Restoranai, kavinės ir kitos pasilinksminimo ir maitinimo įstaigos visais laikais buvo traukos centrai, kuriuose virė savas gyvenimas.
Kadaise prie garsiausių Panevėžio restoranų nutįsdavo didžiausios eilės klientų, norinčių ne tik skaniai pavakarieniauti, bet ir pasilinksminti, mat kone kiekvieną vakarą skambėdavo gyva muzika.
Karčemos kepsniai ir žagarėliai
Kadaise prie garsiausių Panevėžio restoranų nutįsdavo didžiausios eilės klientų, norinčių ne tik skaniai pavakarieniauti, bet ir pasilinksminti, mat kone kiekvieną vakarą skambėdavo gyva muzika. Tokio populiarumo ir klientų antplūdžio dabar galėtų pavydėti ne viena kavinė ar restoranas.
Daugelis vyresniosios kartos panevėžiečių puikiai atsimena, kokia dvasia alsavo garsiausi to meto restoranai „Stumbras“, „Žara“, „Seklyčia“, „Nevėžis“, kokio populiarumo sulaukė „Karčema Ružava“ ar „Berželio užeiga“. Apie daugelį šių vietų ir dabar sklando legendos.
Už Molainių gyvenvietės šalia Upytės kelio stovinti karčema dabar nė iš tolo neprimena tos įstaigos, kuri daugiau kaip du dešimtmečius kaip magnetas traukė ne tik panevėžiečius, bet ir lankytojus iš kitų miestų. Kaip prisimena tuometinė „Karčemos Ružavos“ direktorė Stasė Audickienė, viskas karčemoje buvo apgalvota iki smulkmenų: smuklę primenančiame pastate menininkas V. Palijanskas savo rankomis išdrožinėjo suolus, stalus, medžio drožiniais dekoravo sienas, o lauke buvo išrikiuota didelė eilė vežimų ir brikelių, ant kurių buvo galima prisėsti ir paskanauti rūkytų kiaulių ausyčių ar duonos su česnaku, įmerkti ūsus į alaus bokalą. 
Karčemoje visus pasitikdavo tautiniais drabužiais apsirengusios ir klumpėmis avinčios padavėjos. Tiesa, klumpės vėliau buvo sumodernintos, nes jomis avint nešioti patiekalus visą dieną nebuvo patogu. Pagal specialų užsakymą buvo pagaminti ir moliniai indai, staltiesės bei kiti reikalingi daiktai.
„Turėjome labai geras virėjas, tad patiekalai išties buvo skanūs ir kiekvieną kartą vis nauji. Dar pamenu, kad pats populiariausias buvo firminis kepsnys su grybais, kuriuos veždavomės iš Varėnos. Ant bričkų paragavę užkandžių, klientai pietaudavo ar vakarieniaudavo salėje viduje, o desertas buvo patiekiamas verandoje, nuo kurios matyti nuostabus miškas. Buvo verdama net šešių ar septynių rūšių arbatos, o prie jos patiekiami ir ką tik iškepti kaimiški žagarėliai, kiti saldumynai“, – prisiminė S. Audickienė.
Apipinta legendomis
Iš viso karčemoje vienu metu galėdavo pietauti ar vakarieniauti apie 80 žmonių, nors norinčiųjų būdavo gerokai daugiau. Žmones čia viliojo ne tik skanus maistas, bet ir aptarnavimas, programa. Pavyzdžiui, norintieji čia papietauti rugsėjo 1-ąją turėdavo vietas užsisakyti dar vasaros pradžioje, mat šią dieną specialiai vaikams buvo rengiamas tik vaikiškas meniu, o padavėjos virsdavo žavingais miško žvėreliais. Bene kiekvieną vakarą grodavo kaimo muzikantų kapela.
„Tuščia niekada nebūdavo, dažniausiai net nebūdavo vietų, nes vakarais ir savaitgaliais linksmindavo kaimo kapela. Dar ir dabar pamenu jų dainą, kuri per dieną skambėdavo po kelis kartus: „Ten, kur slauna Krekenava, stovi karčema ružava“, – su šypsena prisimena S. Audickienė.
Ir iki šiol sklando legendos ne tik apie užeigos „Karčema Ružava“ dieviškai skanius žagarėlius ir triukšmingus vakarus, bet ir slaptus kambariukus. Iš lūpų į lūpas sklinda pasakojimai, kad karčemoje buvo specialus slaptas kambarys su atskiru išėjimu ypatingiems svečiams ir net nusikalstamo pasaulio atstovams. Tačiau tokios kalbos karčemos buvusiai savininkei tik kelia juoką.
„Turėjome tokią atskirą salę, bet ji nebuvo slapta. Tai buvo „gyvas“ kambarys, kur dažniausiai buvo patiekiami desertai. Gal užeidavo ir tuo metu Panevėžyje siautėjusių gaujų atstovai, bet mes jų nepažinojome ir aptarnaudavome kaip ir visus kitus klientus. Tik kartą lauke ant bričkų vyrai buvo susikibę, tad kol atvyko policija iš miesto, mūsų darbuotojos kokį pusvalandį slėpėsi šaldytuve“, – prisiminė S. Audickienė.
Siuvinėti sienų apmušalai
Jau tris dešimtmečius veikiantis restoranas „Vakarinė žara“ taip pat turi savo išskirtinę istoriją – sovietmečiu tai buvo viena geriausių maitinimo įstaigų. Šiame restorane savo karjerą pradėjo ir vienas žinomiausių Panevėžio dainininkų Kastytis Kerbedis.
Restorano direktorės Birutės Bernatonienės teigimu, šiais laikais į restoranus dažniausiai žmonės užsuka švęsdami vestuves, krikštynas ar jubiliejus. Į šventes kviečiama apie dvidešimties žmonių kompanija. Jau retenybė, kad dalyvautų apie pusšimtį svečių. O dar prieš porą dešimtmečių į restoranus eidavo visi: jaunimas, poros, įvairios kompanijos. Pakliūti į restoraną buvo gana sudėtinga, tad reikėdavo vietas užsisakyti iš anksto.
„Gal ir restoranų buvo mažiau, ir žmonės gyveno geriau. Vidutinei klasei restoranai buvo viena populiariausių pasilinksminimo vietų, o dabar – prabanga. Neretai žmonės ieško ne kur geriau, o pigiau, derasi“, – kalbėjo B. Bernatonienė.
„Žaros“ restorano išskirtinumas buvo neįprastas ir tais laikais gana modernus interjeras: sienų apmušalai, kiliminė danga, medienos apdaila. Iki šių dienų išliko tik specialiai restoranui gaminti šviestuvai. Tiesa, liko ir ypatingiems svečiams, valdžios atstovams skirta salė, kurios interjeras dvelkė prabanga – specialiai iš Taškento buvo pakviesta dizainerė, kuri išsiuvinėjo sienas įvairiais raštais. Į šią salę patekti paprastiems mirtingiesiems nebuvo taip paprasta.
Tiesa, buvo metas, kada žmonės „Žaros“ restoraną stengėsi aplenkti, mat šią vietą pamėgo ir nusikalstamo pasaulio atstovai, čia rinkdavęsi ne tik pasilinksminti, bet ir aiškintis santykius. Tačiau, anot restorano direktorės, šis reiškinys neaplenkė nė vienos garsesnės maitinimo įstaigos.
„Buvo, kad skraidydavo lėkštės ir suolai, bet, laimė, šis periodas ilgai neužtruko“, – prisiminė direktorė.
Pasilinksminimai iki paryčių
Koks naktinis gyvenimas virė garsiausiuose Panevėžio restoranuose, geriausiai matė tie, kurie sukosi šioje virtuvėje. Džiazmenui Rimantui Bagdonui teko groti Vilniaus, Klaipėdos ir Panevėžio restoranuose ir vietose, kur žmonės rinkdavosi pasilinksminti.
„Daugiausia teko groti „Stumbro“, „Žaros“ restoranuose bei šokiuose. Atidaviau nemažą duoklę linksmindamas žmones. Dabar restoranai tušti, o sovietmečiu čia buvo viskas kitaip: gyva muzika, daugybė žmonių ir nesibaigiančios linksmybės. Aišku, tada viskas buvo pigu, už dešimt rublių vyriškis galėjo ir damą pasikviesti į restoraną, juk karbonadas nė rublio nekainuodavo, o ir buvo didesnis nei dabar, ir dar likdavo cigaretėms bei taksi“, – šypsosi R. Bagdonas.
Kiekvienas restoranas turėjo savo vakarinę programą. Dažnai per vakarą pasirodydavo ne po vieną atlikėją ar muzikantą. O miesto pasididžiavimu vadintame „Nevėžio“ restorane, įsikūrusiame dabartiniame Panevėžio viešbučio viršutiniame aukšte, kone kasdien buvo rengiamos varjetės, kur dalyvaudavo net septyni muzikantai ir pulkas įspūdingomis plunksnomis apsikaišiusių šokėjų. Pirmąją vakaro dalį, kol žmonės vakarieniaudavo, skambėjo lengva instrumentinė muzika, o vėliau prasidėdavo šokiai su šlageriais tapusiais užsienio ir lietuvių atlikėjų kūriniais.
„Restorano muzikantai buvo tam tikra profesija. Tais laikais muzikantai gaudavo apie 150 rublių algos, plius visokie priedai ir honorarai – po oficialios dalies prasidėdavo ir sveikinimų koncertai, kai klientai prašydavo su gimtadieniu pasveikinti Joną ar Marytę. Tad dar gaudavom už kiekvieną sveikinimą po penkis ar dešimt rublių“, – prisiminė džiazmenas.
Dažniausiai į restoranus rinkdavosi ta pati publika, todėl daugelis vieni kitus pažinojo. Pasak muzikanto, tais laikais buvo ir visai kitoks bendravimas, todėl muzikantai be vaišių nelikdavo. O neretai vaišinimasis užtrukdavo ir iki ryto.
„Muzikantai turėjo savo kambariuką, kur galėdavo išgerti ne tik limonado. Dauguma klientų per pertraukas vaišindavo muzikantus, tad dažnai pasilikdavom ir iki keturių ryto. Neslėpsiu, ir aš nebuvau šventasis. Tais laikais į restoranus rinkdavosi paprasti žmonės, tad būdavo tikrai linksma. O vadinamoji valdžios grietinėlė dažniausiai eidavo į specialiai jiems skirtus svečių kambarius, kuriuos turėjo kiekvienas restoranas. Jiems buvo tiekiami ir ypatingi užkandžiai ar meniu iš „mano fondų“: juodųjų ikrų, tikrojo viskio“, – prisiminė R. Bagdonas.
Su Nepriklausomybe baigėsi ir restoranų populiarumas. Gyvai dainuojančius muzikantus ir atlikėjus pakeitė pro garsiakalbius leidžiama muzika, didžėjai ar pagal fonogramą dainuojantys atlikėjai. „Dabar solistai tik žiopčioja pagal fonogramą, o sovietmečiu atlikėjai dainavo tik gyvai, iš visos dūšios, nesvarbu, kad ir kelis akordus pro šalį. Nebeliko tų tikrų vertybių, gyvos muzikos, nuoširdaus bendravimo“, – pastebi R. Bagdonas.
Jaukūs vakarai lavinant protą
Kavinės, restoranai ir picerijos, lyginant su sovietmečiu ir Nepriklausomybės pradžia, gerokai pakeitė savo veidą. Vietų, kur būtų galima pavalgyti, – apstu: nuo lietuviško kulinarinio paveldo iki itališkų ar Azijos virtuvės šedevrų.
Tačiau į kavines ir restoranus dažniausiai žmonės užsuka ne tik pasilepinti skaniu maistu, bet ir pabendrauti su bičiuliais, artimaisiais, gerai praleisti laiką. Todėl daugelis restoranų savo klientams stengiasi pasiūlyti kuo įvairesnės veiklos: rengiami karaokė vakarai, protų mūšiai, susitikimai su įdomiais žmonėmis.
Azijos virtuvės restoranas „Soya“, esantis „Babilone“, klientams siūlo specialias VIP zonas verslo susitikimams, gimtadieniams ar pasibuvimams su artimaisiais uždaroje aplinkoje.
„Babilone“ įsikūręs restoranas „Čili pica“ savo klientus stengiasi kiekvieną kartą nustebinti ne tik gurmaniškomis naujovėmis, bet ir galimybe praleisti laiką kitaip. Kaip teigė „Čili pica“ picerijų tinklo Panevėžyje ir Utenoje veiklos vadovė Rūta Pečiūraitė, patys klientai diktuoja, ko jie pageidauja iš savo pamėgtos kavinės ar restorano. Todėl šių metų pradžioje restorano „Čili pica“ antrajame aukšte esanti erdvė buvo paversta aktyvaus laisvalaikio ir pramogų zona, kur veiklos sau gali rasti tiek patys mažiausi, tiek ir vyresni klientai. Vaikams įrengtas jaukus kampelis su dailiu namuku, laipynėmis, karstynėmis bei įvairiais žaislais. O suaugusieji gali žaisti biliardą ar smagiai leisti laiką prie žaidimų automatų. „2 aukšte“ smagu ne tik švęsti gimtadienius, įvairias šventes, bet ir leisti vis dar vėsius vakarus.
„Žmonės į restoranus ateina ne tik pavalgyti. Svarbiausia yra bendravimo džiaugsmas, todėl norisi savo klientams sudaryti sąlygas, kad tas bendravimas būtų turiningas ir įdomus, – „Sekundei“ teigė R. Pečiūraitė.
O štai Azijos virtuvės restoranas „Soya“, esantis „Ryo“, klientams siūlo specialias vip zonas verslo susitikimams, gimtadieniams ar pasibuvimams su artimaisiais uždaroje aplinkoje. Vienoje zonoje gali pietauti ar vakarieniauti šeši žmonės, o kitoje – daugiau kaip dešimt.
„Uždaros zonos – ideali vieta rengti tiek formalius, tiek ir neformalius susitikimus, ypač norintiesiems privatumo ir ramybės“, – tvirtino R. Pečiūraitė.
U. Mikaliūno nuotr.:
Lina DRANSEIKAITĖ
