Kai kalbame apie nepriklausomos Lietuvos prezidentą, dažniausiai iškyla Antano Smetonos vardas. Tačiau jo sutuoktinė Sofija Smetonienė, o tuo labiau jos sesuo ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmona Jadvyga nepelnytai pamirštos. Istorikė daktarė Ingrida Jakubavičienė ryžosi nuimti paslapties šydą nuo ryškiausių tarpukario Lietuvos damų. Ji parašė biografinę knygą „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“.
Prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija dalyvauja renginyje. Kaunas, 1933 m. Istorinė LR prezidentūros Kaune archyvo nuotr.
Iš prezidentienės miegamojo
Knygoje istorikė ne tik atskleidžia seserų įtaką politiniams vyrų sprendimams, bet ir jų visuomeninę veiklą, motiniškus rūpesčius, laisvalaikį, pomėgius ir kai kurias asmeninio gyvenimo paslaptis.
„Gal likimas, gal Dievas, o gal pačios seserys nuo debesies man pakuždėjo, kad reikia apie jas rašyti. Taip susiklostė aplinkybės, kad pakeičiau darbovietę, iš universiteto dėstytojos tapau istorinės prezidentūros istorike. O kai sėdi ponios Smetonienės miegamajame, norisi vis daugiau gilintis į jos gyvenimą.
Stačia galva panirau į seserų istoriją, tapau jų šeimos nare. Iš labai arti mačiau ir įsijaučiau į jų gyvenimą. Jos man pasidarė savos ir mielos. Nors realiame gyvenime turiu tik vieną brolį, dabar galiu pasakyti, kad turiu ir dvi seseris“, – tvirtina I. Jakubavičienė.
Istorikė ruošdama knygą bendravo su šeimų palikuoniais, nagrinėjo dokumentus ir prisiminimus.
S. Smetonienės ir J. Tūbelienės biografijas papildo jų vaikaičių Vytauto Juliaus Smetonos ir Pyterio Kuhlmanno atviri atsiminimai bei asmeninių archyvų nuotraukos.
„Gavau užduotį vienai konferencijai parengti medžiagą apie Tūbelių šeimą. Nebuvo jokios medžiagos, niekas nesidomėjo ir nerašė. Laimė, gavau kontaktus ir pradėjau susirašinėti su Niujorke gyvenančiu Pyteriu. Jis vienintelis Tūbelių šeimos vaikaitis. Paprastai palikuoniai nuo istorikų slepia informaciją, nuotraukas laiko tik sau, tačiau šiuo atveju buvo kitaip. Jis nuoširdžiai mane palaikė, dalijosi prisiminimais“, – teigė knygos autorė.
Lietuvos žvaigždės
Seserų gyvenimo istorija glaudžiai susipynusi su jų sutuoktinių veikla, todėl kai kurių istorinių faktų interpretacija pateikiama žvelgiant iš Smetonų ir Tūbelių šeimų gyvenimo perspektyvos. Apie prezidentienės aistrą kortoms ir pomėgį išlenkti taurelę jau sklando legendos, o apie tai, kaip susiklostė jų likimai pasitraukus iš Lietuvos 1940-ųjų birželį, visuomenė žino labai miglotai.
I. Jakubavičienė knygoje atskleidė ne tik seserų įtaką politikai, bet ir jų motiniškus rūpesčius, pomėgius, asmeninio gyvenimo paslaptis. U. Mikaliūno nuotr.
Tarpukariu Lietuva buvo vadinama „svainių respublika“, kadangi šalį valdė svainiai – prezidentas A. Smetona ir ištikimas jo bičiulis ministras pirmininkas J. Tūbelis bei jų žmonos – seserys Sofija ir Jadvyga.
Labiausiai šis politinis kvartetas stebino užsienio diplomatus, tad savo raportuose šie dažnai pabrėždavo, jog pirmiesiems Lietuvos asmenims gana didelę įtaką turinčios jų moterys.
Stiprios, įtakingos politikų žmonos buvo ne tik ryškiausios Laikinosios sostinės ponios, bet ir Lietuvos žvaigždės. Tuo metu į jas lygiavosi visos dailiosios lyties atstovės.
„Anksčiau maniau, kad jos tik buvo šalia vyrų, tačiau šiandien galiu užtikrinti, kad jei ne tos moterys, jų vyrai nebūtų tiek daug pasiekę. Smetona už savo politinę karjerą turi būti dėkingas Sofijai. Ji buvo Smetonų šeimos variklis. Antaną visi vadino autoritariniu vadovu, tačiau koks jis autoritaras, jeigu jo charakteris buvo švelnus ir moteriškas. Jis visada buvo linkęs į kompromisą, gyvenime nėra pykęs, juo labiau rėkęs nei šeimoje, nei politinėje aplinkoje. Net ir laiškuose Sofija jam rašė: „Mielasis, ar ne laikas tau pamesti tą būdo minkštumą?“ – pasakojo istorikė.
Taisė vyrų klaidas
Anot I. Jakubavičienės, seserys buvo labai panašios, tačiau turėjo ir skirtumų. Abi buvo aktyvios, komunikabilios, diplomatiškos, mokėjo rasti kontaktą su bet kuo. Nors seserys buvo kilusios iš kilmingos bajoriškos šeimos, niekada gyvenime, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, savo luomo niekur nėra paminėjusios.
Seserys ištekėjo už paprastų ūkininkų vaikų ir nutraukė ryšius su savo bajoriška gimine.
Sofija ir Jadvyga buvo gabios užsienio kalboms, mokėjo jų ne vieną. Įdomu tai, kad abiejų vyrų būta namisėdų: jie dalyvaudavo tik tuose valstybės renginiuose, kur pagal pareigas priklausė ateiti. Tačiau, anot istorikės, tai buvo didelė klaida.
„Kaune rezidavo įvairių užsienio valstybių pasiuntiniai, jie kartais darydavo oficialius priėmimus, susitikimus, kur kviesdavo ir prezidentą, valstybės vadovus, kariuomenės vadus. Vyrai į juos neidavo, tačiau tokius kvietimus visada priimdavo prezidentienė ir Tūbelienė. Jos puikiausiai ištaisydavo sutuoktinių klaidas. Moterys tokiuose susitikimuose surinkdavo svarbios informacijos“, – kalbėjo Ingrida.
Vyrams buvo naudingos
Per oficialius vizitus buvo bendraujama oficialiai, persimetama keliomis mandagiomis frazėmis, ir viskas tuo pasibaigdavo. O neoficialioje aplinkoje dalijamasi įvairiomis nuomonėmis. Seserys čia išgirsdavo kur kas daugiau, nei prezidentui atnešdavo referentas iš Užsienio reikalų ministerijos.
Jadvyga Tūbelienė su dukrele Marija. Kaunas, apie 1927 m.
„Jų iš tikrųjų būta labai naudingų. Jos buvo vyrų ausys ir akys, nes visą tą informaciją iš karto apdorodavo pačios ir pasidalydavo su vyrais. Smetona nėra priėmęs nė vieno sprendimo vienas. Buvo pasklidę kaltinimų, kad prezidentas valstybę valdė vienas, bet iš tiesų taip nėra. Jis valstybę valdė su visa vyriausybe. Ir veikiausiai penkiolika metų poste išbuvo todėl, kad įsiklausydavo į daugumos nuomonę. Dažnai sprendimus šiek tiek pakoreguodavo ir Sofija su Jadvyga“, – sakė knygos autorė.
Tai, kad seserys visada buvo arti politikos, paneigti negalima. Užsienio archyvuose yra likę pasiuntinių raportų, kuriuose atsispindi tikrasis moterų darbas.
„Kiekvieną mėnesį iš Kauno pasiuntiniai rašydavo išsamias ataskaitas, ką matantys, kaip viskas vyksta, kokie žmonės čia įtakingi. Raportuose galima skaityti didžiulius tekstus, skirtus vien tik Tūbelienei ar Smetonienei. Jei jos būtų buvusios tik gražios moterys ir nieko daugiau, užsienio diplomatai apie jas būtų parašę visai kitokių sakinių“, – pabrėžė I. Jakubavičienė.
Dalyvavo visuomeninėje veikloje
Seserys rinkosi ir panašią visuomeninę veiklą. Abi globojo moterų organizacijas. Sofija rūpinosi kūdikių globos draugija „Lopšelis“. Ji nebuvo tik garbės pirmininkė, dirbo ir juodą darbą ieškodama aukų, kas galėtų paremti kūdikių namus.
„Mes apskritai nesame iki galo suvokę, ką veikė tarpukario moterys. Mums atrodo, kad jos buvo tik namų šeimininkės, tačiau tai ne tiesa. Visos jos, kaip reikalavo to meto tonas, priklausė bent vienai visuomeninei draugijai. Moterys pačios gamindavo rankdarbius, įvairius dalykus, kad vėliau juos būtų galima parduoti. Gautus pinigus dovanojo neturtingoms šeimoms. Iš esmės draugijos darė tai, ką dabar daro Socialinės apsaugos ministerija. Šiandien vaikų namai išlaikomi valstybės, o anais laikais viską padarė moterys“, – pasakojo istorikė.
Vykstant nepriklausomybės kovoms, prezidentienė kasdien po keletą valandų praleisdavo karo ligoninėje, kuri buvo perpildyta fronte sužeistų karių. Ji su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis teikė ligoniams maistą, vaistų ir vien savo apsilankymu kėlė kareivių dvasią.
Net ir tuo laikotarpiu, kai A. Smetona nebebuvo prezidentas, moterys aktyviai bendravo su užsienio diplomatais, lankydavosi diplomatų žmonų rengiamose arbatėlėse.
Išsklaidė stereotipus
Nors abi seserys buvo panašios, turėjo ir keletą skirtumų. Ponia Sofija daug rūkė, pasitaikius progai mėgo išgerti. Vienas labiausiai jos vertinamų gėrimų buvo krupnikas. Be to, jai patiko ir azartiniai žaidimai. Jadvyga neturėjo jokių žalingų įpročių.
Sofijos Smetonienės portretas. Kaunas, XX a. 4 dešimtmetis.
Tuometė žiniasklaida kūrė neigiamą S. Smetonienės įvaizdį. Knygoje autorė dalį mitų paneigia arba paaiškina, kokia buvo realybė.
„Negaliu neigti, kad ji rūkė. Bet tarpukariu daug moterų tai darė. Rūkymas buvo emancipacijos ir feminizmo bruožas. Nors pati nerūkau, dažnai pagalvoju, jei būčiau gyvenusi tuo laikotarpiu, būčiau rūkiusi. Vien dėl to, kad parodyčiau savo nepriklausomybę. Tuo metu visoje Europoje buvo madinga moterims rūkyti. Buvo kuriamos specialios cigaretės, didžiausios reklamos, rūkė ir filmų aktorės. Moterys, matydamos tai darant ekranuose, tiesiog vaikydamosi mados ir ėmėsi šio žalingo įpročio“, – dėstė Ingrida.
Kaip pasakojo istorikė, rūkė ir A. Smetona. Po pasitarimų Sofija su vyru prisidegdavo cigaretę ir ramiai aptardavo visus reikalus.
I. Jakubavičienė neigia ir pasklidusias kalbas apie Sofijos polinkį į alkoholį.
„Ji niekada nebuvo alkoholikė ir neturėjo tam priklausomybės. Prezidentūroje buvo pildomas žurnalas, kada, kokia proga ir kiek išduota alkoholio. Smetona itin griežtai reguliavo, kiek išgeriama, nes gėrimai brangiai kainavo, o jis buvo taupus žmogus. Nemanau, kad išgertą taurelę prie pietų stalo galima vadinti alkoholizmu“, – sakė humanitarinių mokslų daktarė.
Nereikėtų S. Smetonienės tapatinti ir su priklausomais nuo azartinių žaidimų asmenimis. Tuo metu lošti kortomis buvo populiari pramoga ir kartu būdas pabendrauti su įvairiais žmonėmis. Matydama, kad diplomatiniame korpuse kortavimas labai paplitęs, ji suprato, jog dalyvaudama šiame žaidime galės labiau suartėti su užsienio diplomatais ir gauti įvairios vyrui reikalingos informacijos.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
