piešia paveikslus. Kartais su draugėmis važiuoja pailsėti į svečias šalis, tačiau ir ten moteris mąsto apie savo darbus.
„Viską darau dėl savęs, kad man būtų miela. Džiaugiuosi, kad dvidešimt kūrybinių ieškojimų metų neliko nepastebėti. Daugelio padedamos mano lėlės keliauja po pasaulį, skelbdamos paprastų žmonių paprastą tiesą apie nepaprastą stebuklą – gyvenimą“, – sakė Vita.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
