Paskutinis Alantos dvaro savininkas, garsios giminės palikuonis Tadeušas Pac-Pomarnackis, Pirmojo pasaulinio karo metais išnuomojęs dvarą kitiems, iš Molėtų krašto pasitraukė visiems laikams.
Gražiausios Naujasodžio puošmenos – Alantos dvaro – istorija įdomi ir turininga. U. Mikaliūno nuotr.
Naujasodžio puošmena
Nors vadinamas Alantos, iškilusis dvaras stūkso ne taip pavadintame miestelyje, o gretimame Naujasodžio kaime. Porą kilometrų nuo seniūnijos centro nutolusiame, ant Virintos upės kranto išsidėsčiusiame Naujasodyje didžiausia įžymybė ir yra šis dvaras. Tiesa, Naujasodyje dar yra įsikūrusi Alantos technologijos ir verslo mokykla bei taip pat Alantos vardu vadinama įmonė.
Gražiausios Naujasodžio puošmenos – Alantos dvaro – istorija įdomi ir turininga. Ją dar papildė šiame dvare ir jo apylinkėse 1972 metais filmuotas labai populiarus televizijos serialas „Tadas Blinda“.
Iš praeities likusiais, „Tadui Blindai“ filmuotais laiptais skaitytojai lipa į biblioteką.
Tą filmą dar prisimenantieji užsukę į dvarą iš karto pažins ekrane matytus medinius laiptus – autentišką rūmų interjero detalę.
Molėtų krašto praeities žinovė, muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė sako, kad dvaro istorija glaudžiai susijusi su viso Alantos krašto istorija.
„Pasakojant apie dvarą, negalima pamiršti viso Alantos krašto. Yra žinoma, kad Vytautas Didysis Alantą dovanojęs broliui Žygimantui Kęstutaičiui, o šis 1436 metais jį dovanojo Kristinui Astikui.
Valdant Astikams Virintos upės vingyje ir buvo pastatyti mūriniai dvaro rūmai. Vėliau netoliese iškilo ir antrieji, mediniai rūmai. Dabar ten likusi tik senojo parko liepų alėja ir dvišakė liepa, prie kurios, manoma, senovėje buvo atliekamos pagoniškos apeigos.
Čia pat esantis šaltinis vadinamas Kompeliu. Sako, ten ponai auksą slėpė. Kažkur ten prasideda ir tunelis, ėjęs iki buvusio dvaro. Kalbama, kad liepos mėnesį, vidurnaktį, toje vietoje pasirodo trys balti angeliukai“, – pasakoja V. Kazlienė.
Valdė Radvilų giminė
Besidomėdami dabar valstybės saugomo paveldo vertybės dvaro sodybos istorija ir keliaudami praeities takais, neabejotinai susitiktume su Grigorijumi Astiku, gyvenusiu 1535–1580 metais. Šis vyras buvo susikompromitavęs dėl slaptų ryšių su Maskvos pasiuntiniu Lietuvoje ir apkaltintas Tėvynės išdavyste.
Be to, jis pagarsėjo kaip vienas pirmųjų pinigų padirbinėtojų Lietuvoje ir buvo nuteistas mirties bausme.
Ir dabar jauku, gražu Alantos dvaro parke.
Po G. Astiko mirties dvarą perėmė tuometė valdžia. Lenkijos ir Lietuvos karalius Steponas Batoras 1581 metais Alantą už narsą kautynėse prie Polocko atidavė vengrų kilmės kariuomenės vadui Gabrieliui Bekešui.
S. Batorui mirus, Ona Astikaitė- Sanguškienė iš G. Bekešo brolio Kasparo atgavo didžiąją dalį Alantos žemių.
1598 metais iš G. Bekešo ir O. Sanguškienės Alantą nupirko didikas Kristupas Radvila ir toliau kelis šimtmečius dvarą valdė ši giminė. Bet atėjo laikas ir Radvilų giminės pabaigai. 1828 metais dvarą nupirko lenkas dvarininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis. 1849 metais jis mirė.
Iki mūsų dienų atėjęs gyvas pasakojimas byloja, jog bevaikis ponas, gulėdamas mirties patale, guodėsi tik tuo, kad galėjo iš maišelio berti ir žarstyti gausybę auksinių pinigų.
Po dvarininko mirties dvarą perėmė augintinis, pusbrolio sūnus. Paskutiniu Alantos dvaro savininku iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Tadeušas Pac-Pomarnackis. Karui prasidėjus paskutinis ponas dvarą su visais trobesiais, žmonėmis ir gyvuliais perleido nuomon Klabinių dvarininkui Sližiui, o pats, išsivežęs dalį vertybių, pabėgo visam laikui.
Vokiečiams okupavus Alantą, dvare buvo apsistoję kaizerio armijos kareiviai. Daug vertybių dingo ir tuomet.
Molėtų krašto muziejaus direktorė sako, jog kurį laiką Alantoje šeimininkavo lenkai, o nuo 1920 metų dvare buvo įsikūrusi nepriklausomos Lietuvos kariuomenės mokomoji kuopa.
Išliko tik viena krosnis
Dar kartą atsigręžus atgal į praeitį būtų galima pamatyti, kaip atrodė 1853 metais Pac-Pomarnackių Alantoje pastatyti nauji, išskirtinių bruožų, italų vilos stiliaus rūmai su apžvalgos bokštu. Taip pat tuo metu buvo pastatyti nauji tvartai, arklidės ir kiti ūkiniai pastatai.
Kairėje rūmų pusėje buvo pristatytas keturių aukštų apžvalgos bokštas, užsibaigiantis plokščiu stogu su aikštele.
Išlikusiose nuotraukose matyti, kaip turtingai buvo dekoruotas bokštas, savo išvaizda primenantis vieną iš Rietavo Oginskių rūmų bokštų. Apžvalgos aikštelėje, ponui grįžus namo, būdavo iškeliama vėliava.
Bibliotekos vedėja Renata Lasienė prie išlikusio nepakitusio baldo – seno supamojo krėslo.
Keturių aukštų bokštą Alantos dvaras turėjo iki 1928 metų. Tais metais bokštas buvo nugriautas, iki dabar jis išliko dviejų aukštų.
V. Kazlienė sako, kad iki mūsų dienų yra išlikęs pasakojimas esą tuometis dvaro savininkas Balys Sližys – ūkio ministras – bokštą pažemino, norėdamas įtikti prezidentui Antanui Smetonai, kurio dvaras buvo ne taip toli, Ukmergės rajone. Buvo palyginimų ir su Alantos bažnyčios bokštais.
„Tačiau įtikimiausia priežastis galėjusi būti techninė – bokštas, matyt, buvo pradėjęs irti“, – sako muziejaus direktorė. Alantos dvaras garsėjo savo turtingu interjeru. Išlikusiose fotografijose galima pamatyti dekoratyvinio tinko lubas, ornamentuotą grindų parketą ir ištaigingus baldus.
Aplink Alantos dvaro rūmus buvo gražus parkas, veja. Už rūmų augo karpytos gyvatvorės, rutulio formos medžiai ir krūmai, arčiau dvaro stovėjo vazos, skulptūros.
Rūmų kambariuose buvo galima grožėtis įvairių raštų parketo grindimis, brangiais kilimais, įspūdingais tapetais ar apmušalais dekoruotomis sienomis. Palubėse kabojo vertingi bronziniai daugiašakiai šviestuvai, papuošti prabangiais krištolo ar stiklo pakabučiais.
Atvirų ugniakurų dvare nebuvo, namą šildydavo aukštos krosnys. Visos krosnys buvo baltų koklių, kai kurios iš jų papuoštos pagal kambario interjero stilių.
Dabar vaikščiodamas po rūmus gali pamatyti, kaip tos krosnys atrodė – viena autentiška balta krosnis didžiojoje rūmų menėje išliko iki šių dienų.
Tviskėjo prabanga
Didžioji menė įrengta pirmame rūmų aukšte. Prabangioje erdvėje spindėjo žvakių sietynas, akį traukė sieninės žvakidės, įspūdingos užuolaidos, paveikslai, baldai, prabangus parketo raštas – gera ir jauku Alantos dvare buvo Pac-Pomarnackių šeimai ir svečiams.
Rūmuose buvo įrengta įvairių specialių kambarių. Pavyzdžiui, Pac-Pomarnackių šeimos kambarys su nuotraukomis ir paveikslais, atskiras kambarys dviem Tadeušo Pac-Pomarnackio protėvių portretams. Tolimųjų Rytų kambarys buvo įrengtas kaip kinų stiliaus arbatos kambarys su turtinga keramikos ir žibintų kolekcija. Buvo kambarys su Liudviko XV stiliaus sofų ir kėdžių komplektu ir paveikslais, taip pat kavos ir arbatos salonas ir kt.
Alantos dvare esančiame kraštotyros muziejuje sukaupta daug vertingų eksponatų.
Iš tos rūmuose sukauptos vertybių gausybės beveik nieko neliko. Tik supamasis krėslas – vienintelis nuo anų laikų nepakitęs baldas – ir originalios didelio valgomojo stalo kojos. Dabar prie tų atnaujintų kojų pritvirtintas naujai pagamintas viršus ir stalas vėl stovi rūmų valgomajame.
Puiki buvo ir dvaro aplinka. Bevaikštinėjančius dvarininkus ir jų svečius sutikdavo ažūrinės altanos, vertikalus kelių metrų aukščio siaurėjantis baltai tinkuotas obeliskas, prieš rūmus stovinčios balto marmuro Veneros ir Jupiterio skulptūros, apvalūs akmeniniai stalai, suolai, žibintų, kuriuos uždegdavo ypatingom progom, stovai, vilko ir liūto figūros, visur augo rožių krūmai.
Kelias nuo dvaro iki Alantos miestelio buvo apsodintas žilvičių alėja, manyta, jog tie medžiai – dinastijos nemirtingumo simbolis.
Žinoma, jog rūmų statybai iš visur buvo privežta ypač daug akmenų. Granito kolonos laivais iš Suomijos buvo atgabentos į Klaipėdą, o iš ten jaučiais atitemptos į Alantą.
Parke, kuris iki šių dienų gražiai tvarkomas ir jaukus, augo egzotiškų augalų. Čia buvo sidabrinių klevų, baltųjų tuopų, juodavaisių aronijų, žydėjo baltosios sedulos, vengrinės ir paprastosios alyvos, lenktašakės forzitijos.
Laikmečio permainos
Istoriniai įvykiai, laikmečių permainos neaplenkė ir Alantos. Sovietinė žemės reforma likvidavo Alantos dvarą ir įsteigė tuose rūmuose žemės ūkio mokyklą. Tiesa, iš pradžių rūmuose veikė pradinė mokykla, vėliau buvo ūkio kontora, parduotuvė, gyveno žmonės.
Nuo 1959 iki 1973 metų Alantos dvaro rūmų pastate veikė žemės ūkio mokykla, gyveno dėstytojai ir moksleiviai. Vėliau rūmai liko tuštesni, bet labiau prižiūrimi, saugomi, pritaikyti vien kultūrinėms reikmėms.
Didžioji rūmų menė technikumo laikais tarnavo kaip aktų salė, pasak vietinių, tai buvo pati įspūdingiausia salė visame Molėtų rajone.
Su knygomis – į dvarą
Pasisekė Naujasodyje bei kitose aplinkinėse vietovėse gyvenantiems knygų mylėtojams – jie turi nuostabią biblioteką. Kas kartą ateidami pasikeisti knygų, skaitytojai patenka į ypatingą aplinką. Nuo 1974 metų biblioteka veikia antrame dvaro aukšte, tad tenka lipti senaisiais mediniais laiptais.
1853–1858 metais statytuose rūmuose įsikūrusi ne tik biblioteka, čia net trys menės skirtos Dailės galerijai, yra liaudies buities muziejus, įrengtos puikios erdvės įvairiems susitikimams, koncertams, konferencijoms, parodoms rengti.
Biblioteka dabar vadinama Molėtų krašto šviesuolės, ilgametės bibliotekininkės Elvyros Satkūnaitės vardu. Ši moteris paliko dvarui savo įkurtą muziejaus ekspoziciją, kuri užima dešinįjį rūmų kampą.
Visose menėse rasime paveikslų. Tai dailininkės Sigitos Maslauskaitės Alantoje rengiamų plenerų darbai.
Dabar bibliotekai vadovaujanti Renata Lasienė kviečia pasižvalgyti po knygų pilnas sales, pasivaikščioti po menes, apsidairyti kraštotyros muziejuje.
Alantos dvaras – tikras kultūros židinys. Veikiančiose ekspozicijose galima pamatyti menininkių grupės „Baltos kandys“ – drauge dirbančių šešių tekstilininkių darbus. Taip pat apžiūrėti nuolat veikiančią Jono Matelionio drožinių parodą. Jo sukurtus, medyje atgimusius žemės ūkio darbus, pavyzdžiui, lentų pjovimo, kūlimo, linų minimo – galima pamatyti akivaizdžiai, modeliai veikia.
J. Matelionis kūrybingas žmogus, jis vienas iš nedaugelio Molėtų krašto Peterburgo armonikos muzikantų, ne kartą tapęs respublikinių ir Aukštaitijos konkursų, renginių laureatu. Turėdamas neeilinių gabumų staliaus darbams, vyras per gyvenimą pagamino daugybę medžio dirbinių – durų, stendų, vežimų, ištekino šimtus vazų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
